Rytų ir Vakarų interesų kreivės

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Šiandien pasaulio politinei ir ekonominei raidai lemiamą įtaką turi Rytų ir Vakarų valstybių (ypač didžiųjų valstybių) vyriausybių interesai. Taip pat didžiulę įtaką turi ir stambių bankų ir korporacijų, lemiančių vyriausybių sprendimus, interesai. Nereikia pamiršti ir tarptautinių kriminalinių sindikatų ir galingų organizuotų nusikaltėlių grupuočių, faktiškai kontroliuojančių kai kurių šalių vyriausybes, įtakos. Politiniams ir ekonomikos procesams didelę įtaką turi ir slaptosios tarnybos. Slaptųjų tarnybų dvikovos, į kurias įsitraukia ir žiniasklaida, primena gerai surežisuotus spektaklius. Tokie spektakliai kai kam naudingi, jų režisieriai trina rankas, o visuomenė įsivelia į kivirčus, aštrias diskusijas ir taip yra atitraukiama nuo tikrųjų problemų. Lietuvoje įsibėgėjantis CŽV slapto kalėjimo skandalas yra tipiškas rusiškų slaptųjų tarnybų ir jų sąjungininkų Vakaruose režisuojamo spektaklio pavyzdys. 2008 vasarą ir rudenį Rusijos slaptosios tarnybos organizavo gana sėkmingą operaciją prieš Gruziją, apkaltino šalies vadovybę čečėnų sukilėlių rėmimu, artimais ryšiais su CŽV ir Izraelio slaptosiomis tarnybomis. Kam tai naudinga? Dalis įtakingų Vakarų šalių politikų bendradarbiauja su tironiškų valstybių vadovais ir net sudarinėja slaptus sandėrius. Per paskutinius du dešimtmečius kai kurios valstybės ištrūko iš rusiško imperializmo gniaužtų ir vykdo jau ne vasalinę, o pakankamai savarankišką užsienio politiką. Greta grėsmingos monopolijų bei kai kurių slaptųjų tarnybų įtakos ir aštrios ekonominės krizės dabarties pasaulyje yra dar vienas išbandymas – skirtingų civilizacijų susidūrimas.

Lietuvoje garbinamų Pasau-lio banko ekspertų patarimai Vakaruose vis dažniau laikomi abejotinais. Žymi Kanados žurnalistė Naomi Klein mano, kad lobistinių struktūrų ir monopolijų įsigalėjimas, jų įtaka politikams yra viena esminių šiandieninio pasaulio grėsmių. Ji teigia, kad vartotojiškos kultūros plitimas yra skatinamas tam, kad atsirastų sekuliarios, lengvai valdomos visuomenės. N. Klein  kritikuoja ir liberalizmo klasiko M. Fridmano teorijas, teigdama, kad dalis jų visiškai nepasiteisino.

Pasaulyje įsigalėjusi globali ekonomikos krizė akivaizdžiai atskleidė ir demokratijos krizę. Transnacionalinė oligarchija (įtakingos monopolijos ir kai kurias šalis užvaldę oligarchų tinklai) siekia dominuoti pasaulyje, šios galingos struktūros dažnai veikia per tarpininkus, organizuoja ne tik ekonominius, bet ir informacinius karus. Šiandien pasauliui ypač didelę grėsmę kelia Rusiją valdančio tironiško Kremliaus režimo ir su juo artimai susijusių pusiau valstybinių monopolijų bei galingų rusų mafijos tinklų ir parsidavusių Vakarų bankininkų bei politikų aljansas. Oligarchijos hegemonija ypač jaučiama Rusijoje, kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse (Latvijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje, Serbijoje ir kitose), kai kuriuose Lotynų Amerikos kraštuose.

Rusijos saugumiečių tinklų įtaka juntama ir Izraelyje. Šioje šalyje gyvenantys politiniai emigrantai iš Rusijos – buvę „Jukos“ akcininkai M. Brudno, L. Nevzlinas, V. Dubovas ir kiti emigrantai verslininkai ir žurnalistai savo kailiu patyrė, ką reiškia užrūstinti Kremlių. Izraelio žiniasklaidoje pasirodė prieš šiuos politinius emigrantus nukreipti straipsnių ir televizijos laidų ciklai.

Lietuvoje kilęs CŽV skandalas nėra naudingas nei mūsų valstybei, nei demokratijos plėtrai. Buvęs VSD vadovas M. Laurinkus pareiškė, kad šis skandalas leis kurstyti  įvairias valstybės nacionaliniam saugumui kenksmingas aistras. Galima pastebėti ir tai, kad tokios propagandinės akcijos dažnai pasitaiko tais momentais, kai vyksta svarbūs politiniai procesai.

Rusijoje įsigalėjusi nedemokratinė santvarka ir monopolinio kapitalizmo diktatas turi gilias ištakas. B. Jelcino laikais šalyje klestėjusi korupcija ir laukinio privatizavimo era buvo palanki tiek korumpuotiems politikams, tiek mafijos krikštatėviams, tiek KGB-FSB klanams. Dar 1997–1998 metais Vakaruose pradėta skelbti, kad didelė dalis iš Vakarų į Rusiją patenkančių kreditų ir paramos lėšų yra išgrobstoma. Skandalo centre atsidūrė verslininkas Semionas Mogilevičius. Šis rusų mafijos krikštatėvis buvo įtakingas dar sovietmečiu, 1985–1988 metais. 1990 metais jis išvyko į Izraelį, o po metų persikėlė į Vengriją. Šioje šalyje jis privatizavo kelias stambias įmones, įkūrė prekybinių firmų, restoranų ir naktinių klubų tinklą. Gyvendamas Vengrijoje, dažnai atvykdavo į Rusiją, keliavo po daugelį pasaulio kraštų, įsigijo įmones JAV, Kanadoje, Italijoje. 1992–1995 metais išplėtojo prekybos ginklais verslą, kartu su bendrininkais organizavo prekybą narkotikais, cigarečių kontrabandą. Tyrimo metu nustatyta, kad S. Mogilevičius kartu su kitais Rusijos kriminalinio pasaulio lyderiais S. Michailovu ir V. Averinu bei garsios asociacijos „XXI vek“ vadovais J. Kobzonu ir A. Kikališviliu bei grupe korumpuotų politikų susiję ne tik su kreditinių lėšų grobstymu ir plovimu per užsienio bankus, bet ir kitomis stambiomis finansinėmis aferomis. Jie artimai bendradarbiavo ir su Orechovo-Medvedevo grupuote, organizavo narkotikų kontrabandą iš Afganistano į Vakarų Europą, brangakmenių kontrabandą iš Rusijos į Vakarų Europos šalis, ėmė kontroliuoti Ukrainos dujų tarpininkų firmas. Jie kontroliavo net garsiąją „Rusijos aukso“ bendrovę. Šioje verslo imperijoje darbavosi ir lietuvių kilmės maskvietis Vitas Kaziukonis. 2001 metais S. Mogilevičius grįžo į Rusiją, nes JAV ir kitos valstybės paskelbė jo paiešką. Šiuo metu jis gyvena Maskvoje.

Visiškas žodžio laisvės nepaisymas ir Kremliui neįtikusių žurnalistų ir politikų persekiojimas jau tapo Rusijos kasdienybe. Šią situaciją pastebi ir žinomas britų apžvalgininkas E. Lukas: „Atšiauri atmosfera Rusijoje kenksminga institucijoms ir dar kenksmingesnė atskiriems žmonėms. Andrejus Piontkovskis, vienas žymiausių Rusijos apžvalgininkų, karštai kritikuoja V. Putiną ir visiškai nepaiso daugelio Rusijos politikos ir verslo lyderių. Jis dažnai užsipuola ES lyderius ir įvairių tarptautinių organizacijų vadovus. A. Piontkovskis nėra paprastas įkyruolis. Jis yra vienas iš nedaugelio tikrų Rusijos branduolinės strategijos specialistų, susipažinęs su ginklų sutarčių painiavomis bei technologiniais raketinės gynybos sunkumais. Iškalbingas, sąmojingas ir gerai informuotas, kiekvienoje Vakarų valstybėje jis būtų pripažintas įtakinga visuomenės figūra. Tačiau 2007 metų viduryje jis gavo du prokurorų raštus, kviečiančius į pokalbį pasiaiškinti. Prokurorai bandė jį apkaltinti ekstremizmu, neva savo straipsniuose A. Piontkovskis kursto neapykantą. Prokurorų bauginimą patyrė ir radijo stoties „Echo Moskvy žurnalistas V. Šenderovičius.  Rusijoje televizija yra visiškai valdžios kontroliuojama, o spauda laisvesnė. Dukart per savaitę išeinantis laikraštis „Novaja gazeta“ ir savaitraštis „New Times“ (leidžiamas rusų kalba) yra, ko gero, objektyvūs leidiniai.“

Kriminalinės kilmės Rusijos verslo struktūros braunasi į daugelį užsienio šalių.  1993–2000 metais Lenkijoje abejotinos reputacijos rusų verslo magnatai ir stambios kriminalinės grupuotės privatizavo kai kurias įmones, įkūrė nemažai įvairių firmų, užmezgė ryšius su korumpuotais vietos politikais. Šioje šalyje veikė ir garsios Solncevo gaujos atšaka. 2006 metų pradžioje naujoji Lenkijos valdžia pradėjo ryžtingą kampaniją prieš organizuoto nusikalstamumo tinklus. Buvo suimti ir keli Lenkijoje esantys Solncevo gaujos atstovai. Kiti jų bendrininkai paskubėjo palikti Lenkiją, išvyko ir Solncevo gaujos vietininkas Olegas Belas. Asociacijos „XXI vek“ lyderiai dar 1997 metais pradėjo savo verslo struktūrų ekspansiją į įvairias Europos šalis. J. Kobzonas, A. Kikališvilis, A. Gli-kladas ir kiti asociacijos vadeivos privatizavo kai kurias Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Bulgarijos įmones, įkūrė nemažai firmų Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse, bandė perimti kai kurių Vakarų valstybių koncernų kontrolę. Tik Vakarų specialiosios tarnybos pristabdė šią rusų mafijos ekspansiją.

Postkomunistinėse šalyse dar daug korupcijos apraiškų, dėl to jos labiau pažeidžiamos tiek vietinių oligarchų ir kriminalinių baronų, tiek iš Rytų ar Vakarų kraštų atvykstančių jų bendrininkų, tiek priešiškų slaptųjų tarnybų. Vis dėlto kai kurios valstybės pasiekė didelę pažangą. Tai įvyko Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Estijoje. Gruzija nuo 2003 metų pabaigos padarė stulbinamą pažangą. Šioje šalyje pavyko pažaboti korupciją ir su Rusijos žvalgyba susijusius organizuotų nusikaltėlių klanus. 2005 metų gruodį prezidentas M. Saakašvilis paskelbė įsaką dėl priemonių prieš „įteisintų vagių“ (vory v zakonie) susivienijimus. 2006 metų pradžioje šalyje areštuota kelios dešimtys „įteisintų vagių“, tarp jų K. Davitašvilis ir kiti įtakingi kriminaliniai lyderiai. Dar 2004–2005 metais pavyko smogti ryžtingus smūgius Gruziją apraizgiusiam organizuotų nusikaltėlių tinklui. Suėmus korumpuotus politikus – buvusius E. Ševardnadzės vyriausybės ministrus K. Čcheidzę, K. Mircchulavą, Z. Adeišvilį, oligarchus A. Džochtaberidzę, B. Okuašvilį, „įteisintus vagis“ A. Kardavą, B. Šalikianį ir kitus jų bendrininkus, kai kurie jų bendražygiai pabėgo iš šalies. Taip pavyko suardyti šešėlinės valdžios tinklą, susijusį su Rusijos žvalgyba. Tai sukėlė grėsmingą Kremliaus reakciją. Jau 2006 metų pavasarį Rusijoje prasidėjo antigruziniška propagandinė kampanija, o kiek vėliau – ir masiniai gruzinų trėmimai iš Rusijos. Buvo ištremta per 2000 gruzinų kilmės asmenų. 2007 metų rudenį situaciją Gruzijoje bandė destabilizuoti oligarchas B. Patarkacišvilis, veikęs kartu su kai kuriais prokremliškais šalies politikais ir palaikęs ryšius su Rusijoje gyvenančiu KGB pulkininku I. Georgadze. B. Patarkacišvilis finansavo masines protesto akcijas prieš M. Saakašvilio vyriausybę, bandė sukurstyti ir ginkluotą maištą. Nepavykus įgyvendinti savo planų, jis pabėgo iš Gruzijos. M. Saakašvilio vyriausybė sėkmingai dirba iki šiol, nepaisant visų neigiamų „juodųjų pranašų“ prognozių apie neva greitą žlugimą.

Lietuvoje dar nuo 1999 metų savo įtaką plečia J. Goldovskis, G. Lučianskis, L. Buriakas ir kiti su Kremliumi ir „Gazpromu“ susiję oligarchai. Jie tiesiogiai ar per statytinius valdo kai kurias chemijos pramonės, naftos verslo, transporto įmones, organizuoja prekybą ginklais. Be to, J. Goldovskis, G. Lučianskis ir dar keli verslininkai finansuoja Darbo partiją. Šešėlinis šios partijos finansavimas vykdavo per V. Uspaskicho bičiulio R. Ruškulio įmones. Tačiau ilgai vilkinama partijos vadovo byla ir pačios partijos uždraudimo byla padarė meškos paslaugą. Darbo partija vėl buvo reanimuota ir plečia savo įtaką.

Palaipsniui atskleidžiamos „Vilniaus brigados“ paslaptys, nors dar yra daug neišaiškintų šios grupės veiklos ir įtakingų jų ryšių paslapčių. Šios galingos gaujos vadeivos buvo susiję su tuometinės Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais, tiek su kai kuriais politikais ir aukštų valstybės pareigūnų patarėjais. Jie organizavo ginklų prekybos sandėrius, su kuriais buvo susijęs ir Izraelio verslininkas Grigorijus Lerneris (dar žinomas ir Cvi Ben-Ari pavarde).  Gaujos lyderis B. Dekanidzė, gyvendamas Latvijoje, 1993 rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje bendravo su pas jį atvykusiais rusų mafijos magnatais B. Naifeldu (Papa), R. Brandvainu (Karliku) ir R. Fančiniu. Visi šie trys asmenys buvo susiję su prekyba ginklais ir kitokia nusikalstama veikla. B. Dekanidzė buvo suimtas, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas 1995 metais (tiesa, kai kas teigia, kad jis vis dėlto išvengė mirties bausmės). O vienas artimiausių jo bendrininkų Igoris Tiomkinas buvo įkalintas tik 10 metų kalėjimo, nors visus nusikaltimus jie planavo kartu. Tam galėjo turėti įtakos I. Tiomkino ryšiai – jo tėvas buvo KGB karininkas o pats I. Tiomkinas dar sovietmečiu bendravo su įtakingais LKP CK pareigūnais.

Paskutiniu metu aštrėja ekonominė ir politinė krizė Italijoje. Italijos ekonomika smunka, tačiau pažangūs šios šalies politikai ir eiliniai piliečiai bei užsienio apžvalgininkai pastebi itin neigiamas tendencijas – vis ryškėjantį oligarchijos įsigalėjimą šioje valstybėje. Nuosmukio šaknys siekia gerokai senesnius laikus – 1986–1992 metus. Tuo metu buvo sudaromi sandėriai tarp oficialiosios valstybės valdžios ir didžiulę įtaką tyrėjusių italų mafijos coza nostros vadovų. 1992 metais įvykdyti teisėjo A. Falkonės ir prokuroro P. Borselino nužudymai sudrebino Italijos politinę viršūnę. Buvęs premjeras Betino Kraksis, išsigandęs apklausų ir gresiančio įkalinimo, 1994 metais pabėgo į Tunisą. 1995 metais teismas už korupciją B. Kraksį už akių nuteisė 22 metams kalėjimo. Tačiau B. Kraksis sėkmingai gyveno Tunise iki pat savo mirties – 2000-ųjų. Kitas premjeras Džiulijo Andreotis buvo įtariamuoju įvairiose bylose. Galiausiai  2002 metais teismas jį nubaudė 20 metų kalėjimo už žurnalisto A. Pekorelio nužudymo organizavimą. Tačiau 2003 metais D. Andreočiui buvo paskelbta amnestija ir jis vėl mėgaujasi laisve, dažnai bendrauja ir su dabartiniu premjeru S. Berluskoniu.

Nuo 2000 metų šalyje įsigalėjęs Berluskonio klanas yra ne mažiau korumpuotas nei senųjų Italijos politikų. Šis klanas yra dar grėsmingesnis, nes savo rankose turi sutelkęs politinės ir ekonominės valdžios monopolį ir valdo stambius žiniasklaidos koncernus. Be to, jau aiškėja, kad S. Berluskonis dar 1988–1990 metais sudarinėjo korupcinius sandėrius tiek su B. Kraksiu, tiek su kitais korumpuotais politikais, palaikė ryšius su coza nostros vadeivomis.

Aštrios ekonominės krizės ir grėsmių demokratijai akivaizdoje daugelio žvilgsniai krypsta į Aziją. Garsieji Azijos tigrai – Singapūras, Taivanis, Honkongas ir Pietų Korėja nejaučia didesnių krizės pasekmių. Šios šalys dar gerokai anksčiau surado verslo nišas. Šiose valstybėse įvesta ir lanksti mokesčių sistema. Pietų Korėjoje nuo 2007 metų pabaigos pradėta nauja kovos su korupcija kampanija padėjo išaiškinti daugybę korumpuotų politikų. Kai kuriems Vakarų apžvalgininkams paskutinio dešimtmečio įvykių raida pasaulyje tapo tikra staigmena. Štai garsus amerikiečių filosofas Frensis Fukujama XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje teigė, kad pasauliui jau negresia nei imperializmas, nei ekonominės krizės. 1992 metais paskelbtame straipsnyje „Istorijos pabaiga“ F. Fukujama rašė: „Liberalioji demokratija yra žmonijos socialinės evoliucijos pabaiga ir tai gali reikšti istorijos pabaigą“. Jo manymu, Vakarų valstybių politinės sistemos ir gyvenimo būdo pranašumai tokie akivaizdūs, kad niekas net nedrįs jais suabejoti. Tačiau F. Fukujamai teko pakoreguoti savo pažiūras po tragiškų 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių. Straipsnyje „Ar istorija prasidėjo iš naujo?“ jis pripažįsta, kad amerikiečių propaguojamos vertybės ne visiems patinka ir kad pasaulyje yra daug įvairių grėsmių, o 1991–1996 metų periodas buvo trumpas rožinis atokvėpis.

Įvairios grėsmės ir ekonominiai kataklizmai turi savo priežastis. Nors XXI amžiaus pradžioje iškyla naujų iššūkių, bet esminės šiandienos pasaulio problemos išlieka panašios kaip ir prieš kelias dešimtis metų. XX amžiaus antroje pusėje vertybių problemas aktyviai svarstė Argentinos filosofas Anchelis Livraga. Jis rašė knygas, straipsnius, dažnai atvykdavo į Europą, keliavo po Ispaniją, Italiją, Prancūziją ir kitas šalis, dalyvavo konferencijose, skaitė paskaitas. 1987 metais, kalbėdamas konferencijoje Madride, A. Livraga teigė: „Terorizmas ir nusikalstamumas nėra mūsų amžiaus atradimai. Egzistuoja įvairūs teroro būdai. Yra teroras, besidangstantis religijos skraiste. Taip veikia islamo ekstremistai: jie rengia teroro aktus ir pateisina tai gerais tikslais, net dangstosi Koranu, nors šiame pagrindiniame islamo šventraštyje smurtas smerkiamas. Antroji forma – tai savitas ekonominis teroras, egzistuojantis daugelyje šalių. Jis pasireiškia nepagrįstai dideliais mokesčiais ir mažais atlyginimais. Dideli mokesčiai ir maži atlyginimai sudaro prielaidas skurdui, socialiniams neramumams. Ir tai tarsi užburtas ratas, iš kurio gimsta baimė, nepasitikėjimas ir teroras. Trečia teroro forma – psichologinis teroras. Kai kuriuose pasaulio kraštuose galingos monopolijos primeta savo valią tų kraštų piliečiams, išplėtoja reklamos kultą ir skatina pigią vartotojišką kultūrą. Egzistuoja ir dar viena teroro forma, kurią galima pavadinti socialiniu teroru. Jis pasireiškia jėgos kulto ir „mirties kultūros“ plitimu. Žmonės dažnai net nesuvokia, kad nusikalstamumas ir terorizmas artimai susiję su politinės, socialinės ir ekonominės sistemos erozija“.

Lietuva per paskutinį dešimtmetį patiria daug išbandymų. Kadaise sunku buvo ir įsivaizduoti, kad grėsmę Lietuvos ekonomikai kels ne tik su Kremliumi susiję grupuotės, bet ir kai kurie Vakarų politikai ir kai kurios savanaudės tarptautinės organizacijos. Dalis Lietuvos politikų ir žurnalistų teigia, kad reikia suartėti su Rusiją valdančiu saugumiečiu režimu. Bet Lietuvoje neseniai viešėjęs žymus amerikiečių politologas Vladimiras Sokoras teigia, kad pataikavimas Kremliui nieko gero neduos, nes net artimos dabartinei Rusijos valdžiai valstybės jau nusivilia savanaudiška Kremliaus politika. Mūsų šalies viduje trūksta elementarios tvarkos, trūksta stabilumo. Lietuvoje kol kas dar sėkmingai egzistuoja visos organizuoto nusikalstamumo grandys, jungiančios oligarchus, korumpuotus politikus ir kriminalinius baronus. Seime korumpuotų politikų kahorta gausi – tokių veikėjų gausu tiek opozicijos gretose, tiek valdančioje koalicijoje. Kriminaliniai baronai naudojasi krize ir organizuoja spirito ir cigarečių kontrabandą, didėja ir į Lietuvą įvežamų narkotikų srautai. Šiam valstybės griovimui diriguoja iš Kremliaus palaikomi oligarchai. O V. Uspaskichas atvirai tyčiojasi ir  iš mūsų valstybės, ir iš pačios teisingumo idėjos. Tad išbandymų našta Lietuvai nemažėja ir ar pavyks ją sumažinti – tai klausimai tiek politikams, tiek pareigūnams, tiek visuomenei.

© 2009 „XXI amžius“