Antiglobalisto Viliaus Bražėno priminimai bendražygiams

Gintaras VISOCKAS

Keletas akimirkų iš susitikimo su antiglobalistu, publicistu, rašytoju Viliumi Bražėnu

Vytauto Visocko nuotraukos

Vilius Bražėnas jaunystėje

Spalio 25 dieną Vilniaus karininkų ramovėje buvo pristatyta nauja antiglobalisto, publicisto, rašytojo Viliaus Bražėno knyga „Priminimas bendražygiams“. Į naująjį veikalą, pasak autoriaus, sudėti patys svarbiausi, aktualiausi, aštriausi jo interviu, straipsniai, pasisakymai, rašyti ir skaityti pastaraisiais metais tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje. Iki šiol šie V. Bražėno tekstai buvo išbarstyti po įvairius leidinius, o dabar, sudėti į krūvą, jie įgauna visai kitą skambesį. Skaityti juos neatsitraukiant – ne tik patogiau. Sudėti į vieną vietą jie padeda mums giliau suvokti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje įvykusius, tebevykstančius ar būsimus reiškinius.

Pats autorius prisipažįsta, kad šiuos jo straipsnius spausdino „būrelis leidinių“: kai kurie leidiniai vieną kitą, kiti – daugiau. Knygos autorius prisipažįsta nesąs tikras, kad visi leidiniai, kuriems jis siūlė savo pastebėjimus bei įžvalgas, bus jo straipsnius paskelbę. Mat V. Bražėno visais laikais nemėgo įvairiausio plauko globalistai, nihilistai, kosmopolitai, kurių, kaip pažymėta knygos pristatymo metu, apstu ir Lietuvoje. Taigi knyga „Priminimas bendražygiams“ – unikalus leidinys. Publicisto, rašytojo, antiglobalisto V. Bražėno užsispyrę neįsileidžia kai kurios televizijos, dienraščiai, o jis vis tiek nenuleidžia rankų – ima ir išleidžia dar vieną savo straipsnių rinkinį, tegul ir ne itin dideliu tiražu (V. Bražėnas lietuvių skaitytojams pirmiausiai žinomas savo knygomis „Po dvylika vėliavų“ ir „Nauja pasaulio santvarka“). Tačiau ir 500 egzempliorių – vis tiek tiražas.

Beje, V. Bražėnas – ne tik puikus publicistas, bet ir nepralenkiamas oratorius. Spalio 25-ąją įsiminė V. Bražėno perspėjimas: „Jei pamatęs blogį neisi jo sunaikinti, blogis ateis ir sunaikins tave“. Šia taisykle publicistas vadovaujasi visą gyvenimą ir todėl nesiliauja rašyti straipsnių ir leisti knygų. Įsiminė ir jo atsakymas į kadaise vieno žurnalisto pateiktą lyg ir retorinį, lyg ir į provokuojantį  klausimą: „Kodėl grįžai Lietuvon iš šiltos Floridos?“ Į šį klausimą V. Bražėnas atsakė: „Grįžau į Lietuvą todėl, kad čia šilčiau“. Šis jo atsakymas – tarsi priekaištas tiems, kuriems vis dar atrodo, kad svečiose šalyse viskas geriau, skaniau, gražiau. Dėmesio vertas ir V. Bražėno posakis, jog „tikrumoje esu matęs, kaip mažos, bet ryžtingos bei planingai veikiančios grupės net didžiojoje politikoje „pajudina žemę“. Ši mintis skirta tiems lietuviams, kurie galbūt jau mano, kad kosmopolitinės, antitautiškos jėgos šiandien tapo per daug stiprios, todėl priešinimasis joms tėra bergždžios pastangos.

Įžanginiame žodyje kosmopolitines, globalistines, komunistines jėgas nepailstantis demaskuoti  V. Bražėnas taip įvardina savo misiją: „Savo straipsniuose bandau nušviesti man žinomus kelius ir pastatyti įspėjimo kelženklius ties politinių šunkelių vilionėmis. Vis dėlto kiekvienas to karo prieš blogį karys pasirenka jam parankiausią ginklą, po kojomis patogiausią kelią ir žygio kryptį. Džiaugčiausi, jei kas nors tame minčių rinkinyje padėtų tiems, kurie kovoja ir ieško kelių, ginklų ir geresnių jų naudojimo būdų“.

Šitaip teigdamas V. Bražėnas, žinoma, nepretenduoja į absoliučią tiesą, tačiau jis turi savo originalų, gyvenimiška patirtimi ir gausiais faktais paremtą požiūrį į daugelį mums rūpimų klausimų: kas yra globalistai, ko siekė Vladimiras Leninas, organizuodamas bolševikų perversmą, kokį vaidmenį atlieka Jungtinių Tautų Organizacija, kam tarnavo Amerikos prezidentų patarėjas Zbignievas Bžezinskis, kodėl vis dažniau Vašingtonas randa bendrą kalbą su Kremliumi, kokių ketinimų turėjo buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, ar Lietuvoje gali būti laisva ir nepriklausoma spauda, kokių tikslų siekia kosmopolitizmą Lietuvoje garbinančios jėgos, ar buvęs popiežius Jonas Paulius II kritikavo po globalizmo vėliava besislepiančius „naujosios pasaulio santvarkos“ apologetus… Šie klausimai mums yra ir įdomūs, ir aktualūs.

„Nereikėtų pamiršti, jog Vakarų globalistų sumanytas pasaulinės valdžios branduolys – Jungtinių Tautų Organizacija – buvo įvykdytas žmonių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo slapti JAV komunistų partijos nariai. Net JTO herbas ir vėliava yra slapto komunistų projekto simbolis. JTO pirmojo posėdžio generaliniu sekretoriumi buvo Kremliaus agentas JAV vyriausybėje Aldžeris Hisis (Alger Hiss).“ Ši ištrauka – iš V. Bražėno straipsnio „Globalizmas be priedangų“. Šie faktai mus verčia giliau ir atidžiau pažvelgti į dabartinės JTO veiklos būdus bei nuveiktus darbus.

Tiesa, kai kurie oponentai gali priekaištauti, neva V. Bražėnas neigia civilizacijos nešamus privalumus. Juk be globalizacijos, vaizdžiai tariant, nebūtų, pavyzdžiui, lėktuvų, mobiliųjų telefonų, interneto. Kaip tada tarpusavyje bendrautume? Nejaugi V. Bražėnas tvirtina, jog šie dalykai – blogi? Netikėkite tais, kurie įrodinėja, jog publicistas V. Bražėnas – aklas techninės pažangos kritikas. Knygos autorius aiškina, kad globalizacija kaip laisvas žmonių ir prekių pasikeitimas tarp kraštų yra sveikintinas dalykas, bet kartu priduria, kad „globalizmas kaip vienos pasaulio vyriausybės kūrimas“ atneštų tironiją. Todėl vienos pasaulio vyriausybės kūrimas yra smerktinas. Bet tik nesmerktini lėktuvai ar mobilieji telefonai, padedantys mums bendrauti su visu pasauliu.

Analizuodamas globalizmo ir antiglobalizmo pasekėjų priešpriešas V. Bražėnas pastebi, jog lietuviai pagrįstai baiminasi Rusijos. Tačiau Rusijos baimė neturėtų skatinti lietuvių savo sunkiai iškovotą nepriklausomybę atiduoti kažkokiai pasaulinei valdžiai. Pasak V. Bražėno, Lietuva neturėtų pamiršti, jog globalistams nerūpi lietuvių tautos išlikimas, jog globalistai siekia tokių dalykų, kurie nepriimtini nei lietuviams, nei amerikiečiams, nei jokiai kitai savo identitetą gerbiančiai tautai ir nacijai: „Pagaliau, jei ne šiandien, tai rytoj lietuvių tauta gali susidurti ir su, sakytumei, neįtikėtinų klausimų sprendimu. Kaip atrodytų, pavyzdžiui, tautos padėtis, jei Europos Sąjunga, kokia ji planuojama, subyrėtų arba priešingai – prasiplėstų iki Uralo? Dargi gali tekti apsvarstyti Lietuvos padėtį, jei NATO plėstųsi nuo Hamburgo iki Vladivostoko“.

Vardindamas naujos pasaulinės santvarkos nešamus pavojus V. Bražėnas cituoja popiežių Joną Paulių II, tvirtindamas, kad Jonas Paulius II buvo vienas didžiausių antiglobalistų. Anot jo cituojamo Vatikano istoriko ir popiežių patarėjo jėzuito Malakajaus Martino (Malachi Martin), šis popiežius yra pareiškęs: „Net didžiausia Dievo bausmė žmonijai būtų tik balzamas palyginus su tuo, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų ar Vakarų materialistai užgrobtų pasaulinę valdžią“.

O štai citata iš V. Bražėno straipsnio „Už kiemo tvoros pasižvalgius“. Publicistas pastebi, kad nors pasaulyje nuolat kalbama apie didesnį JTO vaidmenį Irake, tačiau ir patys irakiečiai ėmė Jungtinėms Tautoms kelti nemalonius klausimus. Irakiečiai sako: jūs čia jau buvote įsitaisę, bet užteko vienos bombos ir pabėgote, palikę mus likimo valiai. Be to, neva „švariai“ JTO iškilo labai nešvarūs faktai: apie 10 milijardų dolerių iš Irako programos „Maistas už naftą“ kažkur dingo. Dingo jie greičiausiai JTO valdininkų ir jų „biznio“ partnerių kišenėse. Irakas pardavė naftą, bet Irako vaikai ir ligoniai negavo nei maisto, nei vaistų – beveik viskas nuėjo Sadamo Huseino pilių statybai, ginklų pirkimui, kyšiams už tylėjimą JTO pareigūnams bei į Europos valstybių, o ypač į Rusijos, finansinių maklerių kišenes. Esą iš to praturtėjęs ir „Maistas už naftą“ projekto prižiūrėtojas, kuris buvo ar yra partneris su JTO genseko Kofi Anano sūnumi. Tad korupcijos siūlai gali nuvesti iki JTO aukštumų. Todėl ir visa Rusijos, Vakarų Europos ir JTO pažiūra į JAV politiką Irake gali būti „dažyta paslaptingais dažais“. Argi mums, lietuviams, neprivalu žinoti tokių faktų?

Savo kritinį požiūrį publicistas V. Bražėnas yra pateikęs ir apie kai kuriuos neva nuoširdžius taikdarius, nuolatinius taikos formulės ieškotojus. „Profesorius Ramelis (J.R.Rummel), ieškojęs būdų žmonijai nuo karų gelbėti, savo nuostabai paskaičiavo, kad pagal 1987-ųjų statistiką, 20-ajame šimtmetyje tironiškos, daugiausiai komunistinės vyriausybės šaltakraujiškai išžudė keturis kartus daugiau žmonių, negu žuvo karių to šimtmečio visų karų frontų kautynėse. Vyriausybės nužudžiusios 151 milijoną žmonių, o kautynėse žuvo 38,5 milijonai“.

Man, kaip žurnalistui, buvo ypač įdomios kai kurios V. Bražėno mintys apie spaudą ir laisvę, nors jose ir nerasime atsakymo į kai kuriuos, man regis, itin svarbius klausimus. Pavyzdžiui, ar įmanoma Lietuvoje leisti būtent Lietuvos, o ne globalistų ar kosmopolitų interesus ginantį leidinį, kuris, be kita ko, dar būtų ir populiarus, ir užtektinai turtingas, ir įtakingas. Pasiremsiu svarbiausiais daug metų Amerikoje gyvenusio publicisto V. Bražėno pastebėjimais. Dabar Lietuvoje galima leisti laikraščius, žurnalus, lankstinukus ir knygas, galima rašyti tiesą, nepamirštant, kad tiesa ne visiems patinka. Kaip matome, kartais „rašytojai“ gerokai pasipelno iš melo. Vis dėlto turėtų būti aišku, kad iki šiol turime pakankamai spaudos laisvės. Daug sudėtingesnis yra „laisvos“, „nepriklausomos“, „nešališkos“ spaudos ir žiniasklaidos apskritai klausimas. Yra pagrindo abejoti, ar iš viso tokie dalykai įmanomi. Laikraščiai ir žurnalai, regis, leidžiami dviem sumetimais: arba grynai kaip verslas – pelnui gauti, arba asmeninėms ar grupių idėjoms garsinti. Tam reikia kapitalo, todėl aišku, kad ne visi gali pasinaudoti ta spaudos laisvės sritimi. Tačiau spaudos laisvę branginančioje valstybėje yra bent jau šioks toks pasirinkimas. Skaitytojas turi laisvę nuspręsti, kurį spaudos leidinį pirkti ar prenumeruoti. O po litą ar keletą litų tūkstančiais nubyrėjimas į konkurentų kišenes gali privesti prie bankroto ir ant didelio pinigų maišo pasilypėjusį leidėją. Tad susipratusių skaitytojų skonis ar apsisprendimas iš dalies yra atsvara kapitalo diktatui.

Visa tai, ką teigia V. Bražėnas, teisinga. Bet pasirinkimo laisvė Lietuvoje nėra didelė – juk šiandien leidėjams labiausiai rūpi ne dideli tiražai, o reklamos davėjų nuomonė. Nereikia pamiršti, jog dideliems reklamos davėjams valstybės, tautiškumo, patriotiškumo reikalai mažiau rūpi nei jų asmeninis verslas. Jie nenori investuoti savo pinigų į nematerialųjį pradą, kurio neįvertinsi nei doleriais, nei eurais.

Be to, Lietuva – nedidelė valstybė. Čia didelių verslų neįsuksi. Todėl turtingi mūsų verslininkai dažniausiai priklausomi dar ir nuo užsienio valstybių laikysenos. Pavyzdžiui, nuo to paties Kremliaus, kuris mums nelinki gero. Taigi čia ir susidaro užburtas ratas: jei nėra turtingų verslininkų, kuriems rūpi tautiškos valstybės interesai, nebus ir tautiškumą didele vertybe laikančių leidinių, o jei nebus tokių leidinių, nebus ir jėgų, kurioms svarbu, ar po šimto metų Lietuvoje bent vienas žmogus kalbės lietuviškai.

Publicistas teisus, sakydamas, jog sunkiausia Lietuvoje išsilaikyti būtent ideologiniams leidiniams. Būdami mažesnio tiražo, jie negauna brangių skelbimų, tai stabdo jų augimą. Į juos šnairuoja ideologiniai priešai, o jų ideologiniai draugai savu pinigu dažnai palaiko savo priešo spaudą, nors čia pat skundžiasi jos „nešvarumu“. Todėl ideologinių leidinių leidybos nuostolius padengia turtingi patronai arba toks leidinys užsidaro. Tad idealus laikraštis būtų toks, kurio leidėjas nesirūpina nei pelnu, nei kuria nors ideologija.

Bet ar tokia padėtis Lietuvoje įmanoma? Kur tie patronai, remiantys valstybingumo, tautiškumo, patriotizmo idėjas skleidžiančią spaudą? Šitaip klausdamas omenyje turiu spaudą, kuri valstybingumą, tautiškumą ir patriotizmą skatintų ne primityviai, ne tiesmukai, bet išradingai, originaliai, patraukliai? Pats publicistas V. Bražėnas pripažįsta, kad nelengva tokį laikraštį rasti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pastarųjų kelerių metų Lietuvos politinis gyvenimas byloja, kad net daugelis valstybės institucijų demonstratyviai nesirūpina valstybės interesus ginti norinčia spauda.

© 2009 „XXI amžius“