Galvosūkis

Petras KATINAS

Rumunijos generolas Joanas Talešas, neseniai vadovavęs šalies užsienio informacijai, pareiškė, kad pokalbiuose su aukštais NATO pareigūnais išgirdo samprotavimus apie naujo karinio-politinio bloko sukūrimą. Esą tas NATO pareigūnas nedviprasmiškai užsiminė, jog visai galimas dalykas, kad Aljansas priims po savo skėčiu Ukrainą su nauja jos sostine... Lvovu.

Rusijos politologas Anatolijus Vasermanas pabrėžia, kad toks rumunų generolo pareiškimas sukėlė ant kojų visus Vakarus, tačiau nesulaukė atgarsio Rusijoje. A. Vasermanas išaiškino, kad Vakaruose  „nepriklausoma Ukraina“ (šie žodžiai visada rašomi kabutėse) priimta vadinti buvusią Galiciją, kurią savo metu „užgrobė“ Ukraina. Vadinasi, Ukrainos sostinė iš tiesų yra Lvovas. Esą nesvarbu, kad Ukrainos „nacionalistai“ to nepripažįsta ir laiko visą Ukrainos teritoriją savo teritorija. Tokiu būdu frazė, kad „Aljansas atvers duris Ukrainai, jeigu jos sostine taptų Lvovas, kaip sąlyga galutinai atsiriboti nuo Rusijos visiškai priimtina Ukrainos nacionalistams, išsibarsčiusiems po visą pasaulį“. A. Vasermanas daro išvadą, kad esant dabartinei ekonominei krizei tai kelia pavojų ne tik pačiai Ukrainai, bet ir visai Europai, kaip JAV konkurentei.

Rusijos laikraštis, vienas iš oficialiosios valdžios „organų“ „Ekspres nedelia“ daro išvadą, jog NATO suprato, kad Ukraina niekada netaps NATO nare, nes vietos rusų dauguma to neleis, tad JAV pasirinko naują strategiją: paimti savo kontrolėn Galiciją, per kurios teritoriją eina svarbių dujų vamzdynų iš Rusijos į Europą dalis. O svarbiausia, šiuo metu nei Maskva, nei Kijevas neturi lėšų finansuoti taikaus Galicijos atsiskyrimo. Galima neabejoti, kad Maskva visos Ukrainos, tuo labiau vietinių rusų, geruoju niekam neatiduos.

Nestabilią ir sunkiai suvokiamą Ukrainos padėtį atskleidė buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma. Jis netikėtai pareiškė esąs pasirengęs vėl kelti savo kandidatūrą į Ukrainos prezidentus. Pasak jo, L. Kučma taip nusprendė matydamas, jog Ukraina krenta į ekonominę ir politinę bedugnę. Aišku, nedviprasmiškai užsimindamas, kad tiktai jis vienas žino, kaip išsikapstyti iš jos. Savaime suprantama, tai galima padaryti tiktai su Rusijos pagalba. Rusijos politikai ir politologai, pritardami buvusio prezidento užmačioms, pripažįsta, kad dabartinė Kijevo valdžia niekam tikusi ir blogesnės jau būti negali, tačiau pabrėžia, jog ir buvęs prezidentas būdamas valdžioje pridarė tiek eibių, kad jas visas surašyti kelių tomų nepakaktų. Esą L. Kučma realiai neišnaudojo visų progų prikelti Ukrainą.

Tad kokią gi išeitį siūlo Maskvos laikraštis „Ekspres nedelia“? Verta pacituoti tą gelbėjimo scenarijų: „Pagrindinis mūsų (t. y. Rusijos) uždavinys – nedelsiant perimti iš JAV visas iniciatyvas ir kartu su mūsų draugais senojoje Europoje veikti drauge, atskleidžiant įtartinus Amerikos veiksmus. Tarp jų ir apie Galicijos (t. y. Vakarų Ukrainos) prijungimą prie NATO. Antraip gali atsitikti lygiai taip pat, kaip buvo 1941 metais“.

Tokių raginimų ir pasiūlymų vėl atkurti sovietiniais laikais skelbtus sufalsifikuotus istorijos vadovėlius pastaruoju metu nesuskaičiuojama daugybė. Ir tai ne istorikų „patriotų“ sapaliojimai. Juk pastaruoju metu  pats Rusijos prezidentas D. Medvedevas atvirai paragino istorikus nedelsiant pasmerkti „istorijos klastotojus“ – ypač iš Baltijos valstybių. Mat jie, pasirodo, nuolat šmeižia Raudonąją armiją „išvaduotoją“, nors patys kovojo vokiečių fašistų pusėje. Žinoma, paneigiant dar M. Gorbačiovo ir B. Jelcino paskelbtus garsių istorikų darbus apie tai, kad Hitlerio armija sunaikino kur kas mažiau sovietinių rekrūtų nei „didieji karvedžiai“ Stalinas ir Žukovas. Tai jų įsakymu dešimtys tūkstančių menkai ginkluotų rekrūtų, dažnai neturėdami netgi paprasčiausio šautuvo, buvo siunčiami į pirmąsias linijas laukti, kol užmuš draugą ir jie galės paimti jo šautuvą.

© 2009 „XXI amžius“