Retorika, tikslai ir galimybės pašalinti esminį kliuvinį

Andrius BOSELIS

Rugsėjo pabaigoje po Lietuvos Prezidentės susitikimo su Seimo Užsienio reikalų komiteto nariais buvo paskelbtas Spaudos tarnybos pranešimas, kuriame  teigiama, kad „bendraujant su kaimyninėmis šalimis atėjo laikas atsisakyti  aštrios retorikos, o santykius grįsti abipuse pagarba ir pragmatiškais interesais. Pasak Prezidentės, tokios nuostatos nekliudys, o padės siekti okupacinės žalos atlyginimo iš Rusijos, nes tai  įpareigoja daryti Lietuvos žmonių referendume pareikšta valia“.  

Abipusė pagarba įmanoma tik atkūrus teisingumą

Be abejo, sveikintinas siekis santykius grįsti abipuse pagarba. Santykiai su latviais ir lenkais tikriausiai nekelia neaiškumų arba jie nesunkiai išsprendžiami prie apskritojo stalo. Tačiau santykiai su Rusija turi specifinį atspalvį. Žinoma, bet kuriuo atveju  abipusis bendravimas  turėtų remtis demokratijos pasaulyje priimtomis tradicijomis ir  laikantis tarptautinės teisės  normų. Tai ypač svarbu, kai kalbama apie agresoriaus (arba agresoriaus teisių perėmėjo)  ir agresijos aukos tarpusavio santykius.  

Prieš 50 metų JAV prezidentas Eizenhaueris paskelbė solidarumą su pasaulio tautomis, patyrusiomis komunizmo priespaudą. JAV kongresas 1959 m. liepos  17 dieną pritarė nuostatai liepos trečiąją savaitę  laikyti Pavergtųjų tautų  savaite.  Dabartinis JAV prezidentas B. Obama  Pavergtųjų tautų savaitės proga pareiškė kviečiąs „Jungtinių Amerikos Valstijų  žmones patvirtinti mūsų įsipareigojimą  visiems, kurie siekia  orumo, taikos ir teisingumo“.

Visi esame atsakingi už bendrą ateitį

Lietuvos Respublikos prezidentė JT Generalinės Asamblėjos  sesijoje 2009 m. rusėjo 24 dieną kalbėjo: „ Mūsų įsitikinimu, tikroji pažanga užtikrinant vystymąsi  yra glaudžiai susijusi su demokratijos normų ir principų diegimu. Mums demokratija yra neatsiejama nuo taikos, teisės viršenybės, pagarbos asmens ir žmogaus teisėms, lygių galimybių ir visuotinės gerovės. Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad mažos arba mažiau išsivysčiusios valstybės nebegali išvengti pasaulinės atsakomybės ir kad visi esame atsakingi už mūsų visų bendrą dabartį ir ateitį. Pripažinkime, kad nuo šiol kiekvienai valstybei pasauliniai interesai yra ir jos nacionaliniai interesai, o pasaulinė pareiga yra ir jos nacionalinė pareiga“.

Pragmatiškas interesas  gauti kompensaciją už padarytą žalą būtų savaime suprantamas ir gana nesunkiai sprendžiamas, jei slaptojo sandėrio, žinomo Molotovo-Ribentropo pakto vardu, pasmerkimą pripažintų  Sovietų Sąjungos teisių bei atsakomybės perėmėja Rusijos Federacija. Deja, Rytuose nuolat pasigirsta politikų balsų, neigiančių agresijos ir  nepriklausomų Baltijos valstybių okupacijos faktus. Kai kurie Rytų politikieriai netgi tvirtina, kad  1940 m. birželį okupuota Lietuva pati „prašėsi“  priimama į Sovietų Sąjungą.

Stokojama politinės valios pripažinti tikrovę

Atrodo, kad  Rytuose vėl gaivinami planai atkurti Rusijos imperiją ir, matyt, todėl  dabartinė šalies vadovybė nesukaupia pakankamai politinės valios pripažinti sovietų komunistinio ir vokiečių nacionalsocialistinio režimų padarytus bendrus nusikaltimus, o po to,  pasekus pokarinės Vokietijos pavyzdžiu, atsiprašyti kadaise pavergtų tautų.  

Suvokiant, kad  Rytuose dar net nemėginama atsisakyti aštrios retorikos aptariama tema, vis dėlto turime tikėtis, kad mūsų politikai ir toliau laikysis Lietuvos užsienio politikos strategijos. Bet koks vienpusiškas svarbiausių tikslų atsisakymas, siekiant  pragmatiškos ekonominės naudos ar kokių nors lengvatų, gali būti suprastas kaip kapituliacijos pradžia. Tikrovė nedžiugina – beveik per dvi dešimtis nepriklausomybės metų energetinės priklausomybės nuo Rusijos situacija nepasikeitė nė per sprindį. Tokiu būdu buvo ir iki šios dienos liko aktuali problema mūsų šaliai,  Europos  Sąjungai  ir  pačiai Rusijai  įvertinti didžiausią XX amžiaus nusikaltimą – Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes tarptautinės teisės kalba.

© 2009 „XXI amžius“