„Baltijos kelias neturi pabaigos“

Dr. Aldona Kačerauskienė, Edvardas Šiugžda

Rugpjūčio  23 dieną sukako 20 metų nuo nepamirštamo įvykio – Baltijos kelio, kai rankomis susikibusių žmonių eilė nusitęsė net 600 kilometrų – nuo Vilniaus per Rygą iki pat Talino. Baltijos kelias – tai trijų Baltijos valstybių vienybės išraiška, taikiu būdu siekiant laisvės. Jubiliejus įvairiais renginiais paminėtas vasarą, o gruodžio 4 dieną Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Baltijos kelias – kelias į laisvę“. Data pasirinkta neatsitiktinai: gruodžio 24-ąją sueis 20 metų, kai Maskvoje vykusioje Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos sesijoje paskelbtas ir pripažintas niekiniu Ribentropo-Molotovo pasirašytų dokumentų paketas, nacistinei Vokietijai ir bolševikinei Rusijai dalijantis Europą. Konferencija (ji vyko Seimo Kovo 11-osios salėje) buvo skirta ne tik svarbaus istorinio įvykio paminėjimui (deja, jau istorinio, nes didžioji Lietuvos visuomenės dalis Baltijos kelio jau beveik neprisimena), bet ir dabartinėms aktualijoms aptarti.

Konferenciją pasveikino Seimo pirmininkė Irena Degutienė, europarlamentaras, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Sąjūdžio garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Latvijos Liaudies fronto pirmininkas Dainis Ivans. Pranešimus skaitė Nepriklausomybės akto signatarai Virgilijus Juozas Čepaitis, Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas, Socialinių tyrimų instituto tyrėja Irena Šutinienė, prof. Alvydas Nikžentaitis, doc. dr. Romas  Batūra, dr. Kęstutis Girnius, dr. Octavianas Ticu (Moldova), prof. Alfredas Erichas Senas (JAV), Rusijos žmogaus teisių gynėjas disidentas Sergejus Kovaliovas ir kiti. Apskritojo stalo diskusiją vedė žurnalistas Romas Sakadolskis ir prof. Egidijus Aleksandravičius; diskusijoje dalyvavo prof. Bronislovas Genzelis, prof. Vytautas Radžvilas, Seimo nariai Audronius Ažubalis, Emanuelis Zingeris, svečiai iš užsienio: prof. A. E. Senas, dr. O. Ticu, Zbignevas Gluza ir kt.

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė sakė, jog narystė Europos Sąjungoje bei NATO neturėtų užmigdyti budrumo, nors realios karinės grėsmės ir nėra. XX amžiaus karines intervencijas ir slaptus geopolitinius sąmokslus XXI amžiuje keičia energetinis šantažas ir informacinės atakos. Ar šiandien pasigirstančios kalbos apie mūsų valstybę kaip apie kažkokį tiltą ar koridorių neprimena jau istorinių pastangų paversti mus pilkąja zona, ar tikrai išnyko grėsmė, pretenduojant tapti koridoriumi, o iš tikrųjų pereinamuoju kiemu,  atsižvelgdama į dabartines politines realijas retoriškai klausė parlamento vadovė. Ar galime laikyti pasaulį pasikeitusiu iš esmės, jei karines intervencijas ir slaptus geopolitinius sąmokslus keičia energetinis šantažas ir dvišaliai susitarimai, griaunantys visą Europos saugumo architektūrą? Ir Seimo pirmininkė, ir Rusijos atstovas, garsusis disidentas Sergejus Kovaliovas, dar 1975 metais nuteistas kalėti už ryšius su „LKB kronika“, ir kiti konferencijos prelegentai kėlė klausimą apie vis dar Europą skiriančią moralinę Berlyno sieną.

Baltijos kelyje susitiko Latvijos, Estijos ir Lietuvos žmonės. Kaip konferencijoje sakė Latvijos liaudies fronto pirmininkas Dainis Ivansas, tuometinė Latvija buvo stipriai sovietizuota: jos teritorijoje buvo sukaupta stipri sovietų kariuomenė su atominiu ginklu, galinga pramonė buvo glaudžiai įjungta į sovietinę infrastruktūrą, jos kompartijos vadai buvo dogmatiškiausiai nusiteikę visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje (buvęs jos vadas Rubiksas apkvailintų rinkėjų dėka netgi turi Europos Parlamento nario mandatą). Tad latviams buvo gal sunkiausiai prasiveržti į laisvę pro imperijos varžtus. Baltijos kelyje negalėjo dalyvauti ir Moldovos gyventojai, kurie Ribentropo-Molotovo paktu buvo atplėšti nuo Rumunijos ir įjungti į Sovietų Sąjungą – jie tik šiemet galbūt galutinai išsivadavo iš komunizmo replių. Tiesa, Moldovos (buv. Besarabijos) piliečiai dar neišsprendė susijungimo su savo tėvynainiais Rumunijoje – apie tuos sunkumus konferencijoje pasakojo dr. Oktavianas Ticu, Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktorius (kitą savaitę spausdinsime jo interviu, duotą „XXI amžiui“).

Baltijos kelias nebuvo netikėtas iššūkis Sovietų Sąjungai. Kaip pastebėjo doc. dr. R. Batūra, lietuviai niekada nesitaikstė su pavergimu. Į laisvės kovas ėjo visi, kurie pajėgė pakelti ginklą. Mūsų žmonės buvo įsitikinę, kad tauta turi teisę savarankiškai gyventi savo teritorijoje. 1918 metų savanorių, 1941 metų sukilėlių, pokario partizanų lūpose buvo vienas žodis – Laisvė. Vieniems stoti prieš blogio imperiją buvo pernelyg rizikinga, todėl kartu buvo Latvijos ir Estijos liaudies frontai. Dėl Baltijos kelio tartasi Panevėžyje, Piarnu (Estija), Cėsyje (Latvija). Stojant į Baltijos kelią, reikėjo įveikti sovietmečio įvarytą baimę, sukaupti drąsą. Komunistinės sistemos žiaurumas jau nebegąsdino. Per 50 metų okupantams nepavyko išugdyti sovietinio žmogaus mentaliteto. Baltijos kelyje vyravo vienybė, solidarumas, draugiškumas, geranoriškumas – visus buvo apėmęs laisvės siekiančių žmonių džiaugsmas. Baltijos kelias tapo vienybės ir solidarumo simboliu net tiems, kurie tuo metu net nebuvo gimę. Kaip sakė I. Šutinienė, būriai Sąjūdžio rėmėjų, išsilavinusių miestiečių ir vidutinio amžiaus žmonių susikibo rankomis Baltijos kelyje.

Tik LDDP (LKP) šalininkai, kai kurie kaimo gyventojai bei jaunimas vengė įsijungti į akciją ar į ją net žiūrėjo priešiškai. Nepaisant skirtumų, nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusi gyva grandinė kolektyvinėje atmintyje iškyla kaip visuomenės vienybės simbolis.

Baltijos kelias sukėlė baisų pyktį Kremliuje, išgąsdino Amerikos politikus, kurie sveikino Gorbačiovo „perestroiką“ ir buvo įsitikinę, kad Baltijos šalys asimiliuosis į rusų kultūrą – jie buvo paveikti propagandos, kad Sovietų Sąjungoje nėra nacionalinių problemų. Be to, jiems buvo daug svarbiau, kas vyksta Maskvoje, o ne Baltijos šalyse (tų laikų politikų nuostatas vaizdžiai papasakojo A. Senas). Baltijos keliui simpatizavo visų kraštų demokratinės jėgos, džiaugėsi užsienyje gyvenę lietuviai, nors ir nerimavo dėl galimo smurtinio Maskvos atsako.

„Ar įmanoma pakartoti Baltijos kelią po kelių dešimčių metų?“ – klausė apskritojo stalo vedėjai. „Ne, tokiu pat pavidalu neįmanoma“ –  toks visų dalyvių atsakymas. Dabar esame laisvi, esame NATO ir ES nariai, gyvename kitu laiku. Tuo metu buvome okupuoti ir pavergti, tada svarbiausias buvo išsivadavimo klausimas. Tačiau Baltijos kelio nereikia suprasti tiesmukai. Kaip pastebėjo prof. V. Landsbergis, „nuo dabarties negalima atrėžti praeities ir ateities. Baltijos kelias neturi pabaigos, į atgimimą vis dar esame šaukiami, todėl privalome eiti ir eiti, atsiminti ir žinoti: jei sustosime, akmeniu pavirsime“. D. Ivans sakė: „Laisvės našta sunki, bet ją turime nešti. Bus lengviau, jeigu jausime kitų Baltijos šalių petį, į kurį galėsime atsiremti“. K. Motieka ragino: „Dabar kenčiame krizės padarinius, bet tų kančių nepalyginsime su tuo, ką tauta iškentėjo per 50 okupacijos metų. Būkime protingi, vieningi, laisvi ir budrūs“. Irina Flyge, atstovaujanti Rusijos visuomeninei organizacijai „Memorial“, priminė, jog turime kurti ir vykdyti programas, kad būtų nuteistas stalinizmas. A. Ažubalis nerimavo, kad Lietuvoje aukščiausi šalies vadovai neturi vieningos nuomonės dėl okupacijos padarytos žalos atlyginimo, nors tuo klausimu priimtas įstatymas. Tačiau įdomiausiai ir galbūt originaliausiai dabarties problemų vystymąsi apibūdino Vytautas Radžvilas. Jis atkreipė dėmesį, kad nuo gruodžio 1-osios įsigaliojo Europos Sąjungos Lisabonos sutartis, sudaryta pagal ES Konstituciją, atmetusią Europos krikščioniškąjį matmenį. Nenuostabu, kad daugeliu atvejų ES politikai eina kartu su Rusija, kurios tauta niekada nebus demokratinė. Tai konkurencija ne tik JAV, bet ir Kinijai bei galbūt kylančiai Indijai. V. Radžvilo įsitikinimu, Europos politika turi vadovautis tik Di Gasperio, R. Šumano ir K. Adenauerio apibrėžtų krikščioniškų vertybių, t.y. turi tapti krikščionių demokratų, o ne socialistų, liberalų ar homoseksualų valdomu žemynu. „Europa neturėtų tapti politiniu žaidėju; pastebimi jos nenuoseklūs žingsniai“, – V. Radžvilą palaikė S. Kovaliovas. Diskusiją baigė R. Sakadolskis: „Prieš dvidešimt metų beldėmės į pasaulio sąžinę. Dabar patys galime tapti ES sąžine“.

© 2009 „XXI amžius“