„Paauglė“ Lietuva dar subręs

Živilė Kropaitė

Vieni užsieniečiai į Lietuvą atvyksta pasidairyti ir niekada nebegrįžta, kiti grįžta ir atsiveža draugų, treti apie ją apskritai nėra girdėję. JAV teologijos profesorė Aurelie Hagstrom, į Lietuvą atvykstanti nuolat, sako, kad labiausiai ją žavi ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Ji pastebi, kad Katalikų Bažnyčia neturi svaraus balso viešojoje erdvėje, o Lietuva dabar išgyvena „paauglystės“ periodą, po kurio seks branda.

„Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1993-ųjų vasarą, ir reikalai buvo gana prasti. Lietuva buvo ką tik atgavusi laisvę, ekonominė padėtis liūdna. Žmones dar buvo ištikęs šokas, jie ką tik ištrūkę iš Sovietų Sąjungos, šalis nuskurdinta. Nebuvo pilietinės visuomenės, parduotuvių lentynose trūko maisto, o infrastruktūra nebuvo išplėtota.

Grįžusi po ketverių ar penkerių metų aplankyti draugų, pastebėjau didžiulius pasikeitimus. Jie sužavėjo, pasidarė įdomu, kad Lietuva taip staigiai keičiasi ir kad čia taip greitai sužydėjo demokratija. Man pasirodė, kad kitose šalyse tai vyko lėčiau.

O Lietuvoje žmonių kūrybingumas davė tam tikros energijos, kurios reikėjo šaliai atkurti. Tas susižavėjimas ir verčia mane grįžti. Kaskart po metų ar pusantrų grįžusi pastebiu naujų labai teigiamų pokyčių“, – sako A. Hagstrom.

Kuriose srityse pastebite daugiausiai pokyčių?

Ekonomikoje. O kaip atvykėlė, tą pastebiu iš parduotuvių, tarptautinių įmonių gausos, infrastruktūros, pilietinės visuomenės atsiradimo. Anksčiau gatvėse beveik nebuvo apšvietimo, žolė nebuvo pjaunama, gatvės atrodė skurdžios. Dabar Vilnius apšviestas, žmonės prisiima atsakomybę už savo veiksmus viešose vietose, čia pritraukiama daug tarptautinių įmonių.

Paminėjote žmonių kūrybiškumą. Vadinasi, teigiate, kad lietuviai – kūrybinga ir aktyvi tauta? Mes patys ne sykį iš aplinkinių ar savęs pačių girdėjome, kad esame pasyvūs. Skundžiamės, bet nieko nedarom. Ar jums taip neatrodo?

Ir tas man labai keista. Pastebėjau, kad kai kurie lietuviai labai kritiški savo šalies ir kultūros atžvilgiu. Netgi pavadinčiau tai atskira mokykla – „pirmiausiai kaltink Lietuvą“. Kai kas nepasiseka, žmonės iškart puola kaltinti savo šalį. Ir visi stebisi, kodėl aš čia nuolat atvykstu.

Aš manau taip. Galima teigti, kad ankstyvi devyniasdešimtieji buvo naujos tautos gimimas. Po jo būna labai daug optimizmo, teigiamos energijos. Kai sueina septyniolika ar aštuoniolika metų, šalis išgyvena tam tikrą paauglystės laikotarpį. O paaugliai linkę kritikuoti, maištauti, tačiau nelinkę prisiimti atsakomybės. Manau, kad tai tik vienas iš etapų, kuris praeis, tačiau kaltinti yra natūrali paaugliška reakcija. Nesakau, kad neturi būti kritiško vertinimo – kiekvienai demokratijai tai svarbu. Tačiau aš kalbu apie nekonstruktyvią, paauglišką kritiką. Matau, kad taip elgiasi ir vyresni žmonės, o tai mane glumina.

Tą pastebiu ir žiniasklaidoje. Ir ji daugeliu atvejų paaugliška: joje daug pramogų, bet mažai rimtos žurnalistikos, suteikiančios peno intelektui. Mano susidarė įspūdis, kad laikraščiai daugiausia bulvariniai. Paaugliškas požiūris būdingas ne tik spaudai, bet ir televizijai, Vyriausybei. Tai mane liūdina, tačiau šis etapas baigsis.

Nereikėtų kaltinti paauglystės ją atpažinus, reikia kantriai laukti – juk branda neateina iš karto. O pesimizmas yra tik augimo skausmų sudėtinė dalis. Bet, mano galva, čia svarbiausia pabrėžti žodį „augimas“. Tai pilietinės visuomenės brandos reikalas, o viskas atsispindi žiniasklaidoje.

Kas, jūsų nuomone, laukia po šito etapo?

Kaip rodo mano patirtis, augs lietuvių pasitikėjimas, atsakomybės dėl savo šalies ir kultūros jausmas. Pažįstu kelias jaunas akademikų šeimas, į kurias branda jau atėjo. Jie supranta, kad tai jų šalis, jie už ją atsakingi ir gali ją pakeisti. Valdžia gali būti gera, gali būti bloga, tačiau tai nieko baisaus, nes tai jų valdžia. Gal kitą kartą balsuos už kitus žmonės ir tiek. Tačiau populiariojoje kultūroje tos brandos visai nėra. Bet ir Amerikoje tas pats – joje tvyranti nuodinga atmosfera nepadeda kurti pilietinės visuomenės.

Dar vienas dalykas, kurį kartais pastebi atvykusieji į Lietuvą ir joje apsistoję... Pavyzdžiui, „Vilnius in your pocket“ redaktorius yra pasakęs, kad lietuviai labai prisirišę prie savo praeities, bet būtent praeitis atvykėlius labiausiai ir domina. Ką galvojate?

Kaip atvykėlė iš šalies, kuriai tik du šimtai metų, galiu sutikti. Lietuva turi didelį istorijos, literatūros, architektūros, religijos paveldą. Tai žavi ir intriguoja amerikiečius. Turistai čia susiduria su ilgamete istorine atmintimi. Žinoma, labai svarbu penkiasdešimt metų neigtą, slopintą kultūrą ir paveldą atkurti naujai. Svarbus ryšys su praeitimi, kurį susikuria naujoji karta, su ta praeitimi nesusidūrusi, bet apie ją žinanti iš architektūros, muzikos, poezijos, religijos.

Man atrodo, čia ir vėl galima įžvelgti paauglystės etapą: juk paaugliai nenori klausytis senų šeimos istorijų – jie mieliau susitinka su draugais ir eina gerti coca colos. Ryšio su praeitimi kūrimas yra nuolatinis procesas.

Tačiau kalbant apie artimesnę praeitį... Jūs sakote, kad lietuviai dėl visko kaltina save. O gal mes kaip tik linkę kaltinti kitus? Kad ir, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungą. Esu girdėjusi pastebėjimų, kad esame labai arti to istorijos etapo, todėl į jį žvelgiam per daug emocionaliai. Kaip atrodo jums? Ar pastebite kokį nors konfliktą tarp lietuvių ir jų sovietinės praeities?

Sakyčiau, kad lietuviai neužstrigę praeityje, jos neįkalinti, tačiau jos suformuoti per tuos penkiasdešimt priespaudos metų. Pavyzdžiui, kai ėjau pas jus į radiją, pakeliui pamačiau gal dvidešimt kryžių. Jie simbolizuoja praeitį, dideles kančias ir didelę šalies auką. Ir štai įeinu į laisvo radijo pastatą duoti interviu. Praeities niekad nepamirši – ji visada šalia. Ir gal būtent ji gali tapti ateities varomąja jėga. Manau, tai sudėtinga, bet įmanoma. O tie dvidešimt kryžių gali suteikti energijos padėti Lietuvai atsinaujinti.

Prakalbote apie religinius dalykus. Esate teologijos profesorė. Kaip jums iš šalies atrodo – ar be tų kryžių Lietuvoje daug religingumo apraiškų? Gal palygintumėt religingumą Lietuvoje ir, tarkim, Jungtinėse Valstijose, jei tai, žinoma, apskritai įmanoma.

Mano sritis yra katalikų teologija, taigi atidžiai stebiu, kaip katalikų tikėjimas išreiškiamas Lietuvoje. Tai taip pat yra mano mokslinio darbo, kuriam kaip tik renku medžiagą, dalis. Sakyčiau, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje (su protestantais ar ortodoksais nesusidūriau) turi labai aiškių priespaudos pėdsakų – juk penkiasdešimt metų ji buvo pogrindyje. Parapijų gyvenimas čia dar tik kuriamas. Katalikų Bažnyčia, man regis, neturi svarbaus balso viešoje arenoje.

Jungtinėse Valstijose vyskupų konferencijos pirmininkas labai dažnai daro viešus pareiškimus, leidžia spaudos pranešimus, diskutuoja kultūrinėmis temomis. Lietuvoje to nėra, ir aš nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad atstatyti Bažnyčią iš vidaus ilgai trunka: turiu galvoje vidinius dalykus – ritualus, sakramentus, parapijos gyvenimą...

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje dar neįsitvirtino viešojoje erdvėje, kaip galėtų ar turėtų. Manau, vėlgi – tai augimo proceso dalis. Bažnyčia niekada nebus reikšminga, kol nepradės kalbėti apie modernaus žmogaus problemas. Ji bus svarbi tik mažiems vaikams ir vyresnėms moterims. Žinau keletą labai veiklių parapijų Lietuvoje, kuriose jaunos šeimos lanko Mišias, o dvasininkai padeda jiems rasti ryšį tarp tikėjimo ir realaus gyvenimo: šeimos, darbo, laisvalaikio. Jei to nebus, Bažnyčia Lietuvoje niekada neklestės.

Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebi žmonės, atvykę į Lietuvą, ypač į Vilnių... Pavyzdžiui, Laimonas Briedis, parašęs knygą apie Vilnių – klajoklių miestą, sakė, kad tai visuomet buvo migrantų miestas. Bet kartu pripažino, kad drauge tai miestas, netolerantiškas užsieniečiams. Ką manote jūs?

Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad niekada čia nesijaučiau nepageidaujama ar netoleruojama. Net priešingai – žmonės, gatvėse prakalbinti angliškai, stengiasi padėti. Taip pat ir parduotuvėje, knygyne ar kai šiaip vaikštinėju...

Remiantis mano asmenine patirtimi – gal todėl, kad esu amerikietė – su netolerancija nesusiduriu. Tačiau kartais pastebiu, kad viešose vietose lietuviai gana uždari.

1993-aisiais, kai nusileisdavau Vilniaus oro uoste, būdavo visiškai tylu. Iš lėktuvo daugiausiai lipo lietuviai, buvo ir pora užsieniečių. Bet jokių pokalbių ar akių kontakto. Praeidavome pro muitinę tylėdami, tyliai pasiimdavome krepšius. Niekas nepadėdavo pasinešti krepšio, nepasitraukdavo...  Dabar kai atvykstu, žmonės kalbasi, vieni kitiems padeda. Skirtumas didžiulis.

Tai paprasta patirtis, bet daug ką pasakanti. Žmonės išmoko bendrauti vieni su kitais. Todėl kai esu parduotuvėje ar gatvėje, ir kas nors nežiūri man į akis ar pastumia savo vežimėliu, žinau, kad tai vyresni žmonės. Ir aš jų nekaltinu, nes juos suformavo sovietmetis. Jie nėra prieš mane nusiteikę – tiesiog tokia jų išlikimo taktika, savisauga. Žinoma, iš išorės tai gali pasirodyti kaip uždarumas, netolerancija.

Ar yra kas nors, kas jus Lietuvoje visada nustebina iš neigiamos pusės? Gal prajuokina? Kas nors, kas nepasikeitė nuo tada, kai pradėjote čia lankytis?

Vairavimas. Vairuodamas Vilniuje jautiesi kaip apgultame mieste – daug agresijos ir konkurencijos. Kaip pasakytų Darvinas, išlieka tik stipriausieji.

*    *    *

A. Hagstrom dar papasakoja, kad atvykusi į Lietuvą pirmiausiai aplankanti senamiestį – čia jai lengviausia pastebėti pokyčius. Tačiau Vilnius nėra vienintelė vieta, kur ji gerai jaučiasi. „Kai atvykau į Lietuvą pirmą kartą, važiavau užmiesčiu – kas man labai patinka, nes tai tikroji Lietuva. Man labai įsiminė platus dangus. Kai važiuoji keliu, matai namus, ūkius, karves, avis, bet ypač tave stebina dangus. Jis toks platus ir dinamiškas.

Yra toks angliškas posakis: riba yra dangus. O tai juk reiškia, kad jokios ribos nėra. Po nepriklausomybės atgavimo daugelis lietuvių jautėsi taip, tarsi ribų jiems nebūtų. O dabar atsiranda uždarų, manančių, kad niekas nesikeis, kad viskas Lietuvoje blogai ir kad reikia išvažiuoti. Tai mane liūdina, nes pažiūrėjęs į dangų pamatai, kad jis beribis. Man atrodo, šitas posakis apibendrina Lietuvos galimybes. Tad neribokit savęs“, – ragina A. Hagstrom.

LRT

© 2009 „XXI amžius“