Balkanų alternatyvos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Dubrovnikai – žymus Kroatijos kurortas

Balkanų regionas sulaukia didelio įvairių pasaulio kraštų apžvalgininkų, ekonomistų ir finansų analitikų dėmesio. Šiame regione yra net keliolika valstybių – Graikija, Albanija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Serbija, Juodkalnija, Bosnija, Makedonija, Slovėnija, Turkija ir Kosovo respublika. Septynios iš šių valstybių – buvusios Jugoslavijos respublikos. Per paskutinį dešimtmetį šiame regione įvyko daug permainų. Po 1990–1995 metais buvusiose Jugoslavijos respublikose vykusių karinių konfliktų atrodė, kad šios valstybės gali ilgam nugrimzti į susiskaldymo ir ekonominio nuosmukio periodą. Tuomet, ypač per šių karinių konfliktų įkarštį (1993–1995 metais), dalis apžvalgininkų prognozavo liūdną buvusių Jugoslavijos respublikų ateitį. Tačiau šios šalys sugebėjo atsitiesti ir žengti politinių ir ekonominių reformų keliu. O tai, kad 2000 rudenį staiga žlugo Serbiją valdęs Miloševičiaus režimas, nustebino daugelį Vakarų politikų ir patyrusius politikos analitikus. Žlugus komunistinės kilmės valdančiajam režimui buvo pradėti išformuoti jį rėmę „raudonųjų berečių“ (Miloševičiaus asmeniškai kontroliuojamų specialiųjų dalinių) būriai, o tuo metu Lietuvoje į valdžią grįžo komunistinės ir populistinės jėgos. Šios jėgos įsigalėjo ilgam ir gerokai nuskurdino Lietuvą. Jei 2000 metais Lietuva, palyginti su Serbija, buvo ekonomiškai stipresnė ir demokratijos požiūriu gerokai pranašesnė šalis, tai 2004–2008 metais abiejų šalių lygis jau pasidarė panašus.

Graikija, Bulgarija, Slovėnija ir Rumunija priklauso Europos Sąjungai, o dar kelios regiono šalys yra minimos kaip kandidatės į Europos Sąjungą. Daugiausia prieštaravimų ES viduje sukelia Turkijos noras patekti į šią bendriją. Slovėnija yra ekonomiškai geriausiai išsivysčiusi ir politiškai stabiliausia regiono valstybė. Ekonominei gerovei vystytis padėjo palanki geografinė padėtis (Slovėnija yra greta Austrijos ir Italijos), gera mokesčių sistema, valstybės rankose išlaikytos pagrindinės energetikos įmonės. Efektyvi kova su korupcija padėjo išvengti masinio valstybės biudžeto lėšų grobstymo (su šia problema vis dar susiduriama kitose regiono valstybėse, ypač Serbijoje, Juodkalnijoje, Bulgarijoje). Slovėnijos prezidentas Danilas Tiurkas pasaulyje vertinamas kaip žymus tarptautinės teisės specialistas. Slovėnijos naftos perdirbimo bendrovė „Petrol“ yra valdoma valstybės, be to, ši bendrovė valdo ir didelį degalinių tinklą (net 338 degalines Slovėnijoje, Serbijoje ir Kroatijoje). Minimalus atlyginimas Slovėnijoje – 532 eurai, didelės dalies šalies gyventojų pajamos siekia nuo 700 iki 1200 eurų per mėnesį.

Ir Slovėnijos kaimynė Kroatija gana sėkmingai žengia ekonomikos pertvarkos ir eurointegracijos keliu. Šiai valstybei gana sėkmingi buvo ir 2009 metai. Gruodžio pabaigoje premjerė Jadranka Kosor pareiškė, kad Kroatijai pavyko suvaldyti krizę ir išvengti didžiulio ekonominio nuosmukio. Nepaisant to, kad pirmoje 2009 metų pusėje šios šalies ekonomika ir finansų sektorius susidūrė su nemenkais sunkumais, praėjusių metų pabaigoje padėtis jau buvo gerokai stabilesnė. Kroatijos Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis išlieka gana aukštas (BVP lygis vienam gyventojui siekia 18 600 dolerių, palyginti Lietuvoje – 14 200 dolerių, o Latvijoje – 13 300 dolerių). Privatizacija Kroatijoje vykdoma palaipsniui, valstybės rankose liko daugelio energetikos įmonių bei stambių telekomunikacijos įmonių kontroliniai akcijų paketai. Kroatijoje gerai išvystyta elektronikos pramonė, chemijos bei farmacijos pramonė, tekstilės pramonė. Be to, čia gerai išvystytas turizmo sektorius. 2009 metų pabaigoje šalyje vėl prisimintas 2008 metų spalį nužudytas žurnalistas Ivo Pukaničius. Kaip rodo reali patirtis, rezonansinius nužudymus įmanoma atskleisti ir po daugelio metų. Štai per paskutinius kelerius metus pavyko išsiaiškinti 1983 metais Vokietijoje įvykdytą kroatų verslininko S. Džurekovičiaus nužudymą.

Mafijos įtaka yra viena iš ryškiausių šiandieninės Serbijos problemų. Artimus ryšius su Rusijos mafija ir Italijos mafijos šakomis – kamora ir koza nostra palaikančios Serbijos mafijos struktūros turi didelę įtaką Serbijos politiniams procesams. Šios struktūros įsigalėjo 1988–2000 metais, Miloševičiaus valdymo laikais. Vienas iš kriminalinių lyderių iškilęs Serbijos oligarchas pareiškė: „Miloševičiui esame labai dėkingi. Miloševičius sukūrė vagių valstybę ir leido mums laisvai veikti“. Per Serbiją ir Juodkalniją eina cigarečių ir narkotikų kontrabandos keliai, be to, į Serbiją atgabenama daug Austrijoje, Belgijoje ir kitose valstybėse pavogtų automobilių. Šiame regione vyksta ir daug nelegalios prekybos ginklais sandėrių, klesti prostitucija bei prekyba žmonėmis. Kuo šie šešėliniai verslai siejasi su Serbijos politiniu elitu? Dalis įtakingų politikų finansuojami iš stambių mafijos klanų sukurtų „juodųjų kasų“, tokie politikai inicijuoja klanams palankių įstatymų priėmimą, trukdo sąžiningiems politikams ir teisėsaugos pareigūnams kovoti su korupcija ir įvairiose Europos šalyse ryšius turinčiais mafijos klanais.

Dabartinis Serbijos prezidentas Borisas Tadičius buvo vienu iš 2004 metais mafijos užsakymu nužudyto Serbijos premjero Zorano Džindžičiaus bendražygių. B. Tadičius remia Serbijos bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis, buvo vienas iš pagrindinių idėjos, kad Serbija turi paduoti paraišką stojimui į Europos Sąjungą, iniciatorių. Ši paraiška buvo oficialiai pateikta 2009 metų gruodžio mėnesį. Tiesa, manoma, kad realiai į ES bendriją Serbija gali būti priimta tik po dešimtmečio – apie 2020 metus.

Tai, kad pavyko stabilizuoti padėtį Kosovo regione, laikoma vienu iš sėkmingų tarptautinės bendruomenės vykdytų taikos misijų. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovo parlamentas paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją. Paskutiniu metu kai kuriose Europos žiniasklaidos priemonėse pasitaikantys bandymai pažeminti 1990–1999 metais už laisvę kovojusius Kosovo partizanus yra apgailėtini. Panašiai yra juodinami ir iki šiol už savo šalies laisvę kovojantys čečėnų partizanai, jau antroji prieš Lietuvos pokario partizanus nukreipta propagandos banga vyksta ir mūsų krašte.

Lietuvių kariai Kosove tarnauja nuo 1999 metų. Paskutinis lietuvių karių būrys buvo išvestas iš Kosovo 2009 metų birželį, šiuo metu Kosove tarnauja karinių instruktorių grupė. 1999–2009 metais lietuvių kariai tarnavo bendro Lenkijos ir Ukrainos bataliono sudėtyje.

Graikija greta didelių ekonominių sunkumų susiduria su kylančia terorizmo grėsme. Sausio 9 dieną prie Graikijos parlamento susprogdinta bomba. Žmonių aukų išvengta, tik apgadinti keli automobiliai. 2009 metų gruodį komunistų ir anarchistų būriai Atėnuose, Salonikuose ir kituose miestuose padeginėjo bankų ir parduotuvių pastatus, apiplėšė kelis pašto skyrius, vyko ir šių nelegalių grupuočių susirėmimai su opozicija. Graikijoje prisimenamas 2008 metų gruodį vykęs komunistų maištas, kurio metu padaryta didžiulių nuostolių – sudeginta šimtai bankų, parduotuvių, kino teatrų pastatų, apiplėšti ir nusiaubti kelios dešimtys pašto skyrių.

Bulgarijoje dar sėkmingai veikia įvairios populistinės politinės jėgos. Viena iš jų – 2005 metais įkurta partija „Ataka“, kuriai vadovauja žinomas žurnalistas V. Siderovas. Jis teigia, kad egzistuoja pasaulinis žydų sąmokslas, prieštarauja Bulgarijos narystei NATO ir Europos Sąjungoje. 2006 metais V. Siderovas dalyvavo Bulgarijos prezidento rinkimuose ir užėmė antrą vietą. Tuo metu ne tik Bulgarijoje, bet ir dar keliose Balkanų valstybėse ir Latvijoje bei Lietuvoje buvo įkurtos tiesiogiai Rusijos žvalgybos kontroliuojamos populistinės partijos. Štai 2003 metais Lietuvoje įkurta populistinė Darbo partija – tiesiogiai Rusijos žvalgybos ir su ja susijusių klanų valdoma ir išlaikoma politinė jėga. Įdomu pastebėti, kad net keliose šalyse tokių partijų veiklą valdė tie patys Kremliaus „kuratoriai“ – G. Lučianskis, J. Goldovskis, M. Čiornas ir dar keli su jais susiję asmenys.

Bulgarijos ekonominė padėtis išlieka prasta. Šios šalies BVP siekia 11 800 dolerių vienam gyventojui, o didelės dalies gyventojų pajamos kiek mažesnės nei Lietuvoje (apie 150–250 eurų per mėnesį). Tiesa, kiek mažesnės nei Lietuvoje ir prekių ir paslaugų kainos (gyvenimas gana brangus tik sostinėje Sofijoje), o provincijoje maisto prekės ir daugelis paslaugų žymiai pigesnės.

Žymus Prancūzijos filosofas ir apžvalgininkas Andre Gliuksmanas, ne kartą lankęsis Bulgarijoje, Rumunijoje, Makedonijoje ir kitose regiono valstybėse, teigia, kad tarptautinė bendruomenė turėtų aktyviau remti besivystančias Balkanų šalių demokratijas. A. Gliuksmanas palaikė ir 1999 metais vykusią tarptautinę Kosovo krašto išvadavimo kampaniją.

Dauguma Balkanų šalių vis dar negali išsivaduoti iš oligarchijos gniaužtų. Ir ne veltui įvairių Balkanų valstybių oligarchai ir įtakingi abejotinos reputacijos politikai palaiko artimus ryšius su Italiją valdančia korumpuota S. Berluskonio vyriausybe ar Rusiją valdančiu Kremliaus saugumiečių režimu. Iš esmės tiek šiose Balkanų šalyse, tiek Rusijoje bei Italijoje yra įsivyravęs monopolinis kapitalizmas. Tiesa, Italija gerokai lenkia visas šias paminėtas valstybes tiek demokratijos, tiek ekonominio išsivystymo lygiu, tačiau kai kuriose pietinės Italijos srityse įsigalėjusi korupcija yra panašaus lygio, kaip ir daugumoje Balkanų šalių. Slovėnija išsivadavo iš oligarchijos gniaužtų, stiprina socialiai orientuotos rinkos ekonomikos pamatus ir kuria demokratinę valstybę. Šios šalies pavyzdys ryškiai parodo, kad pažabojus korupciją, godžias monopolijas ir įtvirtinus kertinius socialinio teisingumo principus, galima daug pasiekti. Jei to nėra ir įsivyrauja monopolijų diktatas, ir besivystančioms, ir net demokratinėms šalims gresia atsidurti oligarchijos gniaužtuose.

Lietuvos ryšiai su Balkanų valstybėmis nėra itin glaudūs, bet per paskutinį dešimtmetį regimos vis artimesnės verslo ryšių plėtojimo tendencijos. Lietuvos verslininkai investuoja Bosnijoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, šiose šalyse jie valdo įvairias gamybos įmones, parduotuves, statybos bendroves, yra kelių Bulgarijos ir Rumunijos bankų akcininkai. Lietuvos piliečiai gana aktyviai perka nekilnojamąjį turtą Kroatijoje, Bulgarijoje, Turkijoje. Balkanų šalių verslininkų investicijos Lietuvoje kur kas mažesnės.

Kaimyninės Lenkijos verslininkų investicijos Balkanų valstybėse žymiai solidesnės. Tai paprasta paaiškinti – gerokai didesnėje Lenkijoje yra daug stambių koncernų, valdančių didesnį kapitalą nei Lietuvos verslo magnatai ir turinčių daugiau galimybių investuoti. Manoma, kad Serbijoje slapstosi keli 2006 metais iš Lenkijos pabėgę verslininkai. Jie pabėgo iš šalies, kai paaiškėjo 1995–2003 metais jų įvykdytos stambios finansinės aferos.

Dalis Balkanų valstybių jau pasiekė tam tikrą ekonominės gerovės lygį ir gana sėkmingai integruojasi į įvairias europines struktūras, bet dauguma regiono šalių (Graikija, Bulgarija, Bosnija, Serbija, Makedonija ir Juodkalnija) atsidūrė kryžkelėje. Graikijos atvejis specifinis. Niekas neabejoja šios šalies eurointegracija, ir Graikijos demokratijos lygis yra visai kitoks nei, sakysime, Bulgarijos ar Juodkalnijos demokratijos lygis. Bet šios šalies viduje per paskutinius kelerius metus vyksta grėsmingi procesai. Pavojų stabilumui kelia ne tik aršios komunistų ir anarchistų grupuotės, bet ir didžiuliai valstybės ir privačių šios šalies bankų įsiskolinimai užsienio bankams, sparčiai kylanti bedarbystė. Graikijoje sparčiai kyla ir korupcijos lygis. Lietuva gerokai atsilieka nuo Balkanų regiono lyderės Slovėnijos, tačiau lyginant su dauguma šio regiono valstybių, Lietuvos lygis panašus. Pagal korupcijos lygį Lietuva yra netoli Turkijos, Kroatijos, Bulgarijos ir kitų Balkanų šalių. Šio regiono šalyse vis dar pasitaiko politinių nužudymų, vis dar pasitaiko ir politinių kalinių. Bet ir Lietuvoje vyko panašūs procesai. 2001 metų pabaigoje mūsų šalyje nužudytas įtakingas Klaipėdos politikas Juozas Paliakas, o 2005 metų pabaigoje iš VSD atleistas ir išsiųstas dirbti į Baltarusiją pulkininkas Vytautas Pociūnas. 2006 metų rugpjūtį jis buvo nužudytas Bresto mieste. O politinė disidento, buvusio Seimo nario A. Petrusevičiaus byla niekuo nenusileido Bulgarijoje 2004–2007 metais vykusiems keliems politiniams teismo procesams. Politiniai nužudymai, politinės bylos ir stambios finansinės aferos daugiausia vyksta korumpuotose valstybėse. Tiek kai kurių Balkanų šalių, tiek prie Baltijos jūros esančių Latvijos ir Lietuvos valdžios struktūroms bei visuomenės veikėjams verta apsvarstyti, ar bus žengiama europietišku demokratijos keliu, ar toliau teks dreifuoti tarp Azijos ir Lotynų Amerikos. Nors kai kurios Azijos, Lotynų Amerikos ir net Afrikos pakraščių šalys jau gerokai lenkia daugelį Europos šalių. Štai, sakysime, pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Turkija užima 61 vietą, Bulgarija – 68 vietą, Makedonija – 70 vietą. Latvija (56) bei Lietuva (53) pagal korupcijos lygį smarkiai atsilieka nuo kur kas geriau įvertintų Azijos šalių – Taivano (37 vieta) ir Pietų Korėjos (39 vieta), nedidelės Lotynų Amerikos šalies Urugvajaus (25), Karibų regiono valstybių – Barbadoso (20 vieta), San Vincento ir Grenadinų salų (31 vieta), netoli Afrikos krantų esančios egzotiškos Mauricijaus respublikos (41 vieta). Tad pagrindiniai raktai į Balkanų regiono stabilumą yra aiškūs – korupcijos pažabojimas, sėkmingos ekonominės reformos ir tarptautinis bendradarbiavimas.

© 2010 „XXI amžius“