Dokumentinis filmas apie tragediją Selgorske

Olga Nikolaičik, dokumentinio filmo apie nusižudžiusią Baltarusijos žmogaus teisių gynėją Janą Poliakovą, autorė Autoriaus nuotrauka

Apie Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos diktatoriškas užmačias, apie jo klastingus metodus susidorojant su opozicija, apie jo nepakantumą kitai nuomonei pastaruoju metu nemažai rašėme. Šiandien siūlome interviu su Baltarusijos kino režisiere Olga Nikolaičik, kuri vilniečiams parodė savo sukurtą dokumentinį filmą apie principingos žmogaus teisių gynėjos Janos Poliakovos gyvenimą. Praėjusių metų kovo 9-ąją žymi Baltarusijos žmogaus teisių gynėja, opozicijos rėmėja, teisininkė Jana Poliakova nusižudė. Apie šios tragedijos priežastis su Baltarusijos kino režisiere Olga NIKOLAIČIK kalbasi „XXI amžiaus“  žurnalistas Gintaras Visockas.

Jūsų dokumentinis filmas paliko gilų įspūdį. Tačiau filmas – labai liūdnas, graudus, pesimistinis. Jokių prošvaisčių baltarusiai nemato?

Mano darbas pirmiausiai skirtas šviesiam Janos Poliakovos atminimui pagerbti. J. Poliakova buvo jauna, graži moteris. Bet ji 2009-ųjų metų kovo 7-ąją pasikorė. Šiam žingsniui principingą žmogaus teisių gynėją pastūmėjo Baltarusijos specialiosios tarnybos. Tiksliau sakant – baltarusiškas KGB. J. Poliakova gyveno Seligorsko miestelyje, kuris Baltarusijoje dar vadinamas šachtininkų miestu. Šiandien čia išgaunama daug druskos. Oficialusis Minskas labai bijojo, kad antilukašenkiškos nuotaikos bei nusiteikimai neatkeliautų į šį tylų, jokia politine veikla nepasižymėjusį miestą. J. Poliakova buvo atkakli demokratijos gynėja, žmogaus teisių aktyvistė, drąsiai kritikavusi A. Lukašenkos valdymo stilių bei metodus. Beje, J. Poliakova buvo profesionali žmogaus teisių gynėja – ji buvo baigusi Teisės fakultetą.

Dėl J. Poliakovos nusižudymo vienareikšmiškai kaltinamos Baltarusijos slaptosios tarnybos. Kuo remiantis daroma tokia išvada?

Baltarusijos KGB atstovai J. Poliakovą atkakliai kvietė atvykti į kontorą konfidencialiam pokalbiui. Jana visuomet atsisakydavo. Tada KGB vadovybė pagalbon pasitelkė milicijos įgaliotinį. Atsisakyti atvykti pas milicijos įgaliotinį J. Poliakova negalėjo. Pokalbio metu iš Janos buvo reikalaujama, kad ji nustotų talkinti prieš A. Lukašenką nusiteikusiai opozicijai. Taip pat buvo reikalaujama, kad parašus, kurie buvo surinkti opozicijos kandidatei Olgai Kazulinai palaikyti, J. Poliakova viešai apibūdintų kaip suklastotus bei surinktus negarbingomis priemonėmis.

Gal galėtumėte Lietuvos skaitytojams priminti, kas toji Olga Kazulina.

Olga Kazulina – tai žymaus Baltarusijos opozicijos veikėjo Aleksandro Kazulino, kurį A. Lukašenkos režimas beveik metus pralaikė kalėjime, duktė. Taigi šio politiko duktė Olga siekė būti išrinkta į Baltarusijos parlamentą, o J. Poliakova jai padėjo surinkti reikiamą skaičių parašų.

Taigi milicijoje buvo reikalaujama, kad J. Poliakova atsisakytų aktyvios veiklos opozicijos gretose, nustotų remti O. Kazuliną. Kai ji atsisakė tai padaryti, ją žiauriai sumušė. Sumušė taip, kad ji, tariant medicinos terminais, turėjo ilgalaikių sveikatos sutrikimų.

Po susidorojimo milicijos patalpose daugiau incidentų nebuvo? Ar vis dėlto Baltarusijos KGB ir toliau persekiojo jaunąją aktyvistę?

J. Poliakovai ir toliau grasino. Ji nuolat sulaukdavo skambučių, taip pat – ir naktimis. Skambinusieji ją baugino, esą „taip gyvendama ilgai netrauks“. Netrukus prie namų J. Poliakovą ir vėl kažkas žiauriai sumušė. Sumušė taip, kad ji nebegalėjo pajudinti vienos rankos. Nenorėdama taikstytis su tokia padėtimi ir naiviai tikėdamasi bent minimalaus teisingumo Jana kreipėsi į teisėsaugą, prašydama ištirti, kas ją sumušė, kas jai grasina. Savo pareiškime ji įvardino ir įtariamuosius, ir tuos milicininkus, kurie ją sumušė milicijos patalpose. Tačiau Baltarusijos teismas apkaltino nukentėjusią J. Poliakovą, kad ši šmeižia Baltarusijos milicininkus. Beje, šmeižia sąmoningai, turėdama asmeninių paskatų bei siekdama naudos. Teisėjas paskelbė tokį nuosprendį: už valdžios pareigūnų šmeižtą J. Poliakovai teks sėdėti kalėjime apie pustrečių metų, jai taip pat buvo skirta 1000 JAV dolerių dydžio bauda. Priminsiu, kad tūkstantis dolerių Baltarusijoje – tai labai dideli pinigai. Palyginimui pateiksiu tokius skaičius: mėnesinis vidutinio dydžio atlyginimas Baltarusijoje siekia vos 120 JAV dolerių.

Jūs tikrai žinote, jog pirmąjį kartą J. Poliakova buvo sumušta Seligorsko milicijos būstinėje? Ji taip pati sakė?

Taip, pirmasis fizinis susidorojimas buvo surengtas Seligorsko milicijos nuovadoje. Taip pasakojo J. Poliakova ne tik man, bet ir savo artimiesiems, ir bendražygiams. Seligorsko milicininkai tvirtina, jog merginos jie nemušė, elgėsi labai korektiškai, mandagiai, džentelmeniškai. Taigi jie net neįsivaizduoja, kas galėjo pakelti ranką prieš žinomą žmogaus teisių gynėją.

Ar Baltarusijos spaudoje buvo rašoma apie šį incidentą? Omenyje turiu tiek oficialiąją, tiek opozicinę spaudą.

Pagrindiniame valstybiniame laikraštyje „Sovetskaja Belarusija“, kuris laikomas oficialiu Aleksandro Lukašenkos valdžios ruporu, buvo paskelbtas J. Poliakovą šmeižiantis straipsnis, esą toji mergina – šmeižikė, intrigantė, užsiimanti žmogaus teisių gynimo reikalais tik tam, kad galėtų laisvai keliauti po Europos Sąjungos šalis ir iš ten gauti finansinę paramą. Tos publikacijos autorius – kažkoks Ksenofontas Superfosfatovas. Aš nežinau, kas slepiasi po šia pavarde, bet straipsnio stilius labai panašus į laikraščio vadovo braižą. „Sovetskaja Belarusija“ leidiniui vadovauja Pavelas Jakubovičius. Galų gale be P. Jakubovičiaus žinios tas rašinys tikrai negalėjo pasirodyti „Sovetskaja Belarusija“ puslapiuose. Netrukus po šio rašinio J. Poliakova pasirinko mirtį.

Ar tiesa, kad apie J. Poliakovos savižudybę Jūs sužinojote perskaičiusi pranešimą internete?

Taip, apie J. Poliakovos savižudybę sužinojau iš internetinių pranešimų, nors Baltarusijoje internetas – labai apribotas. Apribotas jau vien dėl to, kad interneto paslaugos labai brangios. Taigi toli gražu ne kiekvienas baltarusis gali juo naudotis.

Ar Jūsų dokumentinė juosta dar kur nors buvo rodoma?

Žinoma. Ši žinia mane labai sukrėtė, ir aš nusprendžiau apie Janą sukurti dokumentinį filmą. Tokiai savivalei mes neturime leisti pasikartoti. Dokumentinį filmą kūriau slapta, ne tik Baltarusijoje, bet ir Lenkijoje bei Lietuvoje. Paslapčių, kaip ir su kuo dirbu, nenorėčiau atskleisti. Toji juosta buvo parodyta Baltarusijoje kai kurioms opozicinėms partijoms, taip pat ir Seligorsko miesto, kuriame iki mirties gyveno Jana, visuomenei. Filmas turėjo milžinišką pasisekimą. Filmą platinu visais įmanomais būdais. Ukrainos dokumentinių filmų festivalyje „Dokumentalnyje dni“ ši juosta susilaukė didelio pasisekimo.

Kaip vertinate Lietuvos siekius ieškoti kontaktų su Baltarusijos prezidentu A. Lukašenka? Jūs manote, kad Lietuvai derėtų visur ir visada ignoruoti A. Lukašenką, ar vis dėlto esate įsitikinusi, jog oficialusis Vilnius su Minsku turėtų palaikyti bent jau minimalius ryšius?

Man būtų nekorektiška nurodinėti, kaip Jums bendrauti su Baltarusijos valdžia. Tačiau turėčiau pabrėžti, jog labai sunku pasakyti, kur linksta Baltarusija, kokių veiksmų žada imtis A. Lukašenka. Šis prezidentas – ne visuomet prognozuojamas. Kovo pradžioje nepriklausomų žurnalistų ir opozicinių partijų aktyvistų butuose buvo masiškai atliekamos kratos. Ir čia neapsieita be smurto: kratos metu žiauriai sumušta Natalija Radina, dirbanti Chartijoje 97. Konfiskuoti visi nepriklausomo leidinio „Narodnaja volia“ kompiuteriai. Opozicionierės Irinos Chalip bute irgi surengta krata, atimti ne tik kompiuteriai, bet ir diktofonas, fotoaparatas. Kodėl Baltarusijos KGB užkliuvo I. Chalip? Pasirodo, jos vyras žada siekti Baltarusijos prezidento posto. Beje, atliekant kratą jų mažamečiui vaikui tris valandas neleido nueiti į tualetą. Todėl aš netikiu, kad Baltarusijoje įmanomos kad ir mažytės permainos į gerą, kol šaliai vadovauja A. Lukašenka. A. Lukašenka nepasikeis – koks jis buvo, toks ir liks.

Jūs klausiate, ar gerai, kad Lietuva kviečiasi A. Lukašenką į Vilnių? Europos Sąjunga naiviai tikisi, kad šį prezidentą galima atvesti į civilizuotą pasaulį. A. Lukašenka – ne tas žmogus, kurį galima išmokyti demokratijos arba priversti elgtis demokratiškai. Žinoma, Lietuva ir Baltarusija – kaimynės, taigi mums reikia tarpusavyje bendrauti. A.Lukašenka kai kada apsimeta linkstantis demokratijos pusėn – kai siekia išpešti kuo daugiau finansinės naudos. Sulaukęs paramos jis ir vėl tampa diktatoriumi. Iki kito karto, kol pritrūks lėšų. Tada ir vėl bandys apsimesti, jog nori elgtis padoriai...

Lietuvos visuomenė turi labai paviršutinišką nuomonę apie Baltarusijos opoziciją. Kokia ji: susiskaldžiusi, nevieninga?

Opozicija Baltarusijoje vis dėlto egzistuoja. Baltarusiška opozicija – ne popierinė. Žinoma, ji ir silpna, ir susiskaldžiusi. Bet kitaip ir negali būti. Kai valdžia imasi tokių represijų, geresnių rezultatų negalima tikėtis.

Dėkoju už pokalbį.

© 2010 „XXI amžius“