Be Rusijos intrigų neapsieita

Suomijoje politinio prieglobsčio paprašiusi žymi žmogaus teisių gynėja Jelena Maglevanaja

Jelena Maglevanaja – žymi Rusijos žmogaus teisių gynėja, didžiausią dėmesį pastaruoju metu sukoncentravusi į Šiaurės Kaukazo problemas. Šiandien ji gyvena Suomijoje. Kodėl J. Maglevanaja pasitraukė iš Rusijos, ką ji mano apie dabartinę Kremliaus politiką Čečėnijoje, kaip vertina Lietuvos VSD persekiotų Chadižat ir Maliko Gatajevų bylą – apie tai su žmogaus teisių gynėja kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Kodėl ir kaip Jūs atvykote į Suomiją?

Į Suomiją atvykau dalyvauti Žmogaus teisių gynimo organizacijos Finrosforum organizuojamos konferencijos kvietimu. Tačiau po šios konferencijos nusprendžiau pasilikti Suomijoje ir paprašyti politinio prieglobsčio.

Tai man buvo vienintelė galimybė tęsti savo darbą. Grįžusios į Rusiją manęs būtų laukęs kalėjimas (o greičiausia ir mirtis), nes aš atsisakiau paklusti absurdiškam teismo sprendimui. Mat aš populiariame rusų laikraštyje aprašiau kankinimus, kuriuos Rusijos kalėjimuose patiria neteisėtai sulaikyti čečėnų tautybės asmenys. Rusijos teismas „įrodė“, kad mano straipsnio herojus čečėnas Zubairas Zubairovas ... kankino pats save, norėdamas apšmeižti Rusijos valdžią.

Tikriausiai jūs stebite dabartinius įvykius Rusijoje. Gal galite pasakyti, ką teisingai daro Kremlius, o kur jo klaidos? Ko Vakarai gali tikėtis iš Kremliaus?

Mano nuomone, Kremlius stovi vietoje ir iš lėto skęsta. Rusijoje netgi valdančiojo režimo negalima pavadinti diktatorišku, nes šis režimas neturi diktatoriškam režimui būdingos jėgos. Nėra nei diktatūros, nei jai būdingos opozicijos, todėl visa Rusija skęsta.

Teisingų Kremliaus sprendimų aš niekaip negaliu prisiminti. Nebent tai, kad buvo pratęstas moratoriumas mirties bausmei. Nors, tiesą pasakius, Rusijos kalėjimuose ir toliau žudomi čečėnų tautybės žmonės – be jokio nuosprendžio. Tą inicijavo nepamainomas prezidentas-premjeras Vladimiras Putinas.

O klaidų Kremlius daro apsčiai – kad ir agresija prieš Gruzija ir jos teritorijos okupacija. Baisiausia, kad pasaulinė visuomenė šį Rusijos fokusą prarijo lengvai, ir netgi nesuprato, kas įvyko.

Iš Kremliaus galima tikėtis tik vieno – skendimo tame pačiame imperinių ambicijų ir kruvinos čekistinės retorikos liūne, toliau užgniaužiant viską, kas dar neužgniaužta, ir daužant visus gerus sumanymus, kaip kadaise Nikita Chruščiovas daužė batu į tribūną Junginių Tautų būstinėje.

Kaip vertinate padėtį Šiaurės Kaukaze ir Čečėnijoje? Kaip reikėtų išnarplioti šį Gordijaus mazgą?

Šiaurės Kaukaze padėtis yra katastrofiška. Ten kiekvieną dieną liejamas nekaltų žmonių kraujas, dingsta be žinios gyventojai. Gordijaus mazgą reikia perkirsti – visoms Šiaurės Kaukazo tautoms suteikti apsisprendimo teisę. Neseniai susikūrė Kaukazo Imiratas. Tačiau visų pirma reikia išlaisvinti Čečėniją. Tai šalis, tauta, kuri savo krauju nusipirko teisę į Laisvę.

Kaip apibūdintumėte Suomiją? Kuo Suomija skiriasi nuo Rusijos?

Apie Suomiją galiu kalbėti tik labai gerai. Nuo pat pirmų dienų čia pajutau laisvės skonį ir kvapą, asmeninio  saugumo jausmą. Piketų metu policininkai šypsosi, o ne muša žmones kaip Rusijoj. Čia galima laisvai vaikščioti apsirengus pagal musulmoniškus papročius ir niekas nekreips dėmesio ir nežiūrės kaip į potencialią teroristę. Pirmomis dienomis pamačius policiją pasidarydavo negera, – matyt, suveikdavo refleksai. Tačiau dabar jau baigiu priprasti prie laisvės.

Suomiai – ramūs žmonės, besišypsantys, mandagūs. Rusijoje tvirtina, kad vakariečių šypsena yra dirbtinė, tačiau aš su tuo nesutinku. Matyt, taip rusai tvirtina iš nežinojimo. Suomijoje kiekvienas gali būti savimi, priklausyti kokiai nori religijai ar konfesijai. Tai man dar neįprasta po gyvenimo Rusijoje.

Koks Jūsų požiūris į Gatajevų, kuriuos persekioja Lietuvos VSD, bylą? Kas tai – Lietuvos specialiųjų tarnybų „draugystė“ su Rusijos saugumu, kova su terorizmu ar  paprasčiausias žmogaus teisių pažeidinėjimas?

Su Gatajevų šeima esu pažįstama jau senokai. Tai nuostabūs žmonės, mylintys savo vaikus. Atrodo, jie atleido visiems, netgi tiems, kurie juos išdavė. Aš netikiu, kad šie žmonės galėjo padaryti ką nors blogo savo globotiniams. Tad Lietuvos slaptųjų tarnybų kaltinimas Gatajevams, švelniai pasakius, yra melas ir provokacija, kurioje ryškiai matosi Rusijos specialiųjų tarnybų pėdsakas. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų persekioti čečėnų pabėgėlius, kurie Lietuvai nieko blogo nepadarė? O štai Rusija jau seniai paskelbė visą čečėnų tautą nusikaltėliais. Rusija daro viską, kad čečėnų pabėgėliai nerastų vietos užsienyje, o grįžę į Čečėniją patektų Ramzano Kadyrovo galvažudžiams tiesiai į rankas.

Gatajevai jokių sąsajų su terorizmu neturi, jie paprasčiausiai globojo vaikus, kurių likimą sužalojo karas.

Kaip jūs vertinate Suomijos žmogaus teisių gynėjų pastangas Gatajevų byloje? Taip pat norėtųsi daugiau sužinoti apie Suomijos žmogaus teisių gynėjus.

Už Gatajevų šeimos gynimą labiausiai noriu padėkoti Rusijos–Čečėnijos tautų draugystės pirmininkei Oksanai Čelyševai. Ir, žinoma, daugybei gerų žmonių. Pavyzdžiui, europarlamentarei Cheidi Chautalai, suomių žmogaus teisių gynėjai Anu Charju.

Man teko dalyvauti daugelyje protesto akcijų, pavyzdžiui, prieš V. Putino vizitą į Suomiją ar pagerbiant Rusijos spec. tarnybų nužudytos Natalijos Estemirovos atminimą. Galiu pasakyti, kad suomių susirinkdavo labai daug. Suomiai neturi baudžiauninko komplekso ir baimių.

Man patinka, kad Suomijoje yra daug neabejingų žmonių, kurie važinėja po trečiojo pasaulio šalis, filmuoja ir domisi žmogaus teisėmis. Europoje būti politiškai aktyviu yra laikoma geru tonu. Rusijoje į tokį žmogų žiūrima kaip į keistuolį.

Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinius Lietuvos ir Rusijos santykius. Kaip Vakarams reikėtų elgtis su Rusija – daryti nuolaidas ar didinti reikalavimus?

Tokių santykių, kokie dabar yra, neturėtų būti. Lietuvoje neturėtų būti panašių bylų į Gatajevų bylą, nes tai akivaizdžiai demonstruoja Lietuvos pataikavimą Kremliui. O Vakarai ir taip per daug nuolaidūs Rusijai. Su Rusija reikia būti griežtesniems. Vakarai prašo Rusijos laikytis žmogaus teisių, o Rusija iš tų prašymų tyčiojasi. Dabartinės Rusijos politika yra tokia: jei Kremliui duosi pirštą, tai jis nukąs visą ranką ir dar pabandys praryti visą žmogų, jeigu, žinoma, pajėgs.

Kurie rusų politiniai apžvalgininkai Jums imponuoja?  Per kai kurias Rusijos TV laidas, sakykim, RTVi, skelbiama nemažai įdomių, aštrių, drąsių ir principingų diskusijų, interviu.

Man lengviau pasakyti, kokių apžvalgininkų aš nemėgstu. Kai TV ekrane matau M. Leontjevą (liaudyje vadinamą bleontjevu) ar M. Sokolovą, visada perjungiu kanalą ar išjungiu televizorių. Paskutinė TV laida, kurią norėjosi žiūrėti, buvo V. Sololovo autorinė laida „Prie barjero“.

Nepriklausomos spaudos Rusijoje irgi praktiškai nebeliko, nebent „Novaja Gazeta“, kuri po Anos Politkovskajos žūties tapo nebe tokia aktualia ir įdomia. Iš apžvalgininkų su malonumu skaitau V. Novodvorskajos ir V. Šenderovičiaus mintis. Žinoma, J. Latynina labai protinga ir gerai pažįsta Kaukazą, tačiau Kaukazo J. Latynina nemyli ir žiūri į jį tik kaip į tyrinėjimo objektą. Todėl jos klausytis įdomu, tačiau ji neįtikina.

Kokie Jūsų ateities planai? Gal rengiatės parašyti knygą apie patirtus išgyvenimus?

Mano pagrindinis uždavinys – skleisti informaciją. Rašau straipsnius. Su džiaugsmu bendradarbiausiu ir su Jūsų laikraščiu „XXI amžius“, ir internetiniu portalu www.slaptai.lt. Lietuva buvo iš tų šalių, kurios palaikė Čečėniją dar nuo Džocharo Dudajevo laikų. Naudodamasi šia proga ir perduodu kuo nuoširdžiausius linkėjimus lietuvių tautai.

© 2010 „XXI amžius“