Kas ir kodėl nužudė Lenkijos prezidentą?..

Česlovas Iškauskas

Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo tragedijos prie Smolensko į viešąją erdvę plūstelėjo naujos „sąmokslo teorijos“ apie L. Kazcynskio ir dar 95 aukštų Lenkijos pareigūnų žūtį balandžio 10-ąją. Prisipažinsiu: nelabai pasitikiu tokiomis teorijomis, tačiau, kita vertus, oficiali lėktuvo katastrofos versija visuomenei kelia dar daugiau abejonių. Dar vieną stimulą apie tai kalbėti davė prof. V. Landsbergio konferencijoje Seime pareikštas priekaištas Europos Sąjungai, kad šios reakcija į pagrindinius įvykius užsienyje, taip pat ir į Lenkijos elito žūties priežastis, primena gera raminamųjų doze privaišinto ligonio būseną.

Kas tuos vaistus išrašo? Kodėl jie skiriami? Ko tuo siekiama? Štai tie klausimai, kurie turi neduoti ramybės ne tik Bendrijai, įtartinai lengvai sutikusiai su rusiškąja karo Gruzijoje versija, su dramatiška įvykių kaita Ukrainoje, su lenkų žūties aplinkybėmis, tačiau ir visai visuomenei.

Diskusiją įkaitino ir neseniai išplatinta ukrainiečių žurnalisto Andrejaus Mederėjaus vaizdo medžiaga, kurioje lėktuvo katastrofos vietoje girdimi į šūvius panašūs garsai, lenkiškai kalbant, matyti keletas dar neva gyvų lėktuvo keleivių.

Tarp daugybės įtarimus keliančių faktų (jau nekalbant apie lėktuvo sudužimo aplinkybes) – iki šiol toje vietoje randami banknotai, suplėšyti drabužiai, kiti asmeniniai žuvusiųjų daiktai, o čia jau šmirinėja juos renkantys visokie pašaliniai. Tuo įsitikino gegužės 2-ąją miške apsilankę lenkų ekspertai.

Štai kodėl sąsajos su Katynės tragedija dabar atrodo ne iš piršto laužtos: visus 70 metų ji buvo slepiama, nusikaltimas visaip neigiamas ir pateisinamas, lenkai prie dokumentų neprileidžiami. Ar toli nuo tų 1940-ųjų pažengė SSRS paveldėtoja Rusija? Kas slepiama dabar?

Trys versijos

Latvių laikraštis „Neatkarigas Rita Avize“ jų pateikia tris. Pirmoji: diversiją įvykdė kokia nors užsienio specialioji tarnyba, pavyzdžiui, anglosaksiškoji, kad būtų suvestos sąskaitos su aukščiausia Lenkijos vadovybe ir tuo apkaltinta Rusija. Straipsnio autorius Valdis Krauklis šia versija nelabai tiki.

 Jis greičiau tikėtų antrąja: operaciją įvykdė Rusijos specialiosios tarnybos be nurodymo „iš viršaus“. Tai panašu į FST darbą: jis atliktas gana grubiai, su klaidomis (saugumiečiai atvyko anksčiau negu gaisrininkai, ilgą laiką tyrimui nepateikti žuvusieji ir „juodosios dėžės“, nemažai neišdarkytų kūnų, daug išmėtytų asmeninių jų daiktų, kuriais niekas nesidomėjo, pagaliau mėgėjiška vaizdo medžiaga), o klaidos netaisomos.

Kitas klausimas, ar būtent tokiu „saviveikliniu“ būdu rizikuojama komplikuoti abiejų šalių santykius, nors galima daryti prielaidą, kad Maskva sugeba taip šiurkščiai, paviršutiniškai ir pernelyg nesislapstydama vykdyti savo akcijas, norėdama pašalinti jai nepatogų asmenį ar visą vadovybę. Dar ir dabar sklando ciniškai atviri Kremliui ištikimo politologo Glebo Pavlovskio žodžiai, kad karo prieš Gruziją gal ir nereikėjo, nes pakako vienos vienintelės kulkos...

Trečioji versija: Lenkijos vadovybę specialiosios tarnybos nužudė kažkokios trečios jėgos užsakymu. Jeigu tokia provokacija įtikinama, rašo V. Krauklis, tai Maskva pateko į tą pačią aklavietę kaip J. Stalinas, pasirašęs Molotovo ir Ribbentropo paktą ir įsivėlęs į karą su A. Hitleriu. Jeigu tai pasitvirtintų, Vakaruose labai išaugtų antirusiškos nuotaikos, nepasitenkinimas Kremliaus lyderiais pačioje šalyje, kuris, ko gero, baigtųsi jų pasikeitimu.

Bet užsienio žiniasklaida ir politikai, dangstydamiesi gedulu, taip ir liko nulenkę galvas ir tylintys, o Lenkijos prokurorai bei tardytojai ilgai nesiveržė tirti visų katastrofos aplinkybių. Ar tai nėra įrodymas, kad operaciją galėjo įvykdyti kelių valstybių spec. tarnybos, o rusų agentams buvo patikėta padaryti „juodą darbą“, retoriškai klausia latvių leidinys.

Kai kam įtarimą kelia net tai, su kokiu aktyvumu ir nuoširdumu Rusijos vadovai puolė pagerbti katastrofos aukas: paprastai plieninio veido V. Putinas pravirko apglėbdamas premjerą D. Tuską, o D. Medvedevas ryžosi dalyvauti žuvusiųjų laidotuvėse Krokuvoje. O šio gedulo fone – netikėtas Katynės-1 tragedijos dokumentų išslaptinimas. Štai kodėl Londono „The Financial Times“ cituoja fondo „Batory Foundation“ prezidentą Aleksanderą Smolarą, kuris perspėjo, kad „įtarimai gali sukurti nepasitikėjimo atmosferą“, ir naujos Lenkijos vadovybės santykiai su Maskva po birželio 20 dienos rinkimų gali vėl nuriedėti į nuokalnę. Taigi nei Maskvai, nei Varšuvai tų įtarimų nereikia.

L. Kazcynskis buvo nepatogus

L. Kazcynskis buvo nepatogus nei Rytams, nei Vakarams. Jis nuolat erzino Briuselį, Vašingtone taip pat jį laikė nenuspėjamu politiku, trukdančiu iki galo nuspausti B. Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtuką, o Maskvai jis stovėjo lyg ašaka gerklėje. Bet ar tai pakankama priežastis jį likviduoti? Pagaliau sunaikintas buvo ne tik valstybės vadovas, bet kone visas Lenkijos valdžios elitas. Atskiras klausimas: kas leido į vieną lėktuvą sodinti pagrindinius šalies politikus, o lėktuvui leistis tokius orlaivius nepasirengusiame priimti ir rūko gaubiamame Smolensko oro uoste? Kodėl po katastrofos kariškiai skubiai pakeitė visas nusileidimo tako šviestuvų lempas, – klausia JAV interneto leidinys „Huffington Post“.

Perfrazuojant cinišką garsų posakį, „geras prezidentas – miręs prezidentas“. Naujausios visuomenės apklausos duomenimis, jei prieš katastrofą L. Kazcynskio populiarumas tesiekė 27 proc., tai po jos jį teigiamai vertino jau 52 proc. apklaustųjų. Bet prezidento jau nebėra, ir jo pomirtinis populiarumas padės nebent broliui Jaroslawui, kuris rinkimų kampanijoje vis dar atsilieka nuo pagrindinio pretendento, laikinojo prezidento ir partijos „Pilietinė platforma“ lyderio Bronislawo Komarowskio.

Tęsiant versijų temą, negali apeiti fantastiškiausių.

Minėtas latvių laikraštis Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofą sieja su... Islandijos ugnikalnio išsiveržimu. Esą juo norėta nukreipti dėmesį nuo visus sukrėtusio įvykio ir tariamos Rusijos kaltės. Juk visiems žinomas būdas vienus įvykius ar reiškinius „pridengti“ kitais, kad pirmieji būtų primiršti...

V. Krauklis teigia, kad didžiosios valstybės daug lėšų skiria gamtos reiškinių tyrimui ir valdymui. Žmogus gali išsklaidyti debesis (tai per Pergalės paradą ketino daryti Maskvos meras J. Lužkovas), pasukti upių tėkmę (vėlgi mero sumanymas), suvaldyti uraganus, aktyvinti vulkanus. Apie tokias fantastines žmonijos galimybes nedaug kas žino. Pavyzdžiui, Kaukaze, giliai kalnuose, yra įrengta Rusijos karinė tyrimo bazė, kurioje prognozuojami žemės drebėjimai ir projektuojamas jų valdymas.

Pavyzdžiui, drebėjimas Spitake 1988 metais buvo sukeltas šioje bazėje vykdomų eksperimentų. Žemės drebėjimą Haityje išprovokavo JAV karinės bazės veikla Aliaskoje. Vadinasi, juokingai skambantis teiginys, kad kažkas galėjo „įjungti“ vulkaną Islandijoje – visai ne juokas. Juk ir šioje saloje ilgą laiką buvo Amerikos karinė bazė, vykdžiusi slaptus žemės gelmių aktyvumo tyrimus.

Visos versijos gimsta informacijos vakuume. Iš dalies kaltos abi šalys, iki šiol nepaskelbusios visų „juodųjų dėžių“ įrašų. O visuomenė, atslūgus emocijoms, privalo žinoti ir tai, kas, atrodytų, yra už įprastos logikos ribų. Negalima laukti, kad neatskleista tiesa virstų nauju nusikaltimu.

© 2010 „XXI amžius“