Pasaulio ekonomikos kreivė kyla aukštyn

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Globalinė ekonomikos ir finansų krizė, pasaulyje prasidėjusi 2008 metų pradžioje ir 2009 metais pasireiškusi visu stiprumu, jau blėsta. Lenkija, Suomija, Švedija, Norvegija, Taivanis, Urugvajus, Kosta Rika ir kai kurios kitos pasaulio valstybės krizės beveik nepajuto. Krizės padariniai smarkiai buvo juntami Vokietijoje, Vengrijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, tačiau čia neigiami reiškiniai jau neutralizuojami. Tiesa, pastaruoju metu Airijoje prasidėjo antroji krizės banga – mat  nuo 1986 metų Airija skolindavosi didžiules sumas iš užsienio bankų. Šiuo metu, kai Airijos biudžetas gerokai ištuštėjęs ir tenka mokėti didžiules palūkanas už paskolas, tai kenkia šalies finansiniam stabilumui ir trikdo normaliai ekonomikos raidai. Tačiau iš kai kurių ekspertų lūpų pasigirstančios prognozės apie artėjantį Airijos ekonomikos krachą gali ir neišsipildyti. „Juodieji ekspertai“ dar 2009 metų viduryje prognozavo, kad 2010 metų pradžioje Airija patirs didžiulę krizę. Nieko panašaus neįvyko. Tokios prognozės yra tam tikrų veikėjų manipuliacijos, siekiant pigių vienadienių sensacijų arba net sąmoningas siekis šalyje sukelti sumaištį.

Uzbekijai, Ukrainai, Bulgarijai, Lietuvai ir kai kurioms kitoms šalims krizė turėjo didžiulį poveikį. Lietuvoje ši krizė, dar kitaip vadinama sunkmečiu, mažai siejasi su pasauline ekonomikos krize. Tokią aštrią krizę mūsų krašte nulėmė galingų korupcinių klanų veikla. Valstybės lėšų grobstymai, didžiulės aferos ir tai, kad  per 20 metų Lietuvoje taip ir nebuvo sukurta daugumai piliečių paranki socialinio aprūpinimo sistema, o mokesčių našta tolydžio sunkėja. Tai lemia mūsų šalyje plintantį skurdą ir didžiulę emigraciją iš Lietuvos. Emigracijos mastai didžiuliai – iš mūsų krašto sparčiai išvyksta tiek didmiesčių, tiek provincijos gyventojai. Kai kurie kaimai ištuštėjo, nes jų gyventojai išvyko į Airiją, Ispaniją, Norvegiją ir kitus kraštus. Ne veltui emigracija vis dažniau vadinama „deportacija į Vakarus“.

Rusijos valdžia džiaugiasi, kad ekonominės krizės poveikis jau neutralizuojamas ir krizę pavyks pažaboti. Tačiau didelė dalis Rusijos gyventojų dar nemato jokių prošvaisčių – šalyje žemiau skurdo ribos gyvena per 30 proc. Rusijos piliečių. Emigracijos mastai iš Rusijos vis didėja, o išvykusių rusų vietas užpildo kinai, vietnamiečiai, uzbekai, kazachai ir kitokie atvykėliai. Štai Tolimųjų Rytų Usurijsko mieste (220 tūkstančių gyventojų) jau beveik pusė vietos gyventojų yra kinai, čia gyvena ir apie 5 tūkstančius uzbekų, 3 tūkstančius vietnamiečių. Rusijoje garsėja ir specifiniais verslo santykiais – šios šalies didžiajame versle susilieja oligarchinės struktūros, kriminalinės grupuotės ir saugumiečių klanai. Štai Kremliui artimas oligarchas A. Usmanovas – Rusijos mafijos autoriteto S. Michailovo ir Uzbekijos mafijos lyderio G. Rachimovo verslo partneris. O vienas pagrindinių Kremliaus režimo lyderių I. Sečinas yra faktinis kai kurių itin pelningų koncernų savininkas. Rusijos premjeras, KGB pulkininkas V. Putinas, vicepremjeras, KGB majoras I. Sečinas ir Šveicarijoje jau keliolika metų gyvenantis jų kolega, irgi buvęs KGB pareigūnas G. Timčenka valdo naftos biznio koncerną „Gunvor“, kontroliuoja didžiąją dalį „Surgutneftegaz“ akcijų, valdo ir kai kurias labai pelningas Peterburgo įmones. Peterburge jų interesams atstovauja keli asmenys, tarp jų ir Kremliaus „pilkuoju kardinolu“ vadinamas A. Jebralidzė. Beje, neoficialiais duomenimis, V. Putino turtas vertinamas 40 milijardų dolerių.

Pravartu pažvelgti į Rusijoje dominuojančio ekonominio modelio – pusiau valstybinio monopolinio kapitalizmo ištakas. Dar B. Jelcino valdymo laikotarpiu šalyje įsigalėjo pelningas verslo struktūras pusvelčiui privatizavę oligarchai ir galingas pusiau valstybines korporacijas kontroliuojantys įtakingi valdžios veikėjai. Nuo 2000 metų B. Jelcino aplinką pakeitė kur kas nuožmesni veikėjai – buvę jėgos struktūrų (daugiausia KGB-FSB) pareigūnai. Pastarieji tik deklaravo, kad nori atkurti tvarką šalyje. Jie atkūrė „savo tvarką“ – faktiškai įteisino grobstymus, vagystes ir reketą. Korupcija pradėjo kilti kaip ant mielių, o jei ir vyksta tam tikros valdžios permainos, jos skirtos tik įtakos zonos ir finansinių srautų perskirstymui. Paaiškėjo, kad Maskvos mero J. Lužkovo nuvertimą daugiausia nulėmė ekonominiai interesai. Naujasis meras A. Sobianinas yra tiesioginis V. Putino ir I. Sečino statytinis. Šiuo metu vyksta verslo įtakos zonų perskirstymas – dalį J. Lužkovui artimų verslo magnatų įmonių perima su Kremliumi artimai susijusių S. Kerimovo, A. Usmanovo, brolių Kovalčiukų ir brolių Rutenbergų valdomos verslo struktūros. O kokios verslo struktūros suklestėjo Maskvoje per pastarąjį dešimtmetį? Pirmiausia – tai J. Lužkovui artima asociacija „XXI vek“ (Rusijos „mafijos caru“ vadinamo politiko ir dainininko J. Kobzono, Lietuvoje pagarsėjusio kriminalinio lyderio A. Kikališvilio ir 2009 metais Maskvoje nušauto iš Lietuvos kilusio verslo magnato Š. Kalmanovičiaus vadovaujama keliasdešimt koncernų bei firmų vienijanti korporacija. FTB ir kai kurių kitų Vakarų valstybių specialiųjų tarnybų asociacija „XXI vek“ įvardijama kaip kriminalinių grupuočių „stogas“). Ši asociacija siejama su cigarečių ir spirito, deimantų kontrabanda, prekyba narkotikais, naftos bizniu, prekyba metalais, jiems priklauso ir vaistinių tinklai bei keli cukraus fabrikai. Antra tokia įtakinga verslo grupė – U. Džabrailovo vadovaujamas čečėnų kilmės verslo magnatų klanas. Trečia grupė – T. Ismailovo ir Z. Ilijevo vadovaujamas iš Azerbaidžano kilusių žydų kilmės oligarchų klanas. T. Ismailovo klanas valdė turgavietes, viešbučius, parduotuvių tinklus, statybos įmones, vertėsi prekyba metalais. Nuo 2009 metų pabaigos šie veikėjai didžiąją savo verslo dalį perkėlė į Dagestaną ir užsienio šalis – Turkiją ir Graikiją. Jei B. Jelcino laikais Rusijoje egzistavo bent dalinės demokratinės laisvės, o tuometinė santvarka buvo tipiška oligarchija, tai šiuo metu Rusijoje įsigalėjo totalitarizmas. Žmogaus teisės, ekonominės ir pilietinės laisvės visai pamintos, legalizuoti nužudymai. Dabartinė santvarka –  savotiškas kriminalinis feodalizmas: apsivogusių, klastingų ir žiaurių giminaičių bei bičiulių valdžia. Normalūs rinkimai nevyksta, tad Rusijos politikos olimpe ir visuomenėje jau atvirai naudojami feodalizmo laikų terminai – „dvarai“, „įpėdiniai“ ir panašūs viduramžius primenantys terminai.

Šiais metais į gera keičiasi Vengrijos ekonominė padėtis. Jau kyla atlyginimai, pensijos, o šalies verslininkai džiaugiasi, kad atsiranda palankesnės eksporto galimybės, atsigauna vidaus rinka. Vengrijos ekonomikos pakilimui nemažą poveikį turėjo ir gerai išvystytas turizmo sektorius. Turizmo vystymui čia sudarytos geros sąlygos – PVM viešbučiams siekia tik 4 proc. (Lietuvoje – 21 proc.), nedidelės turizmo firmos pirmaisiais veiklos metais net visai atleidžiamos nuo mokesčių. Didelę įtaką per pastarąjį pusmetį jaučiamai ekonominei pažangai turėjo ir politiniai pokyčiai – nuo gegužės mėnesio Vengrijai vadovauja partijos „Fideš“ lyderio Viktoro Orbano vadovaujama vyriausybė. Šalyje įsibėgėja kovos su korupcija kampanija – atskleidžiami tiek ilgą laiką Vengriją valdžiusios korupcinės F. Diurčianio vyriausybės narių vykdyti nusikaltimai, tiek korumpuotų „Fideš“ narių veikla. Į apklausas prokuratūroje kviečiamas ir pats F. Diurčianis. Šis komunistinės praeities politikas įtariamas organizavęs stambias aferas. Žinomas Vengrijos ekonomistas ir filosofas Ištvanas Mesarošas teigia: „F. Diurčianio vyriausybė buvo korumpuota iki kaulų smegenų. Diurčianiui valdant neregėtai pralobo jo giminių ir bičiulių ratas“.

Pietų Azijos regiono ekonomika išlaikė ekonominės krizės išbandymus. Nors 2009 metų pradžioje prognozuota, kad vadinamajai „Azijos tigrų“ grupei – Singapūrui, Honkongui, Taivaniui, Pietų Korėjai gali tekti susidurti su didžiuliais išbandymais, to neįvyko. Nors būta ekonominių problemų, šių šalių ekonomika vėl kyla. Singapūras su didžiulėmis problemomis susidūrė 1965–1970 metais, kai šalyje klestėjo skurdas ir korupcija. Bet tuometinis premjeras Li Kuan Ju ėmėsi griežtų priemonių – kyšininkai ir valstybinio turto grobstytojai buvo šaudomi arba kariami. Pakartas buvo ir Li Kuan Ju dėdė bei keli pusbroliai. Singapūras gana sparčiai vystėsi, o 1982–1985 metais jau gerokai lenkė visas regiono valstybes. Prie šios šalies suklestėjimo prisidėjo ir pažabotas nusikalstamumas. Ši šalis pasižymi  mažu nusikalstamumo lygiu, nes nusikalsti tiesiog neapsimoka. Už menkesnius nusikaltimus baudžiama 4–10 metų įkalinimo bausmėmis, už stambesnius gresia 12–20 metų įkalinimas, o už stambius nusikaltimus baudžiama 20–40 metų  įkalinimu, kalėjimu iki gyvos galvos arba mirties bausme. Griežtai susidorojama ir su chuliganais: už žmogaus užpuolimą bei sumušimą – įkalinimas 5–12 metų, be to, skiriamos ir didžiulės piniginės baudos. Jei jų nesumoka, konfiskuojamas turtas. Jei turto neturi, paleisti buvę nusikaltėliai priverstinai įdarbinami, o trečdalis jų atlyginimo pervedama į nukentėjusio asmens sąskaitą. Mirties bausmė gali būti skiriama už prekybą narkotikais, stambaus masto korupciją ir pedofiliją. Singapūro pavyzdys rodo – tik pasitelkus griežtas priemones galima atkurti tvarką šalyje, išbristi iš korupcijos liūno, susidoroti su narkotikų prekeiviais.

Lietuvoje įteisintos švelnios bausmės davė tiesiog pasibaisėtinus rezultatus – klesti apsivogę politikai, kyšius imantys teisėjai ir valdžios įstaigų klerkai. Valdžios įstaigose dirba ir banditai – štai Aplinkos ministerijoje darbuojasi „Raudonikio“ pravarde žinomas kriminalinis autoritetas, Užsienio reikalų ministerijoje dirba „Šidla“ – žinomas aferistas, susijęs su Lietuvoje įsigalėjusių mafijos klanų lyderiais. Beje, „Šidla“ dar sovietmečiu buvo artimai susijęs su KGB. O narkotikų prekeivių gaujos atvirai ir ciniškai prekiauja narkotikais. Sąžiningi operatyviniai darbuotojai skundžiasi – jie po kelis mėnesius renka įkalčius, seka narkotikų prekeivius, o sulaikius jau po kelių dienų ar savaičių paleidžiami korumpuotų teisėjų ar prokurorų nurodymu. Prekybą narkotikais, kontrabanda, sukčiavimais ir kitais nusikaltimais besiverčiantys mafijos klanai labai pralobę ir savo narių išlaisvinimui skiria didžiulius pinigus. Net eiliniai klanų nariai gauna po 2–3 tūkstančius eurų per mėnesį. Kiek aukštesnių rangų klanų narių ar vidurinės grandies mafijos veikėjų pajamos siekia 5–20 tūkstančių eurų per mėnesį. Klanų vadeivų pajamos milijoninės, kai kurie jų valdo 30–60 milijonų eurų siekiantį turtą. Šie mafijos vadeivos dalijasi pinigais su korumpuotais politikais ir valdžios pareigūnais, dalis nusikalstamu būdu (iš cigarečių ir spirito kontrabandos, prekybos narkotikais, nelegalių miškų kirtimo, PVM aferų, ES lėšų grobstymo) gautų lėšų iškeliauja į kai kurių partijų „juodąsias kasas“. Tad natūralu, kad Lietuvos ekonomika krenta į gilią duobę, toliau tęsiasi masinė deportacija į Vakarus. Ten, kur klesti betvarkė, o banditų gaujos turi didžiulę įtaką, visada susidaro užburtas ratas – daugeliui žmonių trūksta pinigų pragyventi, įsigali bedarbystė, klesti kontrabanda, todėl prastai surenkami mokesčiai, didelė dalis biudžeto lėšų išgrobstoma, o galiausiai vėl teigiama, kad nėra lėšų kelti pensijoms bei atlyginimams.

Lietuvoje toks užburtas ratas jau tapo kasdienybe. Nemažai klanams neįtikusių valstybės pareigūnų, politikų ir žurnalistų yra nužudyti. Tokių nužudymų vykdytojai ir užsakovai dažniausiai taip ir nesuimami, nusikaltimai neatskleidžiami, arba suimami tik iešmininkai – nužudymo vykdytojai, o užsakovų taip ir nerandama. Yra surastas ir bendrinis terminas aktyviems, su korupcija kovojantiems piliečiams įvardyti – jie vadinami „violetine minia“. Teismai yra luominiai – jie atstovauja daugiausia tik siaurų privilegijuotų kastų – iš esmės kriminalizuoto elito interesams, todėl juose teisybę rasti labai sunku. Sąžiningiems teisėjams grasinama, jie žeminami ir vejami iš darbo. Tai akivaizdžiai parodė ir teisėjos N. Venckienės pavyzdys. Ši kaunietė teisėja susidūrė su gerai organizuota ir prieš ją nukreipta propagandine kampanija, o korumpuoti teisėjos kolegos surezgė planą, kaip ją pašalinti iš darbo. Šis planas nuosekliai vykdomas, ir jau artimiausiu metu N. Venckienė bus pašalinta iš pareigų.

Pasaulio ekonomikos raidai neigiamą įtaką turi įvairios imperializmo formos – rusiškas imperializmas, kiniškas imperializmas, korporacinis imperializmas. Kai kurios galingos korporacijos ne tik veikia kaip išnaudotojų karteliai – įsikuria šalyse, kur pigi darbo jėga ir mokėdami savo įmonių darbuotojams grašius susižeria didžiulius pelnus, tačiau tuo ir skatina korupciją, užsiima kontrabandos organizavimu. Štai su tarptautine cigarečių kontrabanda siejami ir tabako koncerno „Reestma“ vadovai. Tarptautinį cigarečių kontrabandos voratinklį tiriantis italų pareigūnas Džiuzepė Sklezis pareiškė, kad į kontrabandos organizavimą yra įsitraukę „Reestmos“ vadovai, galingų mafijos klanų lyderiai, įtakingi Serbijos, Juodkalnijos, Moldovos, Bulgarijos, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos ir kai kurių kitų šalių politikai ir valstybės pareigūnai. Teigiama, kad su cigarečių ir spirito kontrabanda susijęs mafijos tinklas organizavo ir žinomų žurnalistų – Kroatijos žurnalisto I. Pukaničiaus ir Juodkalnijos žurnalisto D. Jovanovičiaus nužudymą.

Pasaulinei ekonomikos krizei traukiantis svarstomi krizių pažabojimo būdai. Daromos išvados, kad krizę lengviau pažaboti ten, kur maža korupcija ir egzistuoja gerai sutvarkyta socialinio aprūpinimo sistema. Štai Prancūzijoje, Austrijoje, Skandinavijos kraštuose, Honkonge, Kosta Rikoje yra tiek daugumai piliečių palankios mokesčių ir socialinių garantijų sistemos, be to, šių valstybių biudžetuose tradiciškai kaupiamos rezervo lėšos. Atėjus sunkmečiui sukauptos lėšos labai praverčia. Lietuvoje rezervas valstybės biudžete nebuvo kaupiamas, lėšos buvo grobstomos arba švaistomos Valdovų rūmų, stadionų, kitokių prabangos objektų statyboms, didžiulėms įtakingų pareigūnų algoms bei premijoms. Tad ir likome prie suskilusios geldos.

© 2010 „XXI amžius“