Abejotina naujos atominės elektrinės nauda

Algimantas Zolubas

Vytenė Stašaitytė rašinyje „Atominės projekto vadovas: tai rizikinga“ (DELFI, 2010-11-17) konstatuoja: „Visagino atominės elektrinės (VAE) generalinis direktorius Šarūnas Vasiliauskas pripažįsta, kad būsimos branduolinės jėgainės projektas yra rizikingas, o pavieniai gyventojai į ją neinvestuotų, net jei turėtų šansą įsigyti obligacijų. Jis sako, kad tai nėra pesimizmas, o tiesiog pavargęs optimizmas, nes darbų labai daug, jie juda sunkiai, o kaimynai tik šypsosi į akis, tačiau kišenėje laiko špygą.“ Taip kalbėjo VAE projekto vadovas Seimo Atominės energetikos komisijos posėdyje. Paskaičius skaitytojų komentarus  prie šio rašinio, ne tik „pavargęs optimizmas“, bet ir naujos AE statybos idėja turėtų kuo greičiau išnykti. Iš rašiniu sukeltos komentatorių diskusijos Valstybės vadovai, kol galutinai neįklimpo į labai abejotino projekto įgyvendinimą, galėtų pirmą, tačiau labai reikšmingą išvadą padaryti: naujos atominės elektrinės (AE) statybos projekto naudingumu Lietuvai visuomenė nepasitiki.

Kokios nepasitikėjimo priežastys? Esmine priežastimi, lemiančia nepasitikėjimą naujos AE statybos naudingumu Lietuvai, reikia laikyti buvusios, jau uždarytos, vadintos sovietine kupra, AE nenaudingumas: Lietuvoje atsirado rusiškas miestas; veikė nesaugūs atominio kuro reaktoriai; kaupėsi atominio kuro radioaktyvios atliekos, už iš AE gaunamą elektros energiją Lietuvos piliečiai mokėjo brangiau, kaimynams parduodavo pigiau; tiesioginė priklausomybė nuo atominį kurą tiekiančios Rusijos; nesutvarkytas radioaktyvių atliekų laidojimo reikalas.

Ar turime bent prielaidas pasitikėti naujosios AE nauda? Neturime savo branduolinio kuro, kurį turėsime vėl pirkti iš Rusijos. Taigi energetinė priklausomybė išlieka, nutraukus tiekimą, išlieka grėsmė Valstybės saugumui.

Neturime branduolinio kuro atliekų kapinyno nei esamoms atliekoms laidoti, neturėsime garantuotai saugaus kapinyno būsimos AE kuro atliekoms, nes atliekomis užminuotos vietovės saugumas priklauso ne tik nuo techninių sprendimų, bet ir nuo gamtos stichijų.

Neturime savo lėšų, o parduoti obligacijas savo investuotojams dėl minėto nepasitikėjimo – beviltiška. Be patikimų talkininkų statydinti AE esame nepajėgūs, o kaimynai rodo ženklus, kad taip pat mumis nepasitiki.

Nepalanki, pasišovusi kenkti, pakankamai įtakinga aplinka (Rusija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija).

Skaudi patirtis liudija, kad nesugebame stambių pramonės ir energetikos objektų deramai administruoti („Mažeikių nafta“, AE uždarymas, stadiono bei Valdovų rūmų statyba (su lėšų iššvaistymu).

Taigi ir prielaidų pasitikėjimui naujos AE nauda nėra. Trypčiojimas aplink naują AE, kuris jau dabar valstybei nemažai kainuoja, kurios būsimo naudingumo Lietuvai niekas iki šiol neįrodė, – beprasmiškas. Ir ne valstybininkų kabinetuose toks svarbus Lietuvai reikalas turi būti sprendžiamas, jei tauta net prielaidų pasitikėti juo neturi. Nuomonę dėl naujos AE statybos Lietuvoje visuomenė turi išreikšti referendumu.

© 2010 „XXI amžius“