Kai tautinė mažuma siekia susidoroti su dauguma

Gintaras Visockas

Mūsų valstybėje yra daug painiavos dėl netiksliai vartojamų sąvokų, terminų, palyginimų. Kai kurie, vadinantys save istorikais, politologais, filosofais, vis atkakliau vartoja sąmoningai klaidinančias sąvokas. Pavyzdžiui, man labai keista ir pikta, kai Lietuvoje gyvenantys lenkai vadinami „tautine mažuma“, o lietuviai, gyvenantys savo tėvynėje, – „tautine dauguma“.

Teoriškai šie terminai – nepriekaištingi. Teoriškai „tautine dauguma“ pakrikštyti lietuviai išties gali engti „tautinę mažumą“. Tačiau tokie samprotavimai – tik teoriškai nepriekaištingi. O praktiškai žvelgiant Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvenantys lenkai nėra jokia tautinė mažuma. Jie negali būti tautine mažuma, kadangi čia pat – Lenkija, kurioje gyvena dešimtys milijonų lenkų. Kitaip tariant, šalia Lietuvos esančioje Lenkijoje – keliolika kartų daugiau lenkų nei lietuvių Lietuvoje. Abi valstybės priklauso Europos Sąjungos erdvei, taigi net sienų tarp jų jau nebėra. Tad kaip lenkai Lietuvoje gali būti tautine mažuma, jei jų iš tikrųjų maždaug dešimt kartų daugiau nei lietuvių? Tautine mažuma lenkai gali būti nebent JAV ar Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ar Vokietijoje, nes amerikiečiai, britai, rusai ir vokiečiai taip pat priklauso gausioms tautoms.

Panašia nuostata turėtume vadovautis ir kalbėdami apie Lietuvoje gyvenančius rusus.

1985 metais buvo parengtas specialusis KGB planas „Metel“ („Pūga“), kurį pasirašė tuometinis SSRS VRM ministras. Plane buvo numatyta, kaip turi elgtis jėgos struktūros, įskaitant ir KGB, ir vidaus kariuomenės dalinius, ir miliciją, jei šalyje kyla masiniai neramumai ir riaušės.  Pirmą kartą planas „Metel“ buvo realizuotas tuometinėje Kazachstano sostinėje Alma Atoje 1986 m. gruodžio 17– 18 dienomis. Tąsyk į Alma Atos gatves protestuoti išėjo taikiai nusiteikę kazachų studentai, profesoriai, darbininkai. Į Alma Atos aikštę, pavadintą Leonido Brežnevo vardu, susirinko apie 5–6 tūkst. kazachų. Jie buvo pasipiktinę Kremliaus sprendimu į Kazachstaną pirmuoju Komunistų partijos sekretoriumi atsiųsti rusą G. V. Kolbiną. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, kad pirmasis respublikos sekretorius – ne rusų tautybės, o štai antrasis sekretorius – būtinai rusas, atsiųstas iš centro. Tačiau Kazachstane buvo pažeista ir ši tradicija – rusas G. V. Kolbinas, nė žodžio nemokantis kazachiškai, buvo paskirtas pirmuoju sekretoriumi. Jis nieko neišmanė apie kazachų tradicijas, kultūrą, papročius – žodžiu, buvo visiškai svetimas. Todėl kazachai ir susirinko L. Brežnevo aikštėje, laikydami plakatus, skelbiančius, jog nė viena tauta SSRS teritorijoje, taip pat – ir rusai, neturi teisės turėti privilegijų. Tačiau šie taikūs ir teisėti kazachų protestai buvo paskandinti kraujo klanuose. Oficialiai kazachai tomis dienomis Kazachstane buvo traktuojami kaip dauguma. Bet reali statistika bylojo ką kita. Jei 1915-aisiais kazachų buvo priskaičiuojama iki 6 milijonų, tai 1945-aisiais jų buvo vos 2,5 milijono. Iš kur toks skirtumas? Tie 3–4 milijonai kazachų tiesiog išmirė socialistiniame Kazachstane nuo ligų, bado, nepakeliamų gyvenimo sąlygų. 1962 metais kazachų Kazachstane sumažėjo nuo 62 proc. iki 29 proc. Taigi kazachai Kazachstane tapo tautine mažuma. Bet ši tiesa buvo kruopščiai slepiama: kazachai ir toliau buvo traktuojami kaip dauguma, o Kazachstane gyvenantys  rusai – kaip mažuma.

1986-ųjų pabaigoje kazachai neteko kantrybės ir išėjo į gatves, taikiai reikalaudami permainų bei dialogo su oficialia respublikos valdžia. Iš Kremliaus atsiųstas rusas nusprendė pasinaudoti slaptuoju planu „Metel“. O tai reiškė, kad Alma Atoje neramumų išvakarėse buvo sukoncentruotos gausios karinės pajėgos: čia buvo dislokuotos trys operatyvinės grupės ir specialusis jungtinis būrys. Iš viso – 2928 kariškiai. Mitinguojančiųjų išvaikymui buvo panaudoti ir Alma Atos karinio įgulos kariškiai – apie 5700 žmonių. Be to, į Kazachstano sostinę buvo permesta karių iš Taškente, Čeliabinske, Frundzėje, Tbilisyje dislokuotų karinių dalinių. Iš viso – 2169 kariškis. Taip pat buvo naudojamas ir Alma Atos patrulinis pulkas, kurį sudarė 526 kariškiai, ir KGB struktūros, ir vidaus kariuomenės rezervas, ir vadinamieji draugovininkai. Vėliau šiuos įvykius tyrusi nepriklausoma komisija nustatė: tomis dienomis 5–6 tūkst. mitinguojančių Alma Atoje persekiojo 19–24 tūkst. kariškių. Žodžiu, kariškių buvo kelis kartus daugiau nei mitinguojančių.

Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios detalės. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato poeto Muchtaro Šachanovo vadovaujama dviejų šimtų specialistų komisija išsiaiškino, jog 1986-ųjų gruodžio 17–18-ąją mitingavo tik kazachų tautybės žmonės, o tarp tų, kurie persekiojo mitinguojančius kazachus, daugumą sudarė rusakalbiai. Užfiksuota keliolika parodymų, kuriuose, pavyzdžiui, draugovininkų vadai prisipažįsta: į šias gretas kazachų privilioti nepavyko. O draugovininkų, kurie žalojo kazachus, tomis dienomis būta apie du tūkstančius. Jie buvo apginkluoti metaliniais strypais nusmailintais galais.

Dešimtys liudininkų tvirtina, jog protestuoti į L. Brežnevo aikštę susirinkę kazachai buvo kapojami kareiviškais kastuvėliais, pjudomi vilkšuniais, mušami geležiniais strypais, grandinėmis. Prieš kazachus buvo panaudotos net dvidešimt vandens patrankų. O juk tomis dienomis Alma Atoje buvo žiema. Vanduo čia pat sušaldavo į ledą. Komisija turi dešimtis liudininkų parodymų, kaip tomis naktimis kazachai buvo žiauriai mušami net savo namų laiptinėse, kiemuose. Esama oficialių pasakojimų, kaip dešimtis sumuštų kazachų jaunuolių ir merginų rusų kareiviai nuvežė į mišką, esantį maždaug 50 km nuo miesto, ir ten paliko šalti. Būta ir tokių, kuriuos nušovė. Tačiau dauguma kazachų buvo sužaloti kastuvėliais ir liko gulėti kraujo klanuose. Tačiau ir gulinčius be sąmonės spardė kojomis, mušė plieniniais strypais, guminėmis lazdomis. Vienas studentas dėl galvos traumų, kaulų lūžių ir galingo smūgio į pilvą mirė.

Kai šimtai kazachų buvo paguldyti į ligonines, o medikai nustatė, jog sveikatos sutrikimų priežastis – gilios kirstinės žaizdos, Kazachstano KGB atstovai konfiskavo visus oficialius daktarų ir seselių užrašus. Tik 1990-aisiais komisijai pavyko gauti kai kurių „Metel“ dalyvių parodymus: „Operacijos išvakarėse mums išdavė kareiviškus kastuvėlius (...). Kastuvėliais mes ir mušėme visus, kurie tik pasitaikė po ranka“. Tai – jaunesniojo seržanto V. J. Nikolajenko liudijimas. Tokių liudijimų – dešimtys.

Net po gruodžio 17–18-osios atakų respublikos KGB nesiliovė siautėjusi. Šios struktūros darbuotojų pastangomis buvo iškelta baudžiamoji byla protesto akcijoje dalyvavusiam Alma Atos Architektūros ir statybos instituto docentui A. B. Uvakovui. Oficialus kaltinimas – riaušės ir nacionalizmas. Teismas jam atseikėjo 8-erius metus. Protesto akcijos dalyviui studentui Kairatui Ryskulbekovui buvo inkriminuota žmogžudystė, ir jį nuteisė mirties bausme sušaudant. Tiesa, vėliau ši bausmė sušvelninta iki 20-ies metų nelaisvės. Tačiau studentas buvo pasodintas į kamerą drauge su žmogžudžiu recidyvistu, ir kitą rytą studentą rado neva pasikorusį. Sūnaus kūno tėvams KGB neleido pasiimti. Energetikos instituto studentas E. M. Spatajevas nuo šautinės žaizdos mirė L. Brežnevo aikštėje, tačiau baudžiamoji byla nebuvo iškelta. Muzikos mokyklos studentė šešiolikmetė Asanova Liazat buvo apkaltinta dalyvavus riaušėse ir kursčius nacionalistines nuotaikas. Ją tardė Kazachstano KGB. Kagėbistų tvirtinimu, studentė, pasinaudojusi proga, iššoko per langą ir užsimušė. Panaši mirtis ištiko ir Ust Kamengorsko šešiolikmetę pedagoginės mokyklos studentę Sabiną Muchamedžanovą.

Kodėl papasakojau šią Lietuvai tarsi sunkiai pritaikomą istoriją? Pirmiausiai noriu pabrėžti, jog tautinių mažumų sąvoka – labai sąlyginis dalykas. 1986-ųjų pabaigoje kazachai savo žemėse buvo tarsi absoliuti dauguma. Tačiau iš tikrųjų ne kazachai skriaudė mažumą, o nacionalinė mažuma skriaudė kazachus. Taigi remdamasis šiuo konkrečiu pavyzdžiu noriu pabrėžti, kad mes, lietuviai, šiandien atsidūrėme labai panašioje padėtyje kaip 1986-ųjų pabaigoje – kazachai.

Žinoma, nūnai niekas nenaudoja jokių slaptųjų operatyvinių operacijų, mūsų nekapoja kastuvėliais ir nepjudo tarnybiniais šunimis, tačiau ir mus norima nutildyti, pažeminti, susilpninti, kad Lietuvoje turėtume kuo mažiau įtakos, kad taptume tik formaliais Lietuvos šeimininkais. Prieš Lietuvą nūnai naudojami visai kitokie planai, nei 1985-aisiais sukurtas slaptasis planas „Metel“. Šitaip sakydamas galėčiau pasiremti žurnalisto Arūno Brazausko žodžiais, ištartais per Lietuvos radiją (LRT). Savo komentarą, kurį vėliau paskelbė oficialusis www.LRT.lt puslapis, A. Brazauskas pavadino „Žaidžiame kareivėliais“.

Perfrazuojant komentare išsakytas mintis akivaizdu, kad NATO mus pasirengusi ginti tankais, lėktuvais, raketomis ir laivais. Ir tai yra svarbu. Bet ne mažiau svarbu ir tai, kad gynybinė fronto linija dabar išsidėsčiusi visai kitaip. Šiandien akivaizdžios fronto linijos nėra ir negali būti. Pasak žurnalisto A. Brazausko, Lietuvos niekas nenori fiziškai okupuoti, kadangi teritorijas valdyti galima ir be tankų bei desantininkų. Lietuvą kai kurios valstybės stengiasi panaudoti, jo manymu, kaip marionetę drumsti vandenį NATO gretose. Bent jau Rusija siekia savo tikslų per įtakos agentus valdžioje. Ryšiai su KGB tėra tik vienas iš būdų šantažuoti žmogų. Tačiau galima šantažuoti ir duomenimis, pavyzdžiui, apie neteisėtai praturtėjusius asmenis. Lietuva duomenų apie neteisėtai pralobusius politikus, verslininkus bei aferistus greičiausiai nepajėgi deramai apsaugoti. O tai reiškia, kad tuos žmones gali valdyti plika akimi nematomi gaivalai.

Beje, sąrašą, kaip žmogų įmanoma šantažuoti, derėtų pratęsti – dažnai net nereikia šantažuoti. Užtenka vien pasiūlyti palankias galimybes plėtoti verslą, siekti mokslo, kopti mokslininko karjeros laiptais, ir toks lietuvis čia pat tampa lojalesnis Lenkijai ar Rusijai, nei savo tėvynei. Deja, lietuviškosioms slaptosioms tarnybos tokie atvejai, matyt, mažai įdomūs.

© 2011 „XXI amžius“