2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Per arabų kraštus nuvilnijo revoliucijų banga

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas

Praėjus porai savaičių po sausio 10–15 dienomis Tunise įvykusių didžiulių permainų, kai nuo valdžios buvo nušalintas daugelį metų šią šalį valdęs tironiškas prezidentas A. Z. Ben-Ali, revoliucinės permainos krečia ir kitus arabų kraštus – Jemeną ir Egiptą. Jemene vyksta demonstracijos, o Egipte nuo 26 dienos įvyko didžiulės permainos – po masinių protestų ir aktyvių piliečių minių susirėmimų su policija atsistatydino Egipto vyriausybė ir suformuota nauja. Tačiau protestuotojai reikalauja ir prezidento Hosnio Mubarako pasitraukimo. Per masinius susirėmimus Egipte jau žuvo daugiau kaip 180 žmonių, per 2000 sužeista. Daugybė turistų jau palieka Egiptą, o naujos turistų grupės nebeatvyksta. Daugelyje Egipto miestų policija pasitraukė iš tarnybos, liko tik nedidelės grupelės. Tad vietos gyventojai pradėjo formuoti piliečių tarybas ir savigynos būrius, aptaria situaciją ir priima konkrečius sprendimus, o savigynos būriai saugo miestų rajonus.

Davose baigėsi Pasaulio ekonomikos forumas

Pasaulio ekonomikos forumo prezidentas Klausas Schwabas

Sausio 26–30 dienomis Šveicarijos Davoso kalnų kurorte vyko vienas stambiausių ekonomikos renginių – Pasaulio ekonomikos forumas (TEF), kurio devizas „Bendros naujosios pasaulio realybės normos“. Tokį Pasaulio ekonomikos forumą prieš 40 metų įkūręs ir iki dabar jam vadovaujantis Šveicarijos ekonomistas Klausas Schwabas sakė, kad ramų Šveicarijos kalnų kurortą forumas pavertė „miniatiūriniu viso pasaulio analogu, kuriame per penkias dienas pavyksta apžvelgti aktualias žmonijos problemas ir pasikeitusį jėgų išsidėstymą“. Į Davoso forumą atvyko daugybė politikos ir ekonomikos garsenybių. Forume, be kitų, dalyvavo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki Moonas. Kelioms valandoms atvyko ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Dalyvavo G20 finansų ministrai. Forume taip pat dalyvavo didžiausių bankų – „Bank of America“, „Barclays“, „Societe Generale“ ir „Deutsche Bank“, „Morgan Stanley“, „JPMorgan“ ir „Goldman Sachs“ – vadovai, nedalyvavę pernykščiame susitikime. Forume buvo svarstoma Europos skolų krizė, bankų priežiūros problemos, maisto produktų krizė ir valiutų karo grėsmė bei kiti šiuolaikinei visuomenei aktualūs klausimai. Pirmąją forumo dieną vykęs posėdis, skirtas ekonominei padėčiai analizuoti, buvo pats optimistiškiausias nuo finansinės krizės pradžios 2007 metais. Net pesimizmu garsėjantis Niujorko universiteto profesorius Nourielis Roubinis kalbėjo apie situaciją, kai turime „pustuštę ir puspilnę stiklinę“. Jis pažymėjo, kad tiek besivystančios, tiek išsivysčiusios ekonomikos rodo pirmuosius spartesnio augimo ženklus. Tačiau N. Roubinis įspėjo ir apie galimus neigiamus veiksnius. Jo teigimu, Didžiosios Britanijos ekonomikos sulėtėjimas ir euro zonos problemos parodė, kad krizė dar nesibaigė, o daugelis pažengusių ekonomikų ateityje fiksuos tik „lėtą augimą“. Forumo tikslas, kaip sakė forumo prezidentas Klausas Schwabas, yra „atstatyti pusiausvyrą tarp realios ekonomikos ir finansų pasaulio“. Debatų centre buvo Amerikos bankų sistemos reforma.

Kai tautinė mažuma siekia susidoroti su dauguma

Gintaras Visockas

Mūsų valstybėje yra daug painiavos dėl netiksliai vartojamų sąvokų, terminų, palyginimų. Kai kurie, vadinantys save istorikais, politologais, filosofais, vis atkakliau vartoja sąmoningai klaidinančias sąvokas. Pavyzdžiui, man labai keista ir pikta, kai Lietuvoje gyvenantys lenkai vadinami „tautine mažuma“, o lietuviai, gyvenantys savo tėvynėje, – „tautine dauguma“.

Teisinė pagalba ar kolaboravimas?

Algimantas Zolubas

Dar 2000 metais Rusijos prezidento padėjėjas Sergejus Jastržemskis pareiškė, kad „banditų formuotėse Čečėnijoje buvo samdinių iš Lietuvos“. Jis teigė, kad didžiąją jų dalį sudarė lietuviai inžinieriai, kurie „padėjo banditams išmokti dirbti su karo technika ir statyti įtvirtinimus“. Tokių kaltinimų Lietuvai pasigirsdavo ir per pirmąjį Čečėnijos karą. Tiesa, tuomet buvo teigiama, kad čečėnų pusėje kovoja snaiperės iš Lietuvos, žinomos „baltųjų pėdkelnių“ vardu. Lietuviai inžinieriai ir „baltosios pėdkelnės“, matyt, buvo pakankamai miklūs, tad sugauti jų ir priversti prisipažinti įvykdžius „teroristinius“ išpuolius prieš Čečėniją okupavusią rusų armiją nepavyko, todėl paskleistas mitas subliūško. Beliko juos „pagaminti“, o tam sąlygos po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolio Amerikoje radosi palankios. Kovai su terorizmu JAV skyrė milžiniškas lėšas, o Rusija, čečėnų kovotojų priešinimąsi okupacijai įvardijusi teroristiniais veiksmais, nepagailėjo pinigų ir iš savo vargano biudžeto. Lietuvos valstybės saugumo departamentui (VSD) pakvipo lengvi pinigėliai iš Rytų ir Vakarų.

Dėl emigracijos Lietuvoje mažėja žmonių skaičius

Metinėje spaudos konferencijoje laikinoji Statistikos departamento direktorė Vilija Lapėnienė teigė, kad šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno kiek daugiau nei 3,2 mln. gyventojų, arba 84,5 tūkst. mažiau nei prieš metus (tiek gyvena Mažeikiuose ir Marijampolėje kartu sudėjus). Tai rodo išankstiniai Statistikos departamento duomenys. Didžioji dalis gyventojų praėjusiais metais emigravo: savo išvykimą deklaravo 83,5 tūkst. žmonių, tai yra 3,8 karto daugiau nei 2009 metais. Didžiausi emigracijos mastai buvo pernai balandį–rugpjūtį, po to, kai kilo skandalas dėl privalomojo sveikatos draudimo, kai paaiškėjo, kad niekur nedirbantys ir nesimokantys gyventojai kas mėnesį patys turi susimokėti už šį draudimą. Didžiausią dalį – per 60 proc. – visų emigrantų sudarė jauni žmonės (20–39 metų gyventojai). Statistikos departamento duomenimis, 47 proc. deklaravusių savo išvykimą nurodė išvykstantys į Jungtinę Karalystę , 16 proc. – į Airiją, 6 proc. – į Norvegiją, 5 proc. – į Vokietiją.

Prezidentas, kurio valstybė nesuprato

Vytautas Guliokas

Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas

Vasario 1 dieną minėjome pirmojo nepriklausomo Rusijos Federacijos valstybės prezidento Boriso Jelcino (1931–2007) 80-ies metų sukaktį. Ir Leninas, ir B. Jelcinas įsirašė į Lietuvos istoriją: ir vienas, ir kitas sudėtingų istorinių aplinkybių apsuptyje savo laiku pripažino ir mūsų valstybės nepriklausomybę.

B. Jelcino laikotarpis prezidento poste Rusijoje (1991–1999) vertinamas nevienareikšmiai, kaip ir jo nenuspėjamas charakteris ir poelgiai jam kylant karjeros laiptais ir esant aukščiausiame valstybės poste. Žinomas Rusijos rašytojas ir disidentas A. Solženicynas po susitikimo su prezidentu B. Jelcinu taip trumpai jį apibūdino: „Labai rusiškas“ ir pridėjo: „Per daug rusiškas“.  Galbūt jo nenuspėjamą elgesį lėmė ir krikštas, per kurį pagėręs šventikas kūdikio vos nenuskandino maudyklėje. Jį atgaivinę suteikė Boriso vardą. Šis žmogus gana kukliai įamžintas, nes tam prieštarauja atskiri visuomenės sluoksniai. 2008 metais Krasnojarske verslininko Aleksejaus Pfanenštilio iniciatyva buvo bandyta pastatyti paminklą pirmajam atgimusios Rusijos prezidentui, tačiau vietinė valdžia, spaudžiama visuomenės, leidimo neišdavė.