Teisinė pagalba ar kolaboravimas?

Algimantas Zolubas

Dar 2000 metais Rusijos prezidento padėjėjas Sergejus Jastržemskis pareiškė, kad „banditų formuotėse Čečėnijoje buvo samdinių iš Lietuvos“. Jis teigė, kad didžiąją jų dalį sudarė lietuviai inžinieriai, kurie „padėjo banditams išmokti dirbti su karo technika ir statyti įtvirtinimus“. Tokių kaltinimų Lietuvai pasigirsdavo ir per pirmąjį Čečėnijos karą. Tiesa, tuomet buvo teigiama, kad čečėnų pusėje kovoja snaiperės iš Lietuvos, žinomos „baltųjų pėdkelnių“ vardu. Lietuviai inžinieriai ir „baltosios pėdkelnės“, matyt, buvo pakankamai miklūs, tad sugauti jų ir priversti prisipažinti įvykdžius „teroristinius“ išpuolius prieš Čečėniją okupavusią rusų armiją nepavyko, todėl paskleistas mitas subliūško. Beliko juos „pagaminti“, o tam sąlygos po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolio Amerikoje radosi palankios. Kovai su terorizmu JAV skyrė milžiniškas lėšas, o Rusija, čečėnų kovotojų priešinimąsi okupacijai įvardijusi teroristiniais veiksmais, nepagailėjo pinigų ir iš savo vargano biudžeto. Lietuvos valstybės saugumo departamentui (VSD) pakvipo lengvi pinigėliai iš Rytų ir Vakarų.

Rengti lietuvių teroristus Rusijoje būtų buvę neapdairu – landūs žurnalistai kėslus galėjo demaskuoti. Labai panašu, kad palankiausios sąlygos tokiai „gamybai“ netrukus buvo aptiktos Lietuvoje, juolab kad tai tarnybai vadovavo (1999–2007) KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius, kurio ištikimi parankiniai departamente tebedirba iki šiol. „Pagaminus“ bent vieną teroristą ir jį demaskavus, Lietuvos saugumiečiams būtų lėšos, liaupsės ir ordinai, o Rusijai – naujas koziris kaltinti Lietuvą teroro Rusijoje organizavimu. Todėl ir ėmėsi VSD vienos klaipėdietės „globos“, provokuodami ją tapti teroriste.

Ir štai po sprogimų Maskvos metro 2010 m. kovo 29 dieną Rusijos žiniasklaidoje pasirodė informacija apie E. Kusaitę, kaltinamą teroro aktų organizavimu. Teigta, kad ji galėjo būti prisidėjusi prie sprogimų stotyse „Lubianka“ ir „Kultūros parkas“, nes turėjo Maskvos metro schemą (ją, beje, galima nusipirkti spaudos kioske). Pagal Rusijos specialiųjų tarnybų versiją E. Kusaitė galėjo būti trečia mirtininkė, nors ir nespėjusi pasiekti vietos, kur turėjo susisprogdinti. Mat tuo metu ji jau pusę metų sėdėjo kalėjime. Šiai informacijai nepasitvirtinus, Lietuvos generalinė prokuratūra pakeitė kaltinimus: neva E. Kusaitė ketino susisprogdinti Rusijos kariniame objekte.

Kai po dviejų dešimtmečių minime Medininkų žudynes, Sausio 13-osios aukas Vilniuje, kai prisimename Rusijos spec. tarnybų nužudytus keturis Čečėnijos prezidentus, Rusiją galime vardinti teroristine valstybe. Prašymai Rusijos vadovams suteikti teisinę pagalbą dėl Lietuvoje iškeltų bylų Medininkuose bei Vilniuje atgarsio nesulaukia, yra ignoruojami, tačiau Lietuvos valstybės saugumo departamentas be skrupulų teikia paslaugas Rusijos spec. tarnyboms, leidžia tų tarnybų tardytojams šeimininkauti Lietuvoje, tardyti Lietuvos pilietę Eglę Kusaitę, teisėsaugos darbuotojai važinėja į Maskvą konsultuotis. Tokį vienašalį „apsikeitimą“ teisine pagalba kitaip kaip kolaboravimu neturėtume vadinti.

Akivaizdų kolaboravimą galima įžvelgti Lietuvos prokuratūros ir teismų veiksmuose. Vien E. Kusaitei sukurpta byla dėl įtariamų ketinimų įvykdyti teroristinį aktą neturi teisinio pagrindo, nors kažkam taip galėjo pasirodyti per specialiai provokuojamus teisiamosios pasisakymus. Pats bylos nagrinėjimas uždaruose teismo posėdžiuose tiesiogiai rodo įtariamo kolaboravimo slėpimą nuo visuomenės.

E. Kusaitės bylos aplinkybės visuomenei tapo pakankamai gerai žinomos, todėl tikėtina, kad visuomenė vienašalį teisinį bendradarbiavimą, prilygstantį kolaboravimui su nedraugiška valstybe, sugebės sustabdyti. Neturėtume pamiršti, kad Lietuva yra ES narė, kuri turi visas galimybes pasiprašyti padėti apsiginti nuo savos, tampančios kitos valstybės parankine, teisėsaugos. Tačiau tokios gynybos pirmučiausia turi imtis mūsų valstybės atitinkamos institucijos. Tylėjimas minimu atveju prilygsta dalyvavimui nusikaltime.

© 2011 „XXI amžius“