Arabų kraštus sukrėtė revoliucijų grandinė

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Nuo šių metų pradžios arabų kraštuose vyksta didžiulės permainos. Egipte ir Tunise įvyko sėkmingos revoliucijos, o Libijoje vis dar vyksta pilietinis karas. Šią šalį daugiau kaip 40 metų valdęs M. Kadafio režimas priešinasi, verda nuožmios kovos. Kaip teigia opozicija, Libijoje per kelias savaites žuvo apie 10 tūkstančių žmonių. Kovo 3 dieną sukilėliai po aršių mūšių pasitraukė iš 60 kilometrų nuo sostinės Tripolio esančio Ez-Zavijos miesto. Teigiama, kad per kovas dėl šio miesto žuvo per 200 žmonių. Kovo 6 dieną M. Kadafiui ištikimi daliniai užėmė už 200 kilometrų nuo Tripolio esantį Misratą, bet po kelių valandų buvo išstumti iš miesto. Kovo 2 dieną režimą remiantys daliniai buvo užėmę ir vieną pagrindinių naftos perdirbimo gamyklų, bet greitai čia atvykę sukilėliai juos išvijo ir perėmė gamyklos kontrolę. Iš Libijos jau pabėgo apie 150 tūkstančių žmonių, dauguma pabėgėlių pasitraukė į kaimyninį Tunisą. Tuo tarpu pasaulinės naftos kainos vis labiau kyla, ir tai susiję su neramumais arabų kraštuose. Lietuvos piliečiai išvyko iš Egipto, tačiau pranešama, kad artimiausiu metu kelionės į Egiptą vėl bus organizuojamos. Pranešama, kad artimiausių metu bus atnaujintos kelionės ir į Tunisą.

Dar nuo vasario pabaigos Libijos teritorijoje yra JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Olandijos specialiųjų dalinių kariškių. Kovo 5 dieną Libijos sukilėliai buvo sulaikę aštuonis  britų specialiojo dalinio SAS karius, bet jau kitą dieną paleido. Dar vasario 27 dieną M. Kadafiui pavaldūs kariškai suėmė tris olandų specialiojo dalinio karius, jie iki šiol nepaleisti.

Libijoje gyvena 6,5 milijono žmonių. 97 procentai Libijos gyventojų yra arabai, o likusieji keli procentai – berberai, tuaregai, čerkesai, graikai, turkai ir italai. Net 87 procentai šalies piliečių gyvena miestuose, tad bedarbystės problema čia ypač aktuali.

Egipte, kur H. Mubarako režimas palyginti lengvai buvo nuverstas, jau rengiamasi demokratiniams parlamento ir prezidento rinkimams. Žymaus mokslininko M. El-Baradėjaus įtaka Egipte vis didėja. M. El-Baradėjų remia tiek radikalus judėjimas „Kefaja“, tiek „Balandžio 6-osios judėjimas“, kuriam vadovauja 30-metis inžinierius Achmedas Ibrahimas. Žymiausi Egipto politiniai lyderiai yra M. El-Baradėjus, A. Ibrahimas, „Kefajos“ lyderis D. Ischakas ir Egipto „Brolių musulmonų“ lyderis M. El-Katatnis.

Didelę įtaką visame regione turinčiame Irane nuo vasario mėnesio vidurio įvyko kelios didelės demonstracijos prieš valdžią, tačiau esminės permainos nevyksta. Palyginti su padėtimi Libijoje ir Irane galime susidaryti aiškų vaizdą, kodėl padėtis šiuose kraštuose labai skirtinga: 1969 metais Libijoje įvyko revoliucija, kurios metu buvo nuversta karaliaus valdžia, 1979 metais revoliucija įvyko ir Irane. Tačiau Libijoje į valdžią atėjo M. Kadafio vadovaujami kariškiai, kurių valdžia rėmėsi nepotizmu ir korupcija, o Irane lemiamą įtaką įgijo islamo dvasininkai, kurie pradėjo tvarkyti šalį pagal islamo normas, ir šalis pakilo iš nuosmukio liūno. Šiuo metu Irane tik 16 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, o bedarbystes lygis – tik 5,5 proc. Libijoje padėtis daug prastesnė – net 37 proc. šalies piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, o bedarbiai sudaro net 30 proc.

Dėmesį verta atkreipti ir į kai kurių arabų valstybių vadovų vertybinę orientaciją – tiek nuversti Egipto ir Tuniso vadovai, tiek Libijos lyderis M. Kadafis nusižengė islamo normoms. Jie neregėtai pralobo, o didelė dalis jų valstybių gyventojų gyveno skurde. Egipto prezidentas H. Mubarakas trukdė kai kurių religinių organizacijų ir radikalių islamo organizacijų veiklai, Tuniso prezidentas Z. Ben-Ali persekiojo islamo dvasininkus, dėl to jie buvo priversti emigruoti į Prancūziją. Dar nuožmiau jam neįtikusius islamo dvasininkus persekiojo Libijos lyderis M. Kadafis. Teigiama, kad jis susijęs su kelių jam neįtikusių imamų nužudymais, įvykdytais 2000–2006 metais. Vasario pradžioje H. Mubarakas pamatė, kad jo neremia nei įtakingi islamo dvasininkai, nei daugelio valstybių vadovai. Jį nuosekliai rėmė tik Saudo Arabijos karalius ir Kuveito emyras. Savo neigiamą nuomonę apie nuverstus Tuniso ir Egipto vadovus pasakė ir Turkijoje gyvenantis žymus sufijų (mistinės islamo krypties) lyderis šeichas Machmudas Ustaosmanoglu Al-Ufi: „Šie tironai pamynė Koraną, jie į valstybės reikalus žiurėjo per savo asmeninių interesų prizmę. Tad nenuostabu, kad sukilę Tuniso ir Egipto žmonės juos nuvertė“. Teigiamai apie permainas arabų kraštuose pasisakė ir įtakingas islamo dvasininkas šeichas iš Irano Vachidas Chorosanis.

Paaiškėjo, kad Kadafių šeimos turtai tiesiog pasakiški, nors dauguma šalies žmonių skursta. Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo vasario pabaigos įšaldyti Kadafių turtai, kurių vertė siekia apie 30 milijardų dolerių. Įšaldyti ir Kadafių turtai Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose pasaulio šalyse. Teigiama, kad iš viso Kadafių šeimos turtų vertė siekia ne mažiau kaip 150 milijardų dolerių. Beje, po M. Kadafio rūmais Bengazyje aptiktas ir slaptas požeminis kalėjimas, o buvusio Tuniso prezidento Ben-Ali rūmuose aptiktos slėptuvės, kuriose rasta daug pinigų ir brangenybių.

Žymus Prancūzijos filosofas ir rašytojas Andre Gliuksmanas teigia: „Europa pramiegojo arabų revoliucijas. Daug Prancūzijos politinio elito veikėjų palaiko artimus santykius su diktatoriais. Tai primityvi pozicija. Didelę klaidą darome ir santykiuose su Rusija. Nepalaikome Gruzijos, kuri žengia demokratijos keliu, ir palaikome artimus santykius su tironu Putinu. Rusijoje klesti korupcija ir naikinami žurnalistai, tačiau kai kuriems prancūzų politikams tai ne rodiklis. Dėl tariamos ekonominės naudos jie užmerkia akis į žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje“.

Arabų kraštuose kryžiuojasi įvairių didžiųjų valstybių – JAV, Rusijos, Kinijos, Irano, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos – interesai. Irano valdžia palaiko artimus ryšius su „Broliais musulmonais“. Ši radikali islamo organizacija veikia Egipte, Tunise, Sirijoje, Jordanijoje ir kitose regiono šalyse.

Beje, ir „WikiLeaks“ svetainėje skelbtuose slaptuose dokumentuose teigiama, kad Iranas palaiko „Brolius musulmonus“ , skiria šiai organizacijai finansinę paramą. Pastaruoju metu Iranas plečia savo įtaką ir Sirijoje. Neseniai Sirijoje pogrindyje veikiančios organizacijos „Broliai musulmonai“ lyderis Isamas Al-Ataras Sirijos prezidento B. Asado paprašė pradėti dialogą su opozicija. JAV valdžios atstovai palankiai vertina permainas arabų kraštuose. Oficiali Rusijos pozicija neva neutrali, tačiau Kremliaus ideologas A. Duginas pareiškė: „Chaosą arabų valstybėse sėja JAV. Net ir naftos kainų kilimas naudingas amerikiečiams, nes jis silpnina jų konkurentus – Europos Sąjungą ir Kiniją“. O faktinis judėjimo „Naši“ lyderis B. Jekimenko pagyrė M. Kadafio veiksmus: „Kadafis parodė visam pasauliui, kaip reikia elgtis su provokatoriais, kurie rengia perversmą šalyje. Jis pradėjo naikinti juos raketomis ir kulkosvaidžių šūviais“.

Lietuva kol kas dar gyvena žiemos ritmu,  jokių didesnių pilietinių akcijų nevyksta. Bet Europos pietiniuose pakraščiuose prasideda permainos – masinės demonstracijos jau dvi savaites vyksta Graikijoje ir Kroatijoje. Graikijos Salonikų mieste po vasario pabaigoje vykusių demonstracijų buvo užimtos kelios policijos nuovados, pagrobti ginklai. Graikijos profsąjungos ir pilietiniai judėjimai reikalauja nemažinti pensijų ir atlyginimų, o Kroatijoje pilietiniai judėjimai reikalavo kelių korumpuotų ministrų pasitraukimo. Kadangi šie ministrai nebuvo atleisti, demonstrantai reikalauja šiuo metu Kroatiją valdančios J. Kosor vyriausybės pasitraukimo. Permainas arabų kraštuose inicijuoja viduriniosios klasės atstovai ir aktyvūs, savo kraštų likimui neabejingi žemesnių sluoksnių atstovai – darbininkai, ūkininkai, pažangioji inteligentija, smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Ir Lietuvoje iš tokių žmonių galime tikėtis iniciatyvos, verčiant mūsų krašte įsigalėjusius korupcijos židinius. Juk tiek arabų kraštuose, tiek Europos Sąjungos dugne esančios Bulgarijos ir Lietuvos padėtis panaši. Čia įsigalėjo korumpuotos kastos, faktiškai uždaros struktūros, vystančios korupcinę veiklą, įvedusios išnaudotojišką monopolinio kapitalizmo sistemą, žlugdančios sveikatos apsaugą, mokslą, kultūrą. Tad permainos keliose labiausiai atsilikusiose ES valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje) ne už kalnų. Formuojasi klasikinė situacija: viršūnės jau nebegali valdyti, o apačios nebenori gyventi po senovei.

© 2011 „XXI amžius“