Tikros ir menamos kovos virtualiojoje erdvėje

Gintaras Visockas

Paskutinieji įvykiai Artimuosiuose Rytuose sukūrė mitą, esą diktatoriškus Egipto ir Tuniso režimus pavyko nuversti su socialinių interneto tinklalapių Twitter  ir Facebook  pagalba. Neva Twitter  ir Facebook  savo galybę pirmą sykį pademonstravo dar 2009-aisiais, kai socialiniai neramumai vos neišjudino diktatoriškos Irano valdžios.

Vakaruose jau manoma, jog reikiamu momentu internetinės technologijos  autoritarinėse šalyse gali labai nesunkiai sukurti stiprią opoziciją. Taigi Vakarų ekspertai, įskaitant ir žvalgybų analitikus, jau beveik neabejoja, kad stipri opozicija, galinti paimti valdžią rinkimų arba gatvių protestų pagalba, sukuriama be didesnio vargo. Tereikia pagalbon pasitelkti Twitter ir Facebook ir pergalė garantuota.

Bet ar toks įsitikinimas pagrįstas? Socialinių tinklaraščių ekspertas Jevgenijus Morozovas savo knygoje „Net Delusion“ įrodinėja, kad pasikliauti vien internetu platinamomis žinutėmis nėra protinga. Eksperto manymu, vakariečiai, manantys, kad be Twitter ir Facebook žinučių nebūtų įvykusios revoliucijos Egipte ir Tunise, iš tiesų dar gyvena šaltojo karo laikais.

Knygos „Net Delusion“ autorius ironiškai žvelgia į tuos, kurie mano, kad geležines uždangas ir geležines užtvaras išversti nūnai labai paprasta – tereikia disidentams ir opozicionieriams suteikti galimybę naudotis laisvąja spauda, kopijavimo bei fakso aparatais ir pergalė neišvengiama. J. Morozovas prisimena sovietmečio laikus, kai į diktatorišką Sovietų Sąjungą buvo atvežta pakankamai daug kopijavimo ir fakso aparatų. Privežus šių įrenginių, beje, išties leidusių lengviau susipažinti su laisvąja spauda ir audrinusių visuomenės nuotaikas, komunistinis režimas SSRS teritorijoje tikrai žlugo. Bet būtų neatsakinga sakyti, jog komunizmas žlugo būtent dėl to, kad Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado kopijavimo ir fakso aparatų. J. Morozovas tvirtina, kad Rusijoje ir Vakaruose iki šiol niekas neatsakė į klausimą, ar tarp kopijavimo aparatų ir komunizmo žlugimo esama kokio nors tiesioginio ryšio? Jo įsitikinimu, toks ryšys, jeigu ir egzistuoja, tėra labai menkas. Todėl nereikia klaidinti nei kitų, nei savęs, esą su Twitter ar Facebook pagalba įmanoma, pavyzdžiui, nuversti  Kremliaus valdžią. Žinoma, bet kokia laisva ir lengvai prieinama informacija – šaunus dalykas, nes ji padeda opozicijai ir vienija ją su plačiaisiais visuomenės sluoksniais. Tačiau socialiniai tinklaraščiai bus bejėgiai, jei „pati opozicija bus skysta, o visuomenė – abejinga opozicijos reikalavimams“. Žodžiu, laisvoji spauda, socialiniai tinklaraščiai ir modernūs kopijavimo įrenginiai  – būtina, tačiau nepakankama priemonė revoliucijų kėlimui.

Kad šiuose skeptiškai nusiteikusio eksperto žodžiuose esama daug tiesos, tereikia prisiminti šiandieninės Rusijos pavyzdį. Dabar rusams prieinama bet kokia laisva spauda, be to, rusai nesunkiai gali išvykti į Vakarus ir ten pasisemti žinių, tačiau Rusija jau dvidešimt metų murkdosi savo „specifinėje demokratijoje, kuri labiau primena diktatūrą, negu laisvąją visuomenę“. Rusai taip pat turi galimybę mokytis užsienio kalbų, žiūrėti užsienio TV, naudotis Twitter ir Facebook tribūna. Milijonai rusų nėra patenkinti savo atlyginimais ir socialinėmis garantijomis. Maskvoje, Sankt Peterburge, kai kuriuose kituose didesniuose miestuose įkurtos įvairios opozicinės partijos bei opoziciniai visuomeniniai judėjimai, o revoliucijos nėra. O kodėl nėra?

Į šį klausimą ekspertas J. Morozovas atsako: „didžiausia kliūtis ta, kad Rusijos visuomenei nereikia laisvos spaudos“. Tad ko reikia rusams? J. Morozovas neabejoja, kad rusams reikia ne laisvosios spaudos, o didelių atlyginimų. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio visuomenei nusispjauti į visokius Twitter ar Facebook.

Kai 2009-aisiais opozicionieriams nepavyko nuversti dabartinės Irano valdžios, internetinių technologijų autoritetas smuko. Po neramumų Tunise ir Egipte vėl padaugėjo manančiųjų, jog internetas turi nepaprastų galių. Socialinius tinklaraščius kaip revoliucijų kėlėjus šiandien liaupsina ypač daug Vakarų politologų bei žurnalistų. Tokios nuomonės laikosi ir kai kurie slaptųjų tarnybų analitikai. Pavyzdžiui, buvęs „Mossad“ agentas Elizzer Geizi Cafrir laikraštyje „Soveršeno sekretno“ pabrėžia, kad be Twitter ir Facebook pagalbos opozicionieriams nebūtų lengva nuversti diktatorių. Bet... kiekviena lazda turi du galus. Nereikia manyti, jog valdžią nuversti pajėgi ir silpna, neįtakinga, charizmos neturinti opozicija. Esą nesvarbu, kad opozicija silpna, šiandien jai stebuklingųjų galių bet kokiu atveju suteiks galingasis Twitter. Nieko panašaus. Po spalvotųjų revoliucijų Ukrainoje, Kirgizijoje ar Tunise kažkodėl Kremlius neišsigando nei protesto akcijų Maniežo aikštėje, nei socialinių tinklaraščių. Juolab kad esama priemonių, kurios valdžiai gali padėti kontroliuoti visuomenės nusiteikimą net internete.

Štai komentuodamas paskutiniuosius įvykius Egipte Rusijos prezidentas D. Medvedevas pareiškė: „Kad Vakarai egiptietišką variantą norėjo pritaikyti ir Rusijai – tiesa, bet tiesa ir tai, kad po Egipto įvykių šį scenarijų jie tikrai bandys mums įpiršti“. Tačiau ar Vakarai nedaro didelės klaidos, manydami, jog Rusijoje padaugės demokratijos, jei bus praplėsta socialinių tinklaraščių įtaka? Juk dauguma internetinių portalų nieko naujo nesukuria, o tik gromuliuoja tai, kas buvo parašyta Vakarų ir Rusijos spaudoje. Tokie portalai negali daryti didelės įtakos visuomenei. Dažnusyk čia būna net atvirkščias rezultatas: potencialūs skaitytojai pamato, kad internetinėje svetainėje tėra kopijuojamos kituose leidiniuose paskelbtos žinios, ir daugiau juo nesinaudoja.

Potencialūs skaitytojai taip pat jau suprato, jog dauguma internetinių portalų kuriami ne tam, kad skleistų tiesą ir naujas idėjas, o tam, kad kautųsi dėl galimybės gauti solidžiai finansuojamų projektų bei užduočių. Pastebėję melą potencialūs skaitytojai bėga šalin arba retkarčiais parašo anoniminį komentarą, kuris nedaro įtakos. Rimtą įspūdį sukuria tik tie autoriai, kurie neslepia savo pavardžių ir vardų, bet tokių internete mažuma.

Tiesa, paskutinieji Rusijos valdžios pareiškimai byloja, jog Kremlius neignoruoja Twitter ir Facebook įtakos. Akivaizdu ir tai, kad Kremlius kol kas dar neturi savo rimtos strategijos, kaip tą įtaką galėtų neutralizuoti arba bent jau pakreipti sau naudinga linkme. Rusijoje dar nėra šia problema nuolat užsiimančios ekspertų grupės ar instituto. Tikėtina, kad ši užduotis bus patikėta analitikams iš Federalinės saugumo tarnybos (FST) arba ekspertams iš Prezidento administracijos.

Perimti savo žinion visus, kurie naudojasi socialiniais tinklaraščiais, nėra sunku. Nauji įstatymai privers Rusijos interneto mėgėjus oficialiai registruotis, ir ši oficiali registracija represinėms Rusijos struktūroms padės bet kuriam Twitter ar Facebook gerbėjui pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį dėl ekstremizmo. Jei Rusijos valdžia pajudės būtent šia linkme (panaši tvarka egzistuoja dėl mobiliųjų telefonų), Twitter ir Facebook egzistuos, tačiau juos skaitantys rusai bijos parašyti bet kokį aštresnį žodį. Juolab kvietimą mitinguoti ar protestuoti.

Rusijos represinės struktūros gali pasirinkti ir kitą variantą – visą atsakomybę už turinį suversti socialinių tinklaraščių savininkams. Pavyzdžiui, atsakomybę nuo anoniminių komentatorių permesti ant populiarių internetinių svetainių „Kontakt“ arba „Klasė“ savininkų pečių. Šiuo atveju internautus kontroliuos ne valdžia, o šių portalų savininkai. Kontroliuos taip pat rimtai, kaip kontroliuotų ir FSB. Mat savininkai bijos, kad baudžiamoji atsakomybė už „ekstremizmo kurstymą“ nebūtų pritaikyta jiems. Todėl iš lankytojų bus reikalaujama paso duomenų, o jei internautas pateiks savo paso duomenis, jis, be abejo, praras drąsą kritikuoti net ir žemiausio lygio Rusijos valdininkus.

Esama ir trečiojo varianto. Rusijos represinės struktūros gali kovoti su laisvu žodžiu ir kryptingais, nuolatiniais komentarais, paliekamais po straipsniais. Toks būdas – irgi veiksmingas. Tiesiog reikėtų pasamdyti specialistų, kurie nuolat rašytų neigiamus, įžeidžiančius, šlykščius komentarus apie tuos, kurie kritikuoja valdžią, ir dauguma kritikų savo noru pasitrauks iš Twitter ar Facebook, neatlaikę įtampos ir pažeminimų. Ši taktika jau išbandyta. Visi rimtesni, padoresni, išsilavinę autoriai traukiasi iš tų internetinių svetainių, kuriose juos nuolat žemina, kritikuoja, peikia anoniminiai komentatoriai. Šį variantą ypač pamėgusios Vakarų slaptosios tarnybos. Jų žmonės labai aktyvūs diskusijų forumuose. Tačiau Rusijos FST vargu ar eis šiuo užtektinai sudėtingu keliu – veltis į virtualų karą su anoniminiais komentatoriais. Rusijos FST greičiausiai sieks, kad kiekvienas rusas, besinaudojantis internetu, būtų paveiktas savicenzūros vėžio.

Tačiau komentarų kontrolės FST visiškai atsisakyti neketina. Šį purviną, kruopštų ir nuobodų darbą jie patikės vadinamiesiems šovinistiškai, nacionalistiškai nusiteikusiems programišiams. Tegul būtent programišiai  su žemėmis sumaišo bet kokią laisvesnę, padoresnę mintį, atsiradusią interneto platybėse. Tokiu būdu FST galės kontroliuoti saviškius ir niekada „neapsišvies“. Štai po vadinamųjų programišių atakų Estijoje Talinas pabandė oficialiai apkaltinti Kremlių. Tačiau estams šito įrodyti nepavyko. Po kurio laiko Talinas buvo priverstas prisipažinti, jog neturi konkrečių duomenų, esą jų valstybinius kompiuterius iš rikiuotės išvedė Rusijos valdžios kontroliuojami interneto naudotojai.

Taip pat esama duomenų, kad Rusijos slaptosios tarnybos ieško būdų ir galimybių, kaip į internetines kovas pritraukti kuo daugiau aktyvaus, Rusijos imperijos idėjas palaikančio jaunimo. Pavyzdžiui, Rusijos FST kuria specialias internetines diskusijas „Kremliovskije školy blogerov“, „Barchatnyje revoliuciji“ arba „Kto načal Vtoruju mirovuju vainu“. Čia nušaunami du zuikiai – internetinė visuomenė atitraukiama nuo tikrai aktualių ir svarbių temų, diskusijų, problemų, o tuos, kurie atsiduria specialiai FST kontroliuojamose internetinėse diskusijose Kremliui naudingomis temomis, čia pat pradeda „sekti“ Kremliaus finansuojami anoniminiai komentatoriai. Tie neva atsitiktiniai komentatoriai neįtinkančius išstumia iš diskusijų, papildami dezinformacijos ir keiksmų, o Kremliui palankius komentatorius paremia pagyrimais. Štai tokiu atveju internetas ir vėl kontroliuojamas nuo pat apačios iki viršaus.

Rusijos opozicija neturi tiek pajėgumų ir finansų, kad sukurtų savus diskusijų forumus, kurie rimčiau konkuruotų su valdžios sukurtais ir remiamais portalais. Mat kiekvienas darbas reikalauja ne tik išmanymo, darbštumo, bet ir lėšų.

Kad Rusijos valdžia rimtai žvelgia į internetą, byloja ir valdžios partijos „Jedinaja Rosija“ politikos departamento direktoriaus Aleksejaus Čadajevo pareiškimas, paskelbtas laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“: „interneto auditorija nėra kokie nors marginalai, tai – rimta visuomenės grupė, ir per ateinančius rinkimus internetas bus ne ką mažiau reikšmingas nei popieriniai leidiniai“.

Interneto priešininkai mano, kad netrukus internete užvirs rimta politinė kova. Tačiau ji vis dėlto bus virtuali ir neturės įtakos internetu beveik nesinaudojantiems Rusijos viduriniosios klasės atstovams. Taigi Rusijos slaptosioms tarnyboms pavyks aktyviausius opozicionierius nustumti į virtualią kovą interneto erdvėse. O Vakarai šią virtualią kovą priims kaip realią ir dar sykį skaudžiai apsigaus.

Taip apie interneto teikiamas galimybes ir keliamus pavojus rašoma rusiškoje spaudoje. Įdomu, kokia kryptimi artimiausiu metu pajudės lietuviškieji internetiniai portalai?

© 2011 „XXI amžius“