Būti ar žūti

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Antrą kartą Japonija kenčia nuo radioaktyvaus apšvitinimo. Ir abiem atvejais iškyla moralės klausimas – ar JAV vadovų, liepusių numesti bombas ant Hirosimos ir Nagasakio, ar dabartinės Japonijos vyriausybės, leidusios pratęsti 40 metų dirbusios AE  reaktoriaus veikimą.

Su siaubu pasaulis stebi Japonijos katastrofą ir su baime dairosi savo kiemuose – ar mums panaši situacija negresia?  Informacijos juk taip maža. Netgi turima labai nepatikima...

Antai atsargioji JAV pasiuntė ne žmogaus, o automato valdomą lėktuvą radioaktyvumui prie Japonijos sproginėjančių AE nustatyti! Tą patį daro Kinija ir Rusija. Tuo tarpu Lietuvėlės valdžia ir toliau žūtbūtinai planuoja pasilikti „branduoline valstybe“. Taigi – žūti ar būti?..

Po Japonijos žemės drebėjimo, cunamio ir AE sprogimų mūsiškiai staiga paviešino savo pasipiktinimą planuojama statyti Baltarusijos AE 50 km nuo Lietuvos sostinės ir nutylėjo, kad Ignalinoje AE stovėjo 20 km nuo Baltarusijos sienos, o naująją irgi ruošiamasi statyti ten pat. Argi netaikomi dvejopi standartai?..

Antra vertus, ir Kaliningrado AE iš vakarų pusės mums tuo pačiu grasina. Bet šiuo atveju mes tylime. Maža to, dar ir Lenkija žada statyti savo AE Lietuvos pasienyje, nes Vokietija kategoriškai pasipriešino prieš tokį objektą jų pašonėje.  Japonijos katastrofos fone prezidentas V. Adamkus prasitarė, kad su Lenkija Lietuva dar prieš metus pasirašė susitarimą dėl AE statybos, o su Švedija ir dabar dar tariasi. Sumuojame. Po Černobylio katastrofos visos ES valstybės masiškai uždarinėjo savo AE ir keitė energetinę politiką į alternatyvinę (vėjo, termo, bangų mūšos, saulės), tik posovietiniai lagerio pakraščiai dar negali atsidžiaugti „taikingojo atomo“ dosnumu. Argi tai nereiškia, kad sovietinio mentaliteto neatsikratėme, kad informacijos neturime ar kad mūsų politikų moralė kontraversiška? Tikėtina, kad viskas kartu.

Priminsiu, kad tik Zigmo Vaišvilos dėka buvo sustabdyta Ignalinos AE III bloko statyba. Tik Žaliųjų dėka buvo suformuota stojimo į ES sąlyga – uždaryti atominę jėgainę ir tik jų dėka lietuviai sužinojo, kad dar mūsų provaikaičiai mokės už „pigiosios elektros“ radioaktyvių atliekų kapinyno išlaikymą. Tai tiek viso to pigumo...

Tuo tarpu kažkas pelną jau įsidėjo į kišenę – juk Seime turime  20 milijonierių, kurie akivaizdžiai apgrobė ne tik mus, bet ir būsimas kartas.

Tuo tarpu visą pilną informaciją tiek apie gamtines sąlygas, tiek ekonominį pagrįstumą, politines pasekmes ir žmonių aukas mokslininkai žinojo ir valdžią (tiek sovietinę, tiek demokratinę) įspėjo. Sovietmečiu tokie mokslininkai, perspėję dėl Ignalinos tektoninės zonos, buvo labai paprastai neutralizuojami (Avenarijus), o šiandien (prof. Suveizdis) – ignoruojami...

Ir Lietuvoje yra tektoninė zona. Prieš porą metų Kaliningrado sritis atlaikė 5,4 balų žemės drebėjimą, kurio 4 balų aidas pasiekė ir Ignalinos AE. O jeigu būtų atvirkščiai? Ignalinos AE 5,4 balo, o Kaliningrade – 4? Jau prie 5 balų griūva Ignalinos jėgainė ir Lietuvą ištinka Černobylio katastrofa. Ir ne tik Lietuvą, nes Černobylyje užnuodyti plotai kelis kartus didesni už mūsų valstybės teritoriją. O radiacija Černobylyje išnyks ir vietovė bus tinkama gyvybei tik po kelių ledynmečių.

Taigi, ko mes, posovietiniai žmonės, nežinome, kas visuotinai aišku ne tik japonams, bet ir ES piliečiams?

Tiesa, premjeras A. Kubilius – fizikas, tačiau jis kalba apie būsimų AE „preciziką“ , „kontrolę“ ir pan. Kai tuo tarpu preciziškiau už Japonijos techniką ir technologiją pasaulyje nieko nėra. Tačiau ir jie, prognozuodami žemės drebėjimą, neišvengė 50 km paklaidos (o tai planetos mastu – mikroninė paklaida!) ir keturių  branduolinių reaktorių avarijų. Apie ekonominį faktorių apkritai nekalbama. Tuo tarpu puikias alternatyvios energijos rūšis – netgi ribojame (vėjo jėgainių planavimą), nors ES jas subsidijuoja.

Pradėkime nuo susipažinimo su Černobylio AE katastrofos  radiacijos paplitimu Europoje, kad galėtume įsivaizduoti Japonijos katastrofos padarinius.

Per vieną savaitę visa centrinė ir vakarų Europa gavo nuo 10 iki kelių šimtų kartų didesnį  apšvitinimo kiekį nei norma. Tai vieno reaktoriaus sprogimo pasekmė, o Japonijoje sprogo net keturi. Tai išdėliokime Europos nušvitinimo gegužės 3 dieną lygius ant Azijos keturis kartus ir gausime apytikrį šiandienos katastrofos Japonijoje mastą.

Tikrąją padėtį žinantys ar numanantys japonai bėga. Mūsų buvusiam AE kontrolės darbuotojui kalbant televizijoje išsprūdo žinia, kad radioaktyvus debesis apskries žemę per aštuonias  dienas. Taigi, trečiąją kovo dekadą radioktyvioji oro masė turėjo praskristi ir per Lietuvą. Bet ką daryti apsisaugojimui – nepasakė. Nei apie langų, ventiliacinių angų hermetizavimą, nei apie nėščiųjų, vaikų ir ligonių privalomą buvimą namuose, nei apie tai, kad radiacijos poveikis neturi kritinės ribos – ir maža viršnorminė dozė pavojinga, nes neišvaloma iš organizmo. Taigi – belieka saugotis.

Pabandykime pasimokyti iš svetimų klaidų – gal suvoksime, įvertinsime ir taip nesielgsime?

Ar žinote, kad pirmiausia nukentėjo arčiausiai AE buvę Pripetės gyventojai. Vėliau – pagal vėjo kryptį plitusio radioaktyvaus užteršimo teritorijų žmonės. Pagal pirmos savaitės (balandžio 28 – gegužės 3 d.) užteršimą akivaizdžiai matome, kad pirmą ir didžiausią (iki 400 kartų viršijantį normas) radiacinį smūgį gavo Lietuva. Plečiantis užterštumo riboms po visą Europą, radiacijos intensyvumas mažėjo, bet nesitraukė visą savaitę. Blogiausia, kad niekas nebuvo įspėtas ir nesisaugojo, todėl pažeistų žmonių skaičius ypač didelis. Avarijos pirmosios dienos sutapo su savaitgaliu ir gegužės šventėmis, buvo puikus, saulėtas oras ir dauguma leido poilsio dienas lauke. Tik informavus gyventojus apie radiaciją ir patarus neišeiti iš namų, tinkamai vartoti jodą, vandenį ir maistą, buvo galima išvengti milijonų žmonių apšvitinimo pasekmių jų sveikatai ir būsimoms kartoms. Tačiau sovietinė valdžia nepranešė ir visa Vidurio bei Vakarų Europa nukentėjo, nors turimų civilinės gynybos žinių galėjo pakakti išvengti tokio masinio europiečių apšvitinimo. Nepranešė ir mūsų valdžia, nors 20 metų išlaikome specialų energetikos institutą.

Aišku, blogiausia padėtis buvo Pripetėje. Avariją mačiusių medikų liudijimais – virš AE buvo atominis grybas, morgai – perpildyti žuvusiųjų kūnais. Tuo tarpu Pripetės gyventojai nebuvo įspėti. Žinodama tikrąją padėtį, gydytoja blaškėsi po miestelį ir liepė visiems slėptis, bet niekas ja netikėjo.

Oficiali evakuacija iš Pripetės prasidėjo pavėluotai, net neatlikus paprastos dezaktyvacijos po dušu – tačiau vaikai buvo atskirti nuo tėvų. Tik po trejų metų tėvai atrado savo atžalas, bet ne sanatorijoje, kaip tikėjosi, o tolimo kaimo karvidėje – žaizdotus, apleistus ir ignoruojamus, kaip užkrečiamus ligonius.

Vienintelė, nepriklausomybę pasiskelbusi, bet dar niekieno nepripažinta Lietuva priglaudė „černobylinius“ vaikučius į Druskininkų sanatoriją, čia jie gavo būtiniausią gydymą, maistą ir poilsį.

Beje, specialistų avarijos likvidavimo darbams komplektavimas prasidėjo dar balandžio 26-ąją dieną, o tai rodo, kad valdžia žinojo ir galėjo laiku perspėti Pripetės gyventojus. Žinojo ir privalėjo skubiai imtis visų bent jau per civilinės gynybos paskaitas ir pratybas įgytų žinių vykdymo. Bet netgi šituo nebuvo pasinaudota – kaip ir dabar Lietuvoje.

Maža to, ir „avarijos“ likviduotojai buvo be apsaugos, be spec. aprangos, be medikamentų ir netgi be maisto. Nors jie ėjo į mirtį ir nuogomis rankomis gesino gaisrą.

Tuo metu radiacija aplink AE vieno kilometro spinduliu buvo mirtina, oro temperatūra sraigtasparnių skraidymo lygyje (200 m) – apie 300 laipsnių pagal Celsijų. Štai į kokį karštą ir radioaktyvų pragarą vienas po kito skrido sraigtasparniai, mėtė į degančio reaktoriaus nasrus smėlio-žėručio-švino mišinio maišus. Visi gelbėtojai gavo didžiausią radiacijos dozę, nes per dieną tekdavo atlikti dešimt skrydžių. Jei kuris nors iš lakūnų pasijusdavo blogai, jo darbą tekdavo atlikti kitiems. Pamainos nebuvo.

O atrodo, Hirosimos nelaimė turėjo būti žiauria, bet išsamia pamoka būsimoms nelaimėms: juk veikia Japonijoje ištisi institutai pasekmėms tirti ir prevencinėms priemonėms kurti? Bet, pasirodo, „geležinė uždanga“ svarbiau nei milijonų žmonių gyvybė, sveikata ir genetika. Kuriozas, bet Černobylyje yra avarijos likvidavime naudotos technikos kapinynas, bet nėra žuvusiųjų kapų!

Černobylis – tai ir žmonės, gyvenę dabar draudžiamoje zonoje. Juos reikėjo evakuoti. Tegu ir pavėluotai, bet šis darbas buvo daromas. Ištuštėję miesteliai, kaimai, kuriuose siautėja vilkų ir sulaukėjusių šunų gaujos, laukuose kaimiečių palikti gyvuliai, padargai ir piktžolės...

Sovietinė valdžia nutarė pastatyti Slavutičiaus miestą iš Pripetės iškeltiems Černobylio AE darbuotojams apgyvendinti. Vietą miestui išrinko – vieną iš labiausiai užterštų ir gerokai viršijančių netgi dirbtinai sumažintą normą. Buvo tikimasi, kad kol baigsis statybos, spinduliuotė „išsivadės“. Bet neišsivadėjo. Taip pat buvo imtasi represinių priemonių susigrąžinant darbuotojus į Černobylio AE. Griežtu Lietuvos ministro įsakymu į Černobylio užterštą zoną Slavutičiaus statybai priverstinai buvo išsiųstas statybininkų būrys. Sąlygos tos pačios kaip ir avarijos likvidatoriams: jokių apsaugos priemonių, jokių dozimetrų, jokių vaistų...

Šiandien Černobylis tapo kančios ir baimės sinonimu tiems, kurie prievarta buvo išsiųsti tuos pragaro vartus uždaryti. Skausmo ir nevilties simboliu tiems, kurie dėl slepiamo radioaktyvumo neteko sveikatos. Suluošinto gyvenimo ir mirties ženklu tiems, kurie ne tik patys mirė, bet ir Černobylio prakeikimą perdavė savo vaikams.

Kas nuo mūsų buvo nuslėpta ir ko šiandien taip labai trūksta apsisaugoti nuo Japonijos katastrofos padarinių?

1956 metais TATENA ir Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pasirašė sutartį dėl duomenų apie įvykusių avarijų branduoliniuose objektuose neskleidimą. Šios sutarties pasekmės daug baisenės nei Ribentropo ir Molotovo pakto, nes tai reiškia tylią, nematomą mirtį, išsigimimą bei gimstamumo sumažėjimą. Ši sutartis paliko visą žmoniją didžiausiame pavojuje, nes niekas negarantuoja, kad tai nepasikartos. Ir pasikartojo – ir JAV atominėje jėgainėje, ir kelis kartus SSRS, tačiau mažesniu mastu ir užgniaužta informacija nepaplito.

Antra vertus, išviešinus slaptuosius Kremliaus protokolus paaiškėjo, kad SSSR tyčia sumažino radiacijos standartus 30–50 kartų, todėl atstačius tikrąją padėtį aplinkos užteršimo parametrai viršijo 400–500 kartų žmogui nepavojingas ribas.                    

Ir, trečia, paviešinti protokolai pademonstravo Kremliaus valdovų suplanuotą, tyčinį visos SSRS gyventojų apkrėtimą radiacija per radioaktyvius maisto produktus.

Kokios užteršto maisto bei oro poveikio pasekmės žmogaus sveikatai, gyvybei ir genetikai, netgi po 24 metų vis dar slepiama. Jei Kremliaus „geležinę uždangą“ praskleidė B. Jelcino reformos, tai TATENOS ir PSO slaptų sutarčių kol kas neišviešino niekas. Ir nenuteisė taip pat. Jau vien šie du faktai rodo, kad branduolinė energija baisi, nesuvaldoma ir visuotinai naikinanti jėga, abejotinos moralės politikų rankose graso visam pasauliui. Nukentėjusi nuo katastrofos Černobilyje Europa pakeitė savo požiūrį į branduolinę energetiką, nusprendusi uždaryti AE ir vietoj jų plėtoti alternatyvią energetiką. Lietuva vienintelė planuoja naujos atominės statybą. Nors dar neužgydytos Černobylio žaizdos, neatlyginta padaryta žala, visuomenė per 25 metus taip ir nesužinojo visos tiesos bei nėra garantuota, kad katastrofa nepasikartos.

© 2011 „XXI amžius“