Lietuviai ir latviai: kuo skiriamės ir kuo esame panašūs

Lietuvos radijo korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis kalbino filosofą ir rašytoją Arvydą Juozaitį. Pokalbis buvo perduotas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ balandžio 2-ąją. Greitu laiku pasirodys A. Juozaičio kelerių darbo metų rezultatas – knyga „Rygos civilizacija“, kurioje autorius analizuoja dviejų baltų tautų istoriją.

Jau keletą metų gyvenate Rygoje. Ar jau apsipratote?

Sunku neapsiprast. Savas dangus ir jūra ta pati, o Ryga – artimas miestas. Kai vaikai pradėjo augti, mes čia juos atveždavome kiekvieną vasarą. Netgi buvom įsivedę tradiciją – atvažiuoti čia per Velykas.

Ar niekada nenutiko kas nors tokio, kas būtų privertę jus pajusti, kad esate užsienyje, o ne Lietuvoje?

Turiu prisipažinti, tokio momento nebuvo. Tik vienas dalykas čia ryškesnis – tai rusų kultūra. Lengvai į ją persijungiama. Atvažiuoja koks nors žymus rusų kilmės žmogus – dainininkas ar aktorius, iš karto pajunti, tarsi būtum Maskvos priemiestyje. Vilniuje ar kitur Lietuvoje tokių reiškinių nematyti. Žinoma, rusų bendruomenės svoris Latvijoje nepalyginamai didesnis nei Lietuvoje.

Ar, Jūsų nuomone, tai turi kokios nors reikšmės Lietuvos ir Latvijos santykiams?

Turi. Lietuviams dažnai būna sunku suprasti, kokioje įtampoje gyvena latviai. Latvijoje nuolat iškyla kalbos klausimas, kokio nėra Lietuvoje. Ja rūpinamasi griežtai – veikia kalbos inspekcijos, kalbos taryba, griežtesnės pilietybės nuostatos, priesaika Seime, kurią kad ir kokios tautybės būtum, turi duoti latviškai, prisiekti laikyti vienintele valstybine kalba ir rūpintis ugdymu. Lietuvoje toks griežtumas nesuprantamas, žinoma, nėra laiko aiškintis...

Kalbant apie latvius ir lietuvius, kuo mes skiriamės ir kuo esame panašūs? Beje, šią temą Jūs nagrinėjate ir netrukus pasirodysiančioje knygoje „Rygos civilizacija“.

Ši knyga ir yra tam skirta. Kad suprasčiau, kuo mes skiriamės ir kuo esame panašūs. Svarbiausia buvo suprasti, kuo mes panašūs. Žinot, kai Lietuvos ir Latvijos Seimai 2000 metais per rudens lygiadienį, prisimindami 1236 metų Saulės mūšį, paskelbė Baltijos vienybės dieną ir kai suliepsnojo laužai nuo Bastėjos kalno iki Prūsijos, tai buvo vienintelė akivaizdi baltų vienybė (be estų). O šiaip, kur tik bakstelėsi lazdele, visur iššoka vokiškas ar rusiškas velniukas. Aš jau minėjau tokį liūdną faktą – mes tiek metų ruošėmės Žalgirio mūšio jubiliejui, laikome jį didžia pergale prieš vokiečių imperializmą, o Latvijoje tą dieną, liepos 15-ąją, apie tai nebuvo nė užuominos. Nė trumputės žinios. O buvo paminėta, kad tą dieną, prieš 300 metų, į Rygą įžengė Rusijos caras Petras I. Dabar pabandyk paaiškinti, tikrai užsigaus... O juk juos tuo metu valdė Teutonų ordinas, ir jie kartu su vokiečiais stovėjo prieš lietuvius. Aišku, mes taip pat niekad nesuprasim Latvių legionierių fenomeno. Kodėl beveik 100 tūkstančių vyrų paguldė savo galvas kovodami vokiečių armijos gretose, kai tuo tarpu mūsų vyrai didžiulėmis pastangomis buvo nuo to išgelbėti – juk pas mus niekas nėjo į vokiečių kariuomenę. Dar vienas skirtumas – buities kultūra. Latviams didžiulę įtaką vėlgi turėjo vokiečiai. Skirtumų yra ir daugiau, juos aptariu 24 knygos skyriuose.

Paimkime situaciją iš gyvenimo. Vienas iš Lietuvos ministrų pareiškė, kad tik bepročiai ir vagys gali dirbti už 5 tūkstančius litų. Lietuvoje šis pasakymas buvo sutiktas palyginti ramiai. Tuo tarpu kai vienas Latvijos ministras pareiškė, kad už 100 latų gali dirbti tik kvailiai, jis buvo paduotas į teismą. Į teismą jį padavė moteris, kuri ir gauna tuos 100 latų. Kuo paaiškintumėte tokią skirtingą reakciją?

Latvijoje spaudos įtaka yra didesnė nei Lietuvoje. Galime manyti, kad ne kažin ką žiniasklaida nulemia politiniuose reikaluose, bet tai netiesa. Kadaise vokiečių sociologas Maksas Veberis pasakė, kad esą nereikia apsimetinėti, žurnalistai yra tikrieji politikai. Latvijoje žurnalistai kimba į plaukus daug stipriau nei Lietuvoje ir, neduokdie, koks nors politikas neatsiliepia į žurnalisto prašymą duoti interviu.

Galbūt Latvijoje pati visuomenė laisvesnė?

Čia daugiau skaitymo kultūros nei Lietuvoje. Čia ji buvo įdiegta dar prieškariu. Net turėdami menkesnių išteklių (knygų čia išleidžiama mažiau nei Lietuvoje), neturėdami tokios Knygų mugės, neturėję knygnešių kultūros, ir šiandien latviai turi labai tvirtą, seną laikraščių kultūrą. Kalbant apie literatūrą, latviai linksta prie norvegiškosios. Norvegai juokiasi, kad norvegų literatūra Latvijoje geriau žinoma nei pačioje Norvegijoje. Penkiolika Knuto Hamsuno tomų jie iš norvegų kalbos išsivertė dar prieš karą, o mes tik visai neseniai.

Kalbant apie latvių ir lietuvių skirtumus, ar jų nėra požiūryje į savo kalbą? Tarkim, latviai bene vieninteliai Europoje asmenvardžius rašo atsižvelgdami į savo kalbos reikalavimus ir net nekyla minties rašyti kitų tautų asmenvardžius jų kalba.

Ir teisingai daro. Latvijoje buvo toks kalbininkas Janis Endzelynas, kuris Pirmosios Respublikos laikais suformavo griežtas taisykles ir jų net sovietai nepažeidė. Paradoksalu, sovietiniais laikais ir mes grįžome prie taisyklingesnio lietuvių kalbos fonetinio kosmoso. O dabar daug pavardžių, užrašų reikia transkribuoti. Latviai net skliausteliuose originalo kalba ne visada rašo. O knygų leidyboje jie yra padarę labai įdomų dalyką: pirmasis viršelis surašytas latviškai, o antrame viršelyje – originalo kalba. Taip išvengia ir autorinių teisių kivirčų, ir išsaugo savo fonetinę tvarką.

Pastaruoju metu daug kalbama apie Baltijos šalių ir Latvijos bei Lietuvos vienybę. Nemažai žmonių sako pasigendą tos tikros vienybės. Kaip Jūs įsivaizduojate vienybę?

Dvidešimt metų mes stovėjome vienas į kitą nugara. Bendra siena – 588 kilometrai, o atrodo, kad ji Laplandijoje. Mąstoma taip: jei esi toks artimas, į tave nereikia kreipti dėmesio. Nuvažiavai į turgų, į pajūrį, pasivaikščiojai Rygoje, latviai pasivaikščiojo Vilniuje, ir to tarsi užtenka. Kokia gali būti vienybė, jei tik praėjusių metų gruodį Lietuvos Seime buvo įkurta deputatų grupė, turėsianti bendrauti su kolegomis iš Latvijos. Latvijos parlamente – taip pat. Veikia grupė Tibeto teisėms ginti, Norvegų reikalų grupė, o latvių grupės esą nereikia. Buvo manoma, kad užtenka Baltijos asamblėjos, susikūrusios Atgimimo laiku išsivadavimo tikslui. Kai tik išsivadavome, ji tapo formali. Susitikimo vieta, kurioje buvo deklaruojama draugystė, tačiau nieko nedaroma jos labui. Ji net nesugebėjo išleisti direktyvų dėl atviro Baltijos valstybių eterio, kad galėtume laisvai matyti Rygą, o Ryga – Vilnių. Dabar Vilniuje matome ukrainiečių ir baltarusių televiziją, o latvių – ne. Vienas apie kitą sužinome iš rusiško Pirmojo Baltijos kanalo, kuris transliuojamas iš Maskvos. Tai trunka 20 metų... Reikia kuo greičiau kurti bendrą federacinę Latvijos ir Lietuvos erdvę ekonominių ir kultūros ryšių požiūriu. Sovietiniais metais vykdavo lietuvių ir latvių dailininkų bienalės, rinkdavosi filosofai, mokslininkai. Atėjo laisvė ir išsilakstėm.

Mūsų jaunimas yra suglobalėjęs ir dairosi tik į Vakarus. Kaip jaunimą paskatinti atsigręžti ir į artimiausius kaimynus?

Asmeniniu pavyzdžiu. Pavyzdžiui, rašydamas šią knygą, noriu jos temomis užkrėsti kuo daugiau skaitytojų. Reikia filmuotos medžiagos. Čia užduotis žurnalistams. Juk tai taip nebrangu ir įdomu. Latvijoje gali atrasti neįtikėtinų kultūros klodų. Pavyzdžiui, unikalus santykis su daina ir šokiu. 1873 metai – pirmoji Dainų šventė latviams – bene svarbiausia data. Tai kaip pasaulio sutvėrimo, Latvijos atsiradimo diena, nieko panašaus pas mus nėra. (Reikėtų tokius reiškinius stebėti, kai tauta džiaugiasi, gimusi iš nieko. Lietuvoje tokio džiaugsmo nėra. Dabar, gindami savo būtį tokios grėsmingos kalbinės situacijos akivaizdoje, jie yra daug stipresni už mus. To mums reikia mokytis. Žinoma, didžiausia bėda – tai demografinė duobė, užaštrinta ekonominės krizės, kuri kybo virš mūsų tautų kaip Damoklo kardas. Latvija netgi palyginti su Lietuva yra tuščia. Kyla pavojus, kad tuščios teritorijas užims atsikėlėliai iš Trečiojo pasaulio.

Jei galėtumėt priimti konkrečius sprendimus dėl Latvijos ir Lietuvos santykių, koks būtų Jūsų pirmasis sprendimas?

Vieno ir kito parlamentų sprendimais įkurti Lietuvos ir Latvijos asamblėją. Lietuvos ir Latvijos, be Estijos, nes Estija yra pakeliui su Suomija. Baltijos asamblėja su Estija jau yra istorinis reiškinys, savo vaidmenį atlikęs, dabar reikia Latvijos ir Lietuvos asamblėjos. Dar vienas dalykas – Lietuva turi matyti Latvijos televiziją ir atvirkščiai. Naujoji asamblėja galėtų priversti vyriausybes pasukti abiejų šalių antenas vieną į kitą.

© 2011 „XXI amžius“