Baltiškosios istorijos pabaiga

Gintaras Visockas

Mes, lietuviai, stengiamės krutėti, dirbti, kovoti, bet dėl galutinio rezultato kažkodėl mažiausiai sukame galvas. Labai dažnai mums rūpi tik galimybė parodyti aplinkiniams, jog dirbame ir plušame vardan tos Lietuvos, arba stengiamės pasiteisinti sau patiems, jog nesėdime sudėję rankų. Pavyzdžiui, pristeigiame dešimtis neva tautiškų, patriotiškų, lietuviškų internetinių svetainių, ir jau džiūgaujame, esą pagrindinis darbas užbaigtas. O kad tų svetainių niekas neskaito arba jas skaito labai siauras bendraminčių ratelis, mums tarsi nė motais.

*  *  *

Tikrasis patriotizmas – tai ne primityvūs, valdžiai jokio poveikio nedarantys pareiškimai, skelbiami dėl mažo lietuvių gimstamumo ar jaunimo nenoro didžiuotis garbinga Lietuvos istorija. Kai kas iš mūsiškių patriotų tokius pareiškimus kepa kaip blynus ir net neįsivaizduoja, jog valdžia jų triūsą išmeta į šiukšlių kibirą, o paskui parašo biurokratiškai niekuo neįpareigojantį atsakymą, esą tirs, analizuos, atkreips dėmesį. Kai kurie mūsų primityvieji patriotai net nesusimąsto, kas yra tikrasis lietuviškas patriotizmas. Pavyzdžiui, ginti buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną nuo lietuviškosios teisėsaugos išpuolių, nes prieš šį omonininką nesurinkta nei tiesioginių, nei šalutinių įkalčių, jiems neatrodo sveikintina.

Taip, Vilniaus apygardos teismas neseniai paskelbė nuosprendį, esą rusas K. Michailovas-Nikulinas kaltas dėl Medininkų žudynių, ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos. Bet juk po tokio pareiškimo duomenų, įrodančių, jog šis vyras išties lemtingąją naktį buvo Medininkuose, neatsirado. Tad niekaip nesuprantu, kaip galima džiaugtis griežtu teismo sprendimu, jei byloje nėra nei tiesioginių, nei šalutinių omonininko kaltę patvirtinančių įrodymų? Nejaugi mūsų primityviesiems patriotams neįdomu, kas iš tiesų šaudė į Medininkų posto pareigūnus 1991-aisiais! Neįdomu, kodėl mūsų teisėsauga per dvidešimt metų nesugebėjo išnarplioti šios rezonansinės bylos?

*  *  *

Praėjusią savaitę Kaune vienos aukštosios mokyklos studentei daviau interviu apie tai, ką manau apie žemaičius, kurie tvirtina, esą Lietuvoje jie šiandien diskriminuojami ir todėl žūtbūt siekia išsikovoti autonomijos statusą. Studentė, pasirodo, šia tema rašo diplominį darbą. Dėstydamas kritišką požiūrį į žemaičius, kurie jaučiasi esą Lietuvoje diskriminuojami ar žeminami, pabrėžiau, jog Lietuva nūnai turinti kur kas svarbesnių, reikšmingesnių, aktualesnių temų. O ginčai, kas svarbesni – žemaičiai, dzūkai, aukštaičiai ar suvalkiečiai, tėra veikla, kuri mus atitraukia nuo pagrindinių temų. Vaizdžiai tariant, besirūpindami žemaitiškos autonomijos klausimais mes galime galutinai prarasti viską, įskaitant lietuvių kalbą Vilniaus, Šalčininkų, Kaliningrado, Punsko, Suvalkų ar Gervėčių regionuose, tuo pačiu prarasdami ir žemaičių tarmę. Atsisveikindamas su studente pabrėžiau, kad mano mama  žemaitė, todėl bet kokius kaltinimus tendencingumu atmesti man labai paprasta. Žodžiu, užuot ėmęsi valstybei svarbių bėdų šalinimo, žemaitiškos autonomijos puoselėtojai kažkodėl skaldo ir taip silpnas mūsų jėgas. Mūsų ir taip jau mažai, mes tarpusavyje susipykę, nemokame susivienyti, neturime atsparumo asimiliacijai, o čia dar vienas smūgis žemiau juostos – skaldykimės į žemaičius, dzūkus ar aukštaičius.

*  *  *

Įdomu, kodėl žemaitiškos autonomijos šalininkams nekyla mintis pasidomėti pašlijusia Lietuvos draugyste su artimiausia kaimyne Latvija? Sovietmečiu mums Kremlius draudė bičiuliautis su latviais ir vertė dažniau dairytis į Baltarusiją – tokia buvo sovietinė nutautinimo politika. Maskva bijojo, kad lietuviai, susidraugavę su latviais, taps dar atsparesni rusifikacijai. Okupantų pozicija suprantama – kitaip ir būti negalėjo. Nelogiškai elgiamės mes, lietuviai ir latviai  – Baltijos valstybėms atkūrus nepriklausomybę lietuvių ir latvių draugystė nesustiprėjo. Šiaip ar taip po nepriklausomybių atkūrimo prabėgo du dešimtmečiai, o mes vienas kitų artimiau nepažinome ir net nenorime pažinti.

Šią skaudžią temą prisiminti paskatino filosofo Arvydo Juozaičio publikacijos viešojoje erdvėje apie draugiškus, bet šaltus lietuvių ir latvių tarpusavio santykius. Kadaise Liepojoje buvau susipažinęs su šiame mieste stulbinančią politinę karjerą padariusiu lietuviu, kuris papasakojo įdomių istorijų apie latvių Miško brolius, supažindino su šia tema rašančiais latvių žurnalistais, buvusių Miško brolių giminėmis. Keletą publikacijų šia tema paskelbiau lietuviškoje spaudoje. Mano pagrindinis tikslas buvo parodyti, esą ir latviai, kaip ir lietuviai, po karo ėjo į miškus ir priešinosi Sovietų Sąjungos kariaunai. Beje, priešinosi narsiai, pasiaukojančiai. Išsiskirdami žadėjome ir toliau draugauti, bendradarbiauti rengiant publikacijas apie latvių Miško brolius. Bet mūsų draugystė netikėtai nutilo, nurimo: aš daugiau nė sykio nenuvažiavau į Liepoją, o latviai nesurengė atsakomojo vizito į Vilnių. Nors, regis, nuoširdžiai planavome vienas kito nepamiršti.

Kitą sykį Rygoje susipažinau su žymiu latvių rašytoju Visvaldžiu Lamu, buvusiu legionieriumi, kuris sovietinei okupacijai priešinosi vokiečių kariuomenės gretose. Tuometiniame „Literatūros ir meno“ savaitraštyje paskelbiau išsamią publikaciją apie sudėtingą šio (jau, deja, mirusio) rašytojo gyvenimą, pasirūpinau, kad būtų publikuotos kelios ištraukos iš jo romano apie išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metais. Žadėjome vienas kitam, kad dar ne sykį susitiksime. Bet nesusitikome. Negaliu suprasti, kodėl?

1994-aisiais dirbdamas karo žurnalistu Grozne susipažinau su latvių žurnalistu Ilmaru, rašiusiu apie karinį konfliktą Šiaurės Kaukaze. Gyvenimas musulmoniškoje Čečėnijoje mus labai suartino – čečėnai mus laikė arba lietuviais, arba latviais. Patikrinimo postuose stabdę rusų kariai mūsų taip pat nesugebėjo atskirti: vadindavo vienu žodžiu – „pribaltais“. Bet grįžę namo mes buvome susitikę tik kartą, nors nuoširdžiai norėjome draugauti bent jau žurnalistinėje sferoje. Nors skyrė vos keli šimtai kilometrų, nors jautėme vienas kitam pagarbą ir baltišką vieningumą, bet poreikio palaikyti nuolatinius ryšius tarsi ir neliko. Negaliu suvokti, kodėl?

Dirbdamas viename kaimiškos tematikos laikraštyje sykį buvau pakviestas giminingo tuometinio latviško laikraščio „Lauku avize“ vadovybės į svečius. Keletą dienų gyvenau ištaigingame Rygos viešbutyje, svečiavausi Jūrmaloje, kūrėme planus, kaip būtų įmanoma vienas kitam padėti didinant abiejų laikraščių tiražus. Buvome nusprendę sukurti nuolatines rubrikas: latvių žurnalistai nuolat rašo mums apie Latvijos politikos, ekonomikos ir kultūros aktualijas, o mes juos informuojame apie lietuviškus šiokiadienius. Nors tam būta sąlygų, nors šiai idėjai visi pritarė, tokia rubrika tuomet nepasirodė nei lietuviškame, nei latviškame laikraštyje. Kodėl – irgi sunku pasakyti.

*  *  *

Šiandien pradėjau skaityti naująją filosofo A. Juozaičio knygą „Ryga – niekieno civilizacija“. Tikiuosi rasti atsakymą, kodėl tarp tokių dviejų, regis, labai giminingų tautų atsirado praraja. Nejaugi negalima jos įveikti? Čia derėtų prisiminti žurnalistės Linos Pečeliūnienės straipsnį, prieš keletą metų paskelbtą „Valstiečių laikraštyje“, kad „Vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos inspiravo Rusija“. „Latvijai tarp Baltijos sesių nepasisekė labiausiai. Nei ji išsiugdė tarptautinį svorį turinčių politikų, nei gavo didelių dovanų iš Vakarų valstybių. Priešingai, daugumą Latvijos įmonių užvaldė rusai su nešvarios kilmės kapitalu ir oligarchiniais – mafijiniais įpročiais. Pavyzdžiu gali būti „Latvijas balzams“, kurio savininko Rusija jau ieško per Interpolą. Beje, latviai vėl gavo progą supykti, neva Lietuva neįsileidžia latviškų investicijų – „Latvijas balzams“ nelaimėjo „Stumbro“ privatizavimo konkurso. Tačiau juokinga būtų kalbėti apie latviškąjį kapitalą. Lietuva neįsileido nešvaraus rusiškojo“,  – rašė žurnalistė L. Pečeliūnienė.

Ši ištrauka akivaizdžiai byloja, jog dviem valstybėms draugauti sunku dar ir dėl to, jog esama įtakingų jėgų, kurios visomis keturiomis kenkia broliškai lietuvių ir latvių vienybei.

*  *  *

Ar sugebėsime atsispirti tokių jėgų brukamiems nuodams? Jei rašysime diplominius darbus vien apie žemaitiškas nuoskaudas, jei patriotiškose, tautinėse, lietuviškose masinėse informavimo priemonėse puikuosis vien primityvios deklaracijos, jeigu mums rimtai neskaudės, kad nėra Latvijos – Lietuvos vienybės, tai ir baltiškoji prigimtis sunyks.

© 2011 „XXI amžius“