Jaunųjų katalikų sąjūdis: pasirengimas būsimai kovai

Ramūnas Labanauskas

1940 m. birželio 15-ąją įvykdyta Lietuvos Respublikos okupacija, nors buvo staigi ir netikėta, intelektualiuose visuomenės sluoksniuose buvo numatyta iš anksto ir jai buvo rengiamasi. Vadinamieji jaunieji katalikai – viena svarbiausių aktyviosios katalikų visuomenės  dalies jėgų – derino santykius su viduje esančiais komunistais ir rengė visą tautą neišvengiamiems likimo iššūkiams, puoselėdami socialinį solidarumą, stiprindami tautinį sąmoningumą, organizuotumą, kovingumą, rengėsi ginti laisvę ginklu. Tam turėjo pasitarnauti ir jaunųjų katalikų siekiama šalies modernizacija, industrializacija, urbanizacija. „XXI amžiaus horizontuose“ spausdiname pirmąjį rašinį apie jaunųjų katalikų darbą ir jų nuostatas ugdant tautą būsimam pasipriešinimui. Kitame rašinyje, kuris bus spausdinamas po savaitės priede „Už laisvę“, rašysime apie jaunųjų katalikų ir kitų katalikų politinių-visuomeninių jėgų Birželio sukilimo rengimą ir dalyvavimą jame.

Lietuviai buvo tikinti į Dievą tauta, norėjusi matyti savo šalį civilizuotą, kultūringą, europietišką, klestinčią. Tačiau prieškario Lietuvai netrūko nei išorinių, nei vidinių grėsmių. Europoje stiprėjo komunizmo ir fašizmo (nacionalsocializmo) įtaka. Pačioje Lietuvoje būta įvairių prieštaravimų, konfliktų, kuriais naudojosi Lietuvos valstybės ir tikėjimo priešai. Komunistai, remdamiesi Sovietų Sąjungos parama, rengėsi „komunizmo statybai“ ir siekė sunaikinti pačią nepriklausomą valstybę (ruošė dirvą Lietuvos sovietizacijai). Nepaisant to, nauja komunistų taktika – patraukti į Liaudies frontą nekomunistines jėgas, suviliojo ir kai kuriuos katalikus, priėmusius komunistų klasta bendradarbiavimui „ištiestą ranką“. Vokietija nesusitaikė su Klaipėdos krašto praradimu, kurstė savo tautiečius nepaklusti Lietuvos valdžiai. Lenkija taip pat nenorėjo savarankiškos Lietuvos. Naujos idėjos, neišspręstos socialinės problemos kėlė grėsmę tikėjimui. Visa tai matė ir sprendimų ieškojo katalikų visuomenės vadovybė – kultūros ir mokslo veikėjai, Katalikų akcijos vadovai, Bažnyčios hierarchai. Reikėjo parodyti liaudžiai, kad Bažnyčia turi atsakymus į gyvenamojo laikotarpio iššūkius. Naujais būdais juos bandė pateikti 1936–1940 metais veikęs jaunųjų katalikų sąjūdis (JKS), kuriam priklausė žymiausi Ateitininkų federacijos, Katalikų akcijos veikėjai, gabiausi S. Šalkauskio, J. Ereto, K. Pakšto, P. Kuraičio mokiniai – P. Dielininkaitis, I. Skrupskelis, J. Ambrazevičius, J. Grinius, A. Maceina ir kiti.

Jaunieji katalikai akcentavo socialinius ir tautinius ideologijos aspektus. Tai buvo aktualiausia: reikėjo duoti atsaką į komunistų pretenzijas kurti „rojų žemėje“. Buvo deklaruojamas privačios nuosavybės neliečiamumas kartu teigiant jos suvisuomeninimo būtinumą, aiškinant, kad pragyvenimui nereikalingas turtas valstybės gali būti nusavinamas. Jaunųjų katalikų ideologo A. Maceinos projektuotoje santvarkoje turėjo būti įvestas „[...] priverstinis nenaudojamų gėrybių padėjimas į tam tikras įstaigas [...]“, kiekvienam suteikiant teisę „pasinaudoti svetimu daiktu be atlyginimo už jį, jeigu jo savininkui nereikia“. Tautiškumas taip pat analizuotas katalikybės šviesoje. Pasak A Maceinos, kiekviena tauta vaidina tokį svarbų vaidmenį Dievo Apvaizdos planuose, kad „pakrikštyta tauta tampa ne tik sacra, bet ir sancta“. A. Maceina pritaria ir R. Guardini: „Kas su ja [tauta] praranda ryšį, tas jį praranda ir su gyvuoju Dievu.“ Toks tautiškumo iškėlimas išplaukia iš jaunųjų katalikų tautiškumo doktrinos. Deklaracijoje „Į organiškosios valstybės kūrybą“ teigiama: „[...] mūsų valstybės forma, jos lytys turi būti lietuviškos“.

Buvo nujaučiama, kad per ateinančius dešimtmečius komunizmo ideologija besivadovaujančios politinės jėgos ir šalys vaidins be galo svarbų vaidmenį: „[…] visas pasaulis iki tam tikro laipsnio tapo socialistinis“, rašė krikščionių darbininkų leidinys „Darbininkas“ (1939 02 18). „Iš dabartinės suirutės pasaulyje SSRS išeis didžiausia laimėtoja“ – jam antrino „Panevėžio garsas“ (1939 11 11). Kompartijos akcijas kėlė ir geopolitinis veiksnys: didelė dalis lietuvių jautė žymiai didesnį pavojų tautai ir valstybei iš Vokietijos, o ne iš SSRS pusės, manydami, kad vokiečių kultūra, būdama kultūriniu ir civilizaciniu požiūriu aukštesnė už rusų, greičiau lietuvius suvokietintų, nei „rusai“ susovietintų. Todėl jaunieji katalikai pripažino, kad komunistai yra stiprus priešininkas.

Greta socialinio teisingumo puoselėjimo geriausia priemone atsispirti komunizmui laikytas tautinės savimonės stiprinimas, nesibaiminta vadinti save nacionalistais. To meto jaunųjų katalikų tautiškumas reikštas itin radikaliu šūkiu: „Lietuva – lietuviams“, reikalauta atgauto Vilniaus krašto spartaus, planingo lietuvinimo, siekta savarankiškos, stiprios kultūros, lietuvių įsitvirtinimo miestuose, pramonėje, prekyboje, lietuvių kalbos vartojimo plėtimo. Jaunųjų katalikų siekis buvo visų įmanomų priešpriešų lietuvių tautoje pašalinimas, civilizacijos vertybių paskleidimas visai tautai. Tikėta, kad toks civilizacijos augimas apsaugos šalį nuo komunizmo: „Ką galės pasakyti iškalbingiausi komunizmo agitatoriai, jei visi matys nesulaikomais šuoliais į priekį žengiančią tautinę pramonę, didingai kylančias kultūrines institucijas, akivaizdų neturto nykimą – žodžiu, planingą ir didį viso krašto pažangos žygį?“ („XX amžius“, 1936 09 10).

Lietuvių tautos civilizavimas ir sukultūrinimas pirmiausia reiškė kaimo civilizavimą ir sukultūrinimą. Pasisakyta už mūrinės statybos kaime planingą masinį plėtojimą, kelių tinklo plėtimą ir gerinimą, melioravimą, kaimo mechanizavimą, aprūpinimą traktoriais ir kitomis moderniomis gamybos priemonėmis. Siekta kuo platesnio mokslo pasiekimų paskleidimo – „kultūros ekspansijos“ – į tautos visumą, ypač į kaimą. Pasisakyta už kultūros įstaigų tinklo tankinimą, jų tolygų paskirstymą krašte. Tikėtasi, kad liaudies universitetų, bibliotekų tinklo plėtimas prisidės prie neraštingumo likvidavimo. Valsčių centruose turėjo atsirasti kultūros namai, o bažnytkaimiuose ir miesteliuose – skaityklos, bibliotekos, salės. Didelė dalis tokių institucijų kaime buvo kuriamos katalikiškųjų organizacijų.  

Masinis kultūros skleidimas reikalavo atitinkamo materialinio pagrindo, todėl kita šios modernizavimo programos pusė buvo industrializacija bei nuo jos neatsiejama elektrifikacija. XX amžiaus pirmoje pusėje elektra buvo modernumo, pažangos ir civilizacijos simbolis, o lietuviams šalies elektrifikavimas būtų tapęs dar ir tautinės savigarbos šaltiniu. Todėl neatsitiktinai viena pirmųjų „XX amžiaus“ kolektyvo pradėtų kampanijų ir buvo skirta hidroelektrinės statybai. Elektrifikacija būtų davusi pradžią industrializacijai. Savos pramonės kūrimui angažavosi VDU Chemijos technologijos fakultete studijavę studentai ateitininkai, priklausę „Grandies“ korporacijai, Prekybos instituto studentai ateitininkai. Vienas iš tokių buvo L. Prapuolenis, kartu su A. Damušiu, P. Padaliu ir kitais įsteigęs cheminių gaminių fabriką „Gulbė“.  Daug dėmesio skirta cemento pramonės kūrimui.

Tinkama priemone lietuvių tautai suaktyvinti, įdiegti organizuotumo, veiklumo, energingumo laikytas sportas. Buvo ugdoma pagarba kariuomenei. Teigiamai vertintas didelis valstybės skiriamas dėmesys kariniam jaunimo mokymui, puoselėtas darbininkų ir darbdavių solidarumas, remtos Verslininkų sąjungos pastangos sulietuvinti pramonę, prekybą, amatus. Kova už lietuvių įsigalėjimą ekonomikoje, pastangos kurti savarankišką lietuvių kultūrą, ugdyti lietuvių drausmingumą, ryžtą kovoti už savo tikslus ir ginkluotu būdu buvo suvokiamos kaip to paties tikslo siekimo priemonės.

Vykdytas katalikų sąmoningumo stiprinimo darbas. Skatintas vyrų religingumo viešas praktikavimas, aktyvus dalyvavimas bažnytiniame gyvenime. Tam angažavosi Lietuvos katalikų vyrų sąjunga, kuriai nuo pat jos įkūrimo vadovavo J. Grinius. Katalikiškų organizacijų darbui koordinuoti prie Katalikų veikimo centro valdybos buvo įsteigtas vykdomasis biuras. 1939 m. rudenį „Pavasario“ federacijoje, o nuo 1940 m. pradžios ir Ateitininkų federacijoje pradėtas formuoti kovūnų – „kovojančios Bažnyčios karių“, artimiausių kunigo bendradarbių – grupės.  Neabejotina, kad organizuojant kovūnų sąjūdį jau galvota ir apie būsimą okupaciją: 1940 m. vasario mėnesį vykusiuose kovūnų sąjūdžio kursuose J. Eretas kunigams konstatavo, kad  „tarptautinė padėtis bloga, artėja katastrofa“. Pasak J. Ereto, „valstybės aparatas esąs trapus, valstybė galinti žlugti, bet jei bus tvirta visuomenė, ji vėl atgis“.  

Buvo stengiamasi suformuoti savąją pamainą. 1934 metais P. Dielininkaičio iniciatyva  studentai pradėjo burtis į Socialinį klubą, vėliau iškelti į atsakingas pareigas Krikščionių darbininkų sąjungoje. Nuo 1937 metų apie J. Ambrazevičių, P. Dielininkaitį, I. Skrupskelį bei A. Damušį ėmė burtis naujas „tarpfakultetinis, tarpkorporacinis studentų visuomenininkų būrelis“, kuriam Ambrazevičius iškėlė tikslus „eiti į visuomenę, telkti apie save branduolį, kuris suburtų [...] pozityviąsias tautos jėgas“. Dauguma jų įsijungė į Lietuvių fronto gretas. Nemaža dalis jų priklausė „Šatrijos“ draugijai, kurios suaktyvėjimas nuo 1937 m. susijęs su jaunųjų literatų (K. Bradūno, V. Mačernio, B. Krivicko, M. Indriliūno, E. Matuzevičiaus, P. Jurkaus) veikla. Būtent jie iki 1940 metų redagavo „Ateities” žurnalą. „Šatrijos“ draugijoje bei kitur jaunųjų katalikų išugdyti jaunosios kartos atstovai buvo iškelti į vadovaujančius postus Studentų ateitininkų sąjungos padaliniuose, dirbo katalikų periodinių leidinių redakcijose, administracijose, leidyklose. Svarbų vaidmenį JKS vaidino J. Būtėnas, „Židinio“ administratorius J. Virbickas, techninis redaktorius A. Strabulis, P. Gailiūnas.

Pastangos puoselėti tautos solidarumą suintensyvėjo po Lenkijos ultimatumo, o ypač prasidėjus karui ir 1939 m. spalio mėnesį įvedus Raudonosios armijos dalinius. Tai paskatino prezidentą Antaną Smetoną persiorientuoti į Vokietiją, siekiant išvengti sovietų okupacijos. Būta planų nuginkluoti SSRS įgulas. Apie šiuos planus žinojo Ivinskis ir juos palaikė. Didėjo orientacijos į Sovietų Sąjungą bei Vokietijos šalininkų skaičius. Tai nepalaužė tautos pasitikėjimo savo jėgomis: tauta buvo nusiteikusi patriotiškai, troško gyventi: demonstruotas pasiryžimas imti likimą į savo rankas, džiaugtasi tautos sugebėjimu konsoliduotis, pergale Europos krepšinio čempionate 1939 metais, atgautu Vilniumi. Optimizmas išsiliejo reikalavimais atlikti mokesčių reformą, nusavinti pramonininkų kapitalus, stambius sklypus miestuose, įvykdyti žemės reformą visoje Lietuvoje pagal Steigiamojo Seimo normas, likviduojant lenkų rankose likusius dvarus kaip priešiškos propagandos židinius. Reformistinių nuotaikų sustiprėjimą lėmė potenciali sovietinės sistemos įvedimo galimybė. Neatsitiktinai sendraugių pasitarime 1939 m. spalio 4 dieną P. Dielininkaitis kalbėjo: „Komunizmas mūsų pašonėje. Reikia keisti socialinę santvarką“.

Tai nulėmė įsitikinimas okupacijos neišvengiamumu. Jaunųjų katalikų mokytojas Šalkauskis jau 1934 metais buvo tikras, kad Lietuva bus okupuota nacių arba sovietų.  1938–1939 m. žiemą Kazys Pakštas ragino valdžios vyrus imtis kultūros vertybių gelbėjimo darbo. E. Turauskas 1939 m. „Židinyje“ rašė, kad  rusų arba vokiečių okupacija yra neišvengiama.  1939 m. rudenį „Židinio“ redakcijoje J. Būtėnas atvirai komentavo iš užsienio gautas užuominas apie Vokietijos ir Rusijos planus pasidalyti Lietuvą. Jaunųjų katalikų lyderis I. Skrupskelis iš tautininkų lyderio D. Cesevičiaus žinojo Didžiosios Britanijos valdžios sluoksnių požiūrį į Lietuvos likimą: Lietuva neišvengiamai pateks „po karo mašina“. Tai vertė mąstyti apie pasipriešinimo galimai okupacijai organizavimą. 1940 m. kovo 10 dieną vykusiame „XX amžiaus“ kolektyvo posėdyje Ivinskis pasiūlė „mobilizuoti dvasines ir kultūrines jėgas ir ruoštis įvairiems eventualumams, pavyzdžiui, kokiai sovietų okupacijai“. Iškėlė idėją „per spaudą kelti mūsų moralinį ir kultūrinį lygį“. Tam pritarė I. Skrupskelis. 1940 m. gegužės 22 dieną Šaulių sąjungos Kultūros ir švietimo skyriaus viršininkui V. Daugardui ir K. Bizauskui Ivinskis aiškino, kad „reikia rūpintis mūsų ateities planais. [...]. Gal Lietuva būtų okupuota ar išdalyta? Kaip tada laikytis inteligentijai? Kokios jai turi būti paruoštos instrukcijos? Gal pagaliau ruoštis norint apsaugoti vadus nuo sunaikinimo, išsiųsti keliasdešimt tūkstančių inteligentų emigracijon“. Sovietinei okupacijai rengėsi jų vadovaujamų organizacijų aktyvistai. „Pavasario“ federacijos ir LKDS veikėjai P. Malinauskas, J. Gražys, K. Ambrozaitis ir kiti 1939  m. spalio mėnesį įvedus sovietines įgulas nusprendė slapta rengtis būsimajam antisovietiniam pasipriešinimui. Buvo kaupiamos techninės priemonės antisovietinei literatūrai spausdinti, popierius, deginti „Pavasario“ federacijos archyvai. 1940 m. pradžioje Katalikų veikimo centre L. Prapuolenis  pradėjo „vesti akciją, kad tautininkai grąžintų spaudai laisvę“, nes „jau yra atėjęs maksimumas laiko […] supažindinti tautą  apie jai gresiantį pavojų“. Tikėtina, kad J. Būtėnas J. Virbicko pakviestas priklausė keliolikos vyrų būreliui, kurį „apmokė vienas gen. štabo karininkas ir kriminalinės policijos specialistas“ okupacijos atvejui. Moksleivija buvo raginama rengtis nepriklausomybės gynimui ginklu. Patikimi mediciną studijuojantys ateitininkai pagal studentų B. Stasiukaičio, J. Reinio planą 1940 m. gegužės mėnesį kaupė lauko chirurgijai būtinų vaistų atsargas, medicinos instrumentus.  1939–1940 metais „Židinio“ redakcijoje buvo „linksminamasi“ dainuojant ketureilius, „adresuotus sovietams, Girai, Cvirkai“ (juos sudėdavo B. Krivickas, talkinant M. Indriliūnui, V. Mačerniui). Šaulių sąjungoje, kurios veikloje dalyvavo ir jaunųjų katalikų šalininkai, irgi vyko pasipriešinimo galimai sovietų okupacijai rengimas. Kauno Pilies kuopoje Nr. 2 1940 m. birželio 12 dieną vykusiame kuopos vadovų ir instruktorių susirinkime buvo pristatytas senamiesčio gynybos planas. Jo realizacijai turėta 900 žmonių, kuriems duotos instrukcijos gavus įsakymą jiems paskirtose vietose „ginkluotu būdu priešintis Raudonajai armijai“.    

Taigi, galime daryti išvadą, jog jaunieji katalikai sąmoningai rengė tautą potencialiai okupacijai, stiprindami tautinį sąmoningumą, ugdydami patriotizmą, puoselėdami socialinį solidarumą, o įvedus Raudonosios armijos įgulas, ėmėsi konkrečių veiksmų organizuoti pasipriešinimą gresiančiai sovietų okupacijai. Jų taktiką galima nusakyti taip: nėra amžinų priešų ir amžinų draugų, yra tik amžini lietuvių tautos interesai.

© 2011 „XXI amžius“