Austrija ir pasaulis atsisveikino su Otto von Habsburgu

Livija ŠIUGŽDIENĖ,

Edvardas ŠIUGŽDA

Otto von Habsburgas

Liepos 4-ąją mirė vienas žymiausių Europos politikų, vienas labiausiai gerbiamų savo šalies veikėjų ir Europos Sąjungos (ES) plėtros šalininkų Otto von Habsburgas. Šis garbingas aristokratas, paskutinis Austrijos-Vengrijos imperatoriaus įpėdinis, anksčiau buvęs pirmasis eilėje į valstybės, apėmusios didelę dalį centrinės Europos, sostą, mirė Vokietijoje būdamas 98 metų. Praėjusį šeštadienį, liepos 16-ąją, Otto von Habsburgas buvo iškilmingai palaidotas Vienoje, kapucinų bažnyčios kriptoje, greta Austrijos imperatorių palaikų. Visą savaitę vyko daug gedulingų renginių ir budynių, kol O. von Habsburgo palaikai buvo vežami iš jo namų Bavarijos miestelyje Pocking (Piokingo) į Vieną, sustojant Miunchene ir Austrijos piligrimystės centre Mariacelyje. Ketvirtadienį Imperatoriškojoje kriptoje vyko pamaldos pagal žydų, musulmonų ir krikščionių apeigas, o eiliniai piliečiai galėjo pareikšti paskutinę pagarbą velioniui. Laidotuvių Mišios buvo aukojamos šeštadienį Vienos Šv. Stepono katedroje. Pagal Habsburgų tradicijas kūnas ir širdis buvo palaidoti atskirai: kūnas – Vienos Kapucinų bažnyčios ir vienuolyno Imperatoriškojoje kriptoje, kuri yra daugelio ankstesnių karalių ir imperatorių amžinojo poilsio vieta (nuo 1633 metų čia palaidoti 145 Habsburgų dinastijos asmenys, tarp jų šventosios Romos Imperijos ir Austrijos imperatoriai), o širdis privačioje ceremonijoje palaidota sekmadienį benediktinų Panonkalmos vienuolyne, netoli Vakarų Vengrijos Gioro miesto (širdies laidojimas atskirai yra vidurinių amžių aristokratų paprotys). Mirusiojo garbei buvo atlikti penki „Requiem“ keliose šalys – jie nuskambėjo ir Vienos Šv. Stepono katedroje, Pockinge, Miunchene, Budapešte, taip pat piligrimų lankomame Mariacelyje.

Šeštadienį laidotuvėse dalyvavo daugelio Europos valstybių vadovai ir karališkųjų šeimų bei aukštuomenės nariai. Nors O. von Habsburgui nebuvo rengiamos valstybinės laidotuvės, ši ceremonija pagal mastą ir iškilmingumą tikriausiai niekuo joms nenusileis. Gedulingose šv. Mišiose Šv. Stepono katedroje dalyvavo apie 1000 kviestų svečių, tarp jų Švedijos karalius Karlas XVI Gustafas ir karalienė Silvia, Liuksemburgo didysis kunigaikštis Henris ir Lichtenšteino princas Hansas Adamas II, taip pat keli buvę monarchai ir Didžiosios Britanijos, Ispanijos bei Belgijos karališkųjų šeimų nariai. Iš garsių politikų laidotuvėse dalyvavo Austrijos prezidentas Heinzas Fischeris, Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis (O.von Habsburgo dukra Gabriela yra Gruzijos ambasadorė Vokietijoje), taip pat Kroatijos ir Makedonijos premjerai bei Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas.

Laidotuvėse dalyvavo apie 100 tūkstančių Vienos gyventojų ir atvykusių iš kitų miestų bei šalių. Organizatoriai parengė vieną ilgiausių laidotuvių procesijų, kuri tęsėsi 1,5 kilometro. Atrodė, kad visa Viena susirinko į paskutinę kelionę palydėti garbingo, savo aristokratines tradicijas „demokratinėje“ Europoje išlaikiusio paskutinio Austrijos-Vengrijos imperatoriaus įpėdinio. Otto karstą gaubė Habsburgų imperinė juodai geltona vėliava su Austro-Vengrijos karališkaisiais herbais ir Habsburgų herbu. Iškilmingos laidotuvės sužadino imperinės Austrijos didybės ir 640 metų turinčios Habsburgų dinastijos erą. Gotiška bažnyčia buvo perpildyta, joje ceremonijas pagal viduramžių tradicijas atliko kariškiai, dragūnai, Tirolio rūmų sargybiniai, kardais nešini studentų sąjungų ir kitų uniformuotų formacijų atstovai. Kitas simbolinis gestas buvo tai, kad iškilmingas šv. Mišias aukojo septyni vyskupai iš buvusios Austro-Vengrijos imperijos dalių –  Juodkalnijos, Italijos, Lenkijos, Rumunijos ir Serbijos bei Ukrainos, asistavę kardinolui Christophui Schoenbornui. Šimtai policininkų buvo sutelkti užtikrinti saugumą Vienos centre, kuriame paskutinis toks iškilmingas reginys vyko 1989 metais, kai buvo laidojama buvusi imperatorienė Zita – paskutiniojo Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Karlo I žmona ir Otto von Habsburgo motina.

1912 metais gimęs Otto von Habsburgas buvo priverstas palikti tėvynę, kai 1919 metais subyrėjo Austrijos-Vengrijos imperija. Jis buvo vėl sugrįžęs į Austriją, tačiau patyrė nacių režimo, kuriam atvirai pasipriešino, persekiojimą. 1935 metais baigė katalikiškojo Liuveno universiteto (Belgija) studijas. Otto von Habsburgas prieš karą išgarsėjo kaip ryžtingas nacistų priešas. Kai prie nacistinės Vokietijos buvo prijungta Austrija, dėl ryžtingos Hitlerio valdžios kritikos Otto von Habsburgui buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Gyvybę jis išgelbėjo bėgdamas į Jungtines Valstijas, iš kurių sugrįžęs po karo įsijungė į Vokietijos krikščionių demokratų veiklą. Du dešimtmečius buvo keliamas šios partijos kandidatu ir vokiečių išrenkamas Europos Parlamento nariu. Eidamas šias pareigas išgarsėjo kaip komunistų valdytų Rytų Europos tautų gynėjas ir bičiulis.

Otto von Habsburgas buvo tarsi senosios, aristokratiškosios Europos, valdomos karalių ir imperatorių dinastijų, tarpininkas į naująją Europą, kurioje valstybė valdoma vadinamaisiais demokratijos pagrindais išrinktais „geriausiais“ atstovais. Šveicarijos dienraštis „Neue Zuricher Zeitung“ pastebėjo, kad priverstas atsisakyti savo lūkesčių atkurti monarchiją (sosto įpėdinio titulo atsisakė 1961 metais) O.von Habsburgas tapo Jungtinės Europos idėjos propaguotoju ir nenuilsdamas kovojo už suvienytą, laisvą Europą. Jis buvo europietis kūnu bei siela, Austrijos vidaus politikos kritikas. Kai jis atsisakė aktyvios politinės veiklos, susiklostė ir jo įtempti santykiai su tėvyne, į kurią jam buvo leista sugrįžti tik 1966 metais.

Buvęs Austrijos erchercogas sukūrė iškilią karjerą politikoje. 1979–1999 metais buvo Europos Parlamento narys, deleguotas Krikščionių socialinės sąjungos. Būdamas griežtas antikomunistas ir uolus krikščionis, O. von Habsburgas aktyviai įsijungė į politinę veiklą, atstovavo Bavarijos krikščionių socialinei sąjungai ir tapo vienu aktyviausių politikų, pasisakiusių už buvusio Rytų Europos komunistinio bloko šalių integraciją į ES.

O. von Habsburgas buvo vyriausias 1918 metais nuversto paskutiniojo Austrijos imperatoriaus ir Vengrijos karaliaus Karlo I sūnus. Tačiau gyvenimas jam nebuvo lengvas: po savo tėvų atsisakymo nuo sosto 1918 metais savo jaunystę jis praleido klajodamas po Europą, kol pagaliau apsistojo katalikiškoje Bavarijoje. Hitleris turėjo įgimtą priešiškumą Habsburgams. Otto priešinosi Hitlerio vykdytai Austrijos aneksijai ir todėl, apkaltintas išdavyste, turėjo bėgti net į Ameriką. Ten būdamas padėjo tūkstančiams žydų pabėgti nuo Hitlerio genocido. Tik po karo jis galėjo grįžti į Europą.

1938 metų vasarį būdamas tremtyje Belgijoje O. von Habsburgas užmezgė ryšius su tuomečiu kancleriu Kurtu Schuschniggu ir pasisiūlė iš jo perimti kanclerio postą, kad pasipriešintų nacistinei Vokietijai. Taip jis pirmą kartą netiesiogiai pripažino respubliką. K. Schuschniggas pasiūlymą atmetė. Jis darė vis daugiau nuolaidų Hitleriui ir galiausiai įsakė Austrijos kariuomenei nesipriešinti, kai įžygiuos vokiečių armija. Nacių persekiojamas O. von Habsburgas per Prancūziją ir Ispaniją pabėgo į JAV, kur beviltiškai mėgino sukurti Austrijos vyriausybę tremtyje. Vėliau jis padėjo rengti 1943 metų rudens Maskvos deklaraciją, padėjusią Austrijai atgauti suverenumą ir, jau po karo, apie 1955 metus, išvesti Sovietų kariuomenę, įvestą po karo į Austriją. Jis kreipėsi į prezidentą Harry Trumaną mėgindamas sutrukdyti sudaryti socialdemokrato Karlo Rennerio vadovaujamą vyriausybę, nes šis 1938 metais buvo pritaręs Austrijos prijungimo prie nacistinės Vokietijos planui. O. von Habsburgas norėjo įtikinti H. Trumaną vėl įvesti Austrijoje monarchiją.

Šis Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos pilietybes turėjęs imperatoriaus palikuonis, 1979–1999 metais buvęs Europos Parlamento narys, naują ginčų bangą sukėlė atmetęs 1955 metų Austrijos valstybinę sutartį. Ši jo pozicija paskatino daugumą kairiųjų socialdemokratų neleisti jam grįžti į tėvynę. 1961-ųjų gegužę O. von Habsburgas paskelbė pritariąs 1919 metų įstatymo reikalavimams atsisakyti pretenzijų į valdžią. Dėl to kilo valdančiosios Liaudies ir Socialdemokratų partijų koalicijos krizė, pavadinta Habsburgų krize. Tik po penkerių metų jam buvo leista įvažiuoti į Austriją. 1972 metais plačiai nuskambėjo žinia, kad O. von Habsburgas ir VFR kancleris Bruno Kreisky paspaudė vienas kitam rankas, bet tik po dešimties metų jo protėvių rezidencijoje Hofburge jį priėmė Austrijos prezidentas Rudolfas Kirschlaegeris.

Iki gyvenimo pabaigos konservatyvusis O. von Habsburgas liko ypatingo atspalvio politine asmenybe. Įsteigęs monarchistinį Paneuropos sąjūdį O. von Habsburgas, vadovaudamasis krikščioniškomis vertybėmis, ėmė kovoti už suvienytą ir laisvą Europą. 1989 metų rugpjūtį jis organizavo garsiąją Paneuropietiškąją iškylą Vengrijos ir Austrijos pasienyje (prie Vengrijos pasienio miesto Soprano), per kurią beveik 700 Rytų Vokietijos gyventojų sugebėjo pabėgti į Austriją likus keliems mėnesiams iki Berlyno sienos griūties. Kai praėjus 70 metų po anšliuso tuometis VFR prezidentas Wolfgangas Schuesselis 2008 metus paskelbė Vokietijos atminimo metais, per šventinį Liaudies partijos renginį Otto von Habsburgas pareiškė, kad nė viena kita Europos valstybė neturi daugiau teisių laikyti save auka kaip Austrija. 2002-ųjų lapkritį viename dešiniųjų radikalų savaitraščiui „Zur Zeit“ duotame interviu jis reiškė „demokratiniam“ pasauliui neįprastas mintis apie žydus ir juodaodžius, užimančius svarbiausius postus JAV vyriausybėje.

Habsburgų tėviškėje, Aargau kantone (Šveicarija), O. von Habsburgo mirtis laikoma itin reikšmingu įvykiu. Šio kantono taryba parengė užuojautos laišką, pareikšdama, kad dalyvaus  atsisveikinimo ceremonijoje. Tai, kad visas kantonas reiškia užuojautą dėl imperatoriaus sūnaus mirties, ypatingas įvykis Šveicarijoje. Tai sietina su Aargau istorijos ypatumais. Visą laiką buvę labai artimi minėtojo kantono ir Habsburgų ryšiai pastaraisiais metais dar labiau sustiprėjo. Aargau jau tūkstantį metų stūkso Habsburgų pilis, taip pat yra ir daug kitų Habsburgų ankstyvųjų laikų paminklų, kurie traukia turistus. Friktalio pilyje, kuri ilgiausiai (iki 1802 metų) priklausė Habsburgams, dar ir šiandien tuokiamasi po Marijos Teresės paveikslu. Labai glaudūs ir buvusio Murio vienuolyno Freiamte ryšiai su Aargau. Šį vienuolyną 1027 metais įkūrė vienas Habsburgų grafas, jame buvo laidojami pirmieji šios garsios giminės atstovai. Nuo 1971 metų šeimos kripta įrengta vienuolyno Loreto koplyčioje. 1970 metais Otto kartu su savo motina Zita vadovavo šeimos kriptos įrengimo darbams. Prieš metus joje palaidotas erchercogas Rudolphas von Habsburgas, trečiasis imperatoriaus Karlo ir jo žmonos Zitos sūnus. Loreto koplyčioje Muryje palaidotos ir paskutiniosios imperatorių poros – Otto tėvų – širdys. Jo motinos Zitos palaikai ilsisi Vienos Kapucinų kriptoje, kaip ir dauguma Habsburgų. Joje šalia prieš metus mirusios žmonos Reginos palaidoti ir O. von Habsburgo palaikai.

Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schoenbornas Otto von Habsburgą apibūdino taip: „Otto von Habsburgas – didis europietis ir katalikas“. Vienos arkivyskupas Otto von Habsburgą stato greta labiausiai Europos vienybei nusipelniusių asmenybių – Roberto Schumano, Konrado Adenauerio ir Alcide de Gasperi. Energingai angažuodamasis į politinį gyvenimą, jis kartu buvo kuklus ir nuoširdus katalikas, giliai tikintis žmogus, apie mirusįjį kalbėjo Vienos arkivyskupas.

Otto turi du sūnus ir penkias dukras: Monika (g. 1954), Michaela (g. 1954), Andrea (g. 1955), Gabriela (g. 1956), Walburga (g. 1958), Karl (g. 1961), Gyorgy (g.1964). Dinastijos paveldėtojas (įpėdinis) Karlas, gyvenantis Austrijoje, 1996–1999 metais buvo EP narys. Georgas (Gyorgy), gyvenantis Vengrijoje, yra specialus Vengrijos ambasadorius ES integracijos reikalais.

Iš Otto von Habsburgo interviu

Apie 1955 metų sukilimą Vengrijoje

1955 metų pabaigoje aš palaikiau ryšį su Vengrija, beje, per kariškių organizaciją, kuri vadinosi MNVK. Man padėjo čigonai, kuriems lengviau negu kitiems pavykdavo pereiti sieną. Taip pat man padėjo ryšiai su prancūzų valdžios atstovais, kurie turėjo galimybę atvykti į Budapeštą. Pirmomis 1956 metų dienomis vienas prancūzų karininkas man pasakė, kad Vengrijoje vyksta kažkas baisaus – žmonės nustojo bijotis ir tai gali turėti pasekmių.(...)

Vengrijos sukilimo istorija gerai žinoma. Aš atidžiai sekiau jį, ypač tuo trumpu laiko tarpu, kai situacija tapo valdžios nevaldoma. Po kovos už laisvę numalšinimo ir mano kreipimosi į vengrų tautą per Madrido radiją su manimi susisiekė kai kurie politiniai veikėjai. Aš pažinojau įvairių srovių atstovus, taip pat ir komunistus. Šie kontaktai buvo nustatyti kovos su naciais laiku ir per Antrąjį pasaulinį karą. Būtent tada man tapo aišku, kokiu triuškinančiu smūgiu komunizmui turi tapti 1956 metai. 1957 metais aš kalbėjau su komunistu, Prancūzijos parlamento nariu. Atsiminęs mano kalbą per Madrido radiją, kurioje aš pareiškiau, kad mes pralaimėjome mūšį, bet laimėjome karą, jis pasakė: „Bijau, kad jūs esate teisus“. Nuo tada ši formulė labai pasklido tarp kairiųjų ir ultrakairiųjų jėgų ir atvėrė tikrąją reikšmę kovai už laisvę 1956 metais.

(2006 03 06)

2001 m. lapkričio 20-ąją Otto von Habsburgui sukako 88 metai.
Ta proga su juo kalbėjo Laisvės radijo žurnalistė.

Jūsų Imperatoriškoji Didenybe, jūs radote prieglobstį įvairiose šalyse. Ar ten jautėtės kaip namuose, ar jus traukė į tėvynę. Ir kuo jūs laikote save – vokiečiu, austru, vengru?

Aš esu europietis, ir, žinoma, labai susijęs su kai kuriomis valstybėmis, ypač su Vengrija ir Austrija. Jausmas, kad esu išvarytas iš gimtųjų namų, man kilo, kai teko palikti Europą – tai buvo 1940 metais. Kai atvykau į Ameriką, išties buvau svetimame krašte. Atsimenu, kaip 1943–1944 metų žiemą grįžau į Europą. Kai skrisdamas žemai lėktuvu pamačiau Portugaliją, pirmus europietiškus miestus, aš pajutau: „Aš vėl namuose“. Tai, sakykime taip, turi sąryšį su visomis Europos šalimis. Mes turime daug ką bendra. Aš susidūriau ir su kitais žmonėmis, kurie perėjo per tą patį, ką ir aš, ir jie taip pat reagavo: grįžę į Europą, jie jausdavosi kaip namie, nors tikroji tėvynė buvo kur nors kitoje vietoje...

Jūsų Imperatoriškoji Didenybe, kokią reikšmę Jums turi vokiška samprata „Leitkultur“ – „pagrindinė kultūra“? Ar yra bendra europietiška kultūra?

„Pagrindinė kultūra“ – šio posakio aš nesuprantu. Man egzistuoja europietiškoji kultūra, kuri mus visus jungia. „Pagrindinė kultūra“ – už šį terminą nenoriu kritikuoti mano labai gero draugo pono Merco – tai įdomus terminas, bet aš dar nesupratau, ką jis konkrečiai reiškia. Bet neabejotina, kad mūsų europietiška kultūra turi sprendžiamą reikšmę, kad ir kur būtume – Bulgarijoje, Portugalijoje ar Vokietijoje – pagrindiniai pricipai tie patys. Juk pas mus yra senoji krikščioniškoji kultūra. Iš kur atsirado krikščioniška kultūra? Iš kur ji atėjo? Ji atėjo iš Makedonijos regiono – Centrinės Europos: šventasis Severinas, kuris sukrikščionino Austriją ir visas šias bavarų, ypač vidines bavarų sritis – jis tikriausiai atėjo iš Makedonijos. Dabar mes tiksliai nežinome, nes visi šie terminai tada reiškė ne tai, ką dabar, tada, dėkui Dievui, nebuvo pasų, bet buvo didžiulė tarpusavio įtaka. Aš tai mačiau konkrečioje situacijoje. Aš turiu anūką Severiną. Jis dar labai jaunas, bet labai stropus, turi didelių politinių gabumų. Ir štai jis sustojo ir meldėsi Bavarijos kaime, kuriame tikriausiai gyveno šv. Severinas, ir parašė man laišką. Istorijoje, kurią mes mokėmės, buvo kalbama apie Europos christianizaciją tik iš Vakarų – airių vienuoliai, šv. Bonifacas ir kt. Bet juk labai daug ateidavo ir iš Rytų. Ne tik Kirilas ir Metodijus, bet ir šv. Severinas, kuris turėjo didelę reikšmę. Šiuos dalykus aš atradau palyginti vėlai. Laiške mano anūkas paprašė padaryti ką nors, kas primintų šv. Severiną. Ir man pavyko. Kaip tik šių metų sausio pradžioje, šv. Severino dieną, buvo pašventintos šv. Severino relikvijos. Bet man teko išsiaiškinti, iš kur jis atėjo. Nuo mokyklos laikų man tai buvo savaime suprantama – aš to mokiausi ir viskas. Besiaiškindamas sužinojau: taip, yra tas žinomas viduramžių „tamsusis periodas“. Mums tai buvo tamsūs laikai, bet iš esmės jie nebuvo tokie tamsūs. Ir man tapo aišku, kad tais laikais jis (šv. Severinas) atėjo iš rytų, greičiausiai iš Makedonijos. Viena gražiausių Austrijos Elkso katedra  Aukštutinėje Austrijoje yra palyginti mažai žinoma katedra, bet daug su juo susijusi. Buvo krikščioniškos srovės iš Rytų į Vakarus, taip pat kaip iš Vakarų į Rytus, ir tai parodo, kad visi esame vieni su kitais susiję.

Jūsų Imperatoriškoji Didenybe, kaip žiūrite į tai, kas dabar vyksta pasaulyje: iš vienos pusės, Europoje dingsta sienos, o iš kitos – Balkanuose ir buvusioje SSRS griūva bendros valstybės ir visur pirmuoju smuiku groja nacionalistai?

Iš principo esu įsitikinęs, kad tautų teisė į apsisprendimą turi egzistuoti. Kai tik ši idėja gimė, ją iškart pradėjo smaugti. Taip buvo per Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat ir per Antrąjį. Bet kai imame dideles struktūras kaip Europos Sąjunga, tai ir šios jungtinės valstybės viduje turi būti decentralizacija. Neturi būti centralizuotų valstybių, ne, saugok, Dieve! Nereikia imti pavyzdžio iš JAV – tautų katilo. Priešingai – reikia suteikti tautoms galimybę vystyti jų kultūrą. Ir mažos tautos su jų savitumu dar niekam niekada nepakenkė. Pateiksiu pavyzdį. Aš ilgai gyvenau Belgijoje. Ten gyveno trys tautos – flamandai, valonai ir buvo trys Vokietijos rajonai, kuriuos po Pirmojo pasaulinio karo atėmė iš Vokietijos ir atidavė Belgijai. Juose buvo vokiečių gyventojai. Belgai į vokiečius žiūrėjo daugiau nei tolerantiškai. Jie leido jiems turėti mokyklas, saugoti kultūrą. Daugelio mūsų trumparegių nacionalistų požiūriu tai būtų didžiulė nelaimė. Paskiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Hitleris užėmė Belgiją. Ir štai kas atsitiko: iš dviejų pagrindinių tautų buvo daug savanorių, kariavusių Hitlerio pusėje. Buvo prancūziška divizija „Šarlemanj“, sudaryta iš prancūziškai kalbančių valonų, ir dvi flamandų divizijos, kovojusios kartu su naciais iki pat galo. Jos susidėjo iš savanorių. Vieninteliai, kurie į armiją nėjo savanoriškai, buvo Belgijos vokiečiai, nes su jais buvo gerai elgiamasi, nes jiems leido gyventi jų gyvenimus. Jie neturėjo priežasčių būti nelojaliais tai valstybei. Ir šiandien tas pat: žiūrėkite, Europos rinkimuose vienas iš unikalių atvejų – vokiečių atstovo nuo Belgijos rinkimai. Ir kada Belgijos karalius atėjo į Europarlamentą, jis kalbėjo ir flamandiškai, ir prancūziškai, ir vokiškai.

Negalima mažumų lojalumo laimėti jas diskriminuojant. Bet jeigu joms suteikiamos lygios teisės, tai tas lojalumas tikriausiai bus netgi didesnis nei pas tuos, kurie neturi tokios praktikos, kurią turi šitie žmonės. Tad galvoju, kad Belgija – vienareikšmė pamoka. Jei norime, kad baigtųsi nacionaliniai konfliktai, turime duoti tautoms apsisprendimo teisę, ką ir galime padaryti ES ribose. Po Pirmojo pasaulinio karo tautų teisė į apsisprendimą tapo sprogstama jėga pirmiausia dėl to, kad turėjo ekonomines pasekmes. Buvo sukurtos tokios tautinės valstybės kaip Čekoslovakija (bet tada bet kurie įvykiai turėjo ekonomines pasekmes). Vieningoje Europoje turime suteikti teisę tautoms apsispręsti ir dėl to neatsiras ekonominių pasekmių. Tai – didelė nauda, kurią turime ir kurią mes panaudosime. Gaila, kad tai suprantama gana blogai.

Kodėl savo vizitą į Ukrainą pradėjote Kijeve nuo sovietinės okupacijos muziejaus?

Aš visada stengiuosi žiūrėti į ateitį ir praeitį, nes istorija leidžia daryti teisingas prognozes. Muziejuje pamačiau netgi tuos, kuriuos pažinojau asmeniškai. Kai kuriose fotografijose tarp represuotųjų pažinau savo tėvo draugus. Manau, kad dėl ES ir europinės politikos Ukraina šiandien vaidina svarbiausią vaidmenį. (...) Aš visada labai domėjausi Ukrainos reikalais. Tarp ukrainiečių turiu daug draugų. Aš bendravau, pavyzdžiui, su prof. Bogdanu Havrilišynu, kuris padarė didžiulį įspūdį savo išsilavinimu. Kaip žinote, ES struktūrose aš turėjau keletą postų. Todėl sprendžiau klausimus, susijusius su plačiu šalių ratu – nuo Viduržemio jūros iki Šiaurės jūros, nuo Maltos iki Baltijos šalių. Žinoma, domėjausi ir Ukraina.

Tikriausiai, jūs girdėjote apie sąlyginį Ukrainos padalijimą į dvi dalis – provakarietiškąją ir prorusiškąją. Dauguma atvejų tai paaiškinama istorine praeitimi. Dalis vakarų Ukrainos priklausė Austro-Vengrijai...

Taip neturi būti. Padalijimo linijos sukuriamos, kai nebėra apsisprendimo. Žmonių reikia paprasčiausiai paklausti, ko jie nori. Kas gali suvienyti ukrainiečius? Galvoju, kad ukrainiečiams nesunku susivienyti. Bent vien dėl to, kad jūs esate vieninga tauta religiniu požiūriu, jūs esate krikščionys. Aš visai nesu prieš musulmonus, kurie gyvena daugelyje Europos šalių. Noriu parodyti, kad ukrainiečiai turi daug ką bendro. Iš praeities aš atsimenu du didžiuosius ukrainiečius – metropolitą Andrejų Šeptickį (aš atsimenu, kaip jis buvo susitikęs su mano tėvu) ir mano giminaitį Vasilį Vyšivanyj, su kuriuo buvau susitikęs keletą kartų. Todėl Ukraina mano gyvenime visada buvo. Haličinos atstovai keletą kartų mane kvietė atvykti į Ukrainą, bet vis pritrūkdavo laiko. Aš džiaugiuosi, kad savo grafike radau laiko aplankyti jūsų šalį.

Skaitydamas Ciuricho universitete paskaitą „Europos sąrangos krizė ir ateitis“ O. von Habsburgas išsakė savo požiūrį į Europoje vykstančius dabarties procesus. Jis aštriai kritikavo Senajame Pasaulyje paplitusį centralizmą ir biurokratizmą, kurio priekyje stovi „technokratai iš Briuselio“. Juos, Otto nuomone, reikėtų ne stumti karjeros laiptais, o numesti nuo jų. Habsburgas nesibaimina dėl ypatingų problemų, po ES išsiplėtimo kilsiančių dėl gyventojų migracijos – ji „pati susikratys“. Jis negalvoja, kad dabartinis euro silpnumas dolerio atžvilgiu gresia ES. Daug vietos skirdamas Rusijai Habsburgas sakė, kad dabar negalima atmesti pakartotinės RF sovietizacijos, kurios požymiu, pavyzdžiui, yra valstybinė žiniasklaidos ir mokslo kontrolė. Pasireiškia V. Putino asmens kultas. Todėl, jo nuomone, atsakyti į Rusijos grėsmę Europa gali tik kuo greičiau išsiplėsdama ES į rytus, kad būtų garantuotos naujos sienos laisvei, demokratijai ir taikai. O ekonominė naujųjų šalių gerovė neleis ilgai laukti.

(2001 06 22-28)

© 2011 „XXI amžius“