Kodėl Austrija neatidavė Lietuvai KGB pulkininko Michailo Golovatovo

Gintaras Visockas

Buvęs KGB grupės „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas, kurį Lietuva kaltina prisidėjus prie tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje 1991 metais

Pirmiausiai norėčiau prisiminti keletą esminių teiginių iš Lietuvos Generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vyriausiosios specialistės Ritos Stundienės liepos 16-ąją po pietų atsiųsto pranešimo. Lietuvos Generalinėje prokuratūroje gauta informacija, kad liepos 14 dieną Austrijoje, Vienos oro uoste, pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas Rusijos Federacijos pilietis Michailas Golovatovas. Jis įtariamas atlikęs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnyje (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis). Apie šio asmens sulaikymą ir prašymą Austrijos Respublikos kompetentingai institucijai buvo skubiai pateikti Europos arešto orderio vertimas ir informacija apie tai, koks buvo M. Golovatovo vaidmuo jam inkriminuojamoje veikoje.

Generalinė prokuratūra per įmanomai trumpiausią laiką, t. y. liepos 15 dieną, Austrijos institucijoms perdavė prašymą ir papildomos informacijos, t. y. Europos arešto orderio vertimą į vokiečių kalbą, informaciją anglų kalba apie M. Golovatovui inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir patvirtinimą, kad pateiks visą reikiamą informaciją, kuri būtina sprendžiant M.Golovatovo perdavimo klausimą Lietuvos pusei. Austrijos valstybinės institucijos buvo informuotos ir apie tai, kad per įmanomai trumpiausią laiką gaus oficialaus pranešimo apie įtarimą tekstą vokiečių kalba, nors tokios informacijos iš Lietuvos tuo metu neprašyta.

Liepos 16 dieną iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos gauta informacija, kad Austrijos policijos nacionalinis Šengeno padalinys pateikė informaciją, jog laikinas sulaikymas M. Golovatovui nebuvo pratęstas dėl duomenų stokos. Vadinasi, įtariamasis buvo sulaikytas mažiau nei parai, nors pagal Austrijos Respublikos įstatymus laikino sulaikymo terminas yra 48 valandos, o asmeniui išduotas Europos arešto orderis yra pagrindas spręsti klausimą dėl suėmimo atitinkamam asmeniui taikymo.

Lietuvos Generalinė prokuratūra Austrijos kompetentingų institucijų veiksmus dėl Europos arešto orderio M. Golovatovui nevykdymo vertina kaip grubų Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimą. Generalinė prokuratūra apie minėtą pažeidimą informavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir paprašė nustatyta tvarka informuoti Austrijos Respublikos kompetentingus pareigūnus. Informacija apie ES teisės aktų pažeidimą artimiausiu metu bus perduota ir ES teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose institucijai Eurojustui bei Austrijos Respublikos teisingumo ministerijai.

Taigi asmens, įtariamo dalyvavus 1991 m. sausio mėnesio tragiškuose įvykiuose, paleidimą Lietuva vertina kaip grubų Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimą. Generalinės prokuratūros Spaudos konferencijų salėje Vilniuje buvo skubiai surengta generalinio prokuroro pavaduotojo Andriaus Neveros spaudos konferencija.

Žinoma, šis Austrijos teisėsaugos akibrokštas – nemalonus Lietuvai. Belieka tik spėlioti, kodėl Austrija paleido atsargos KGB pulkininką M.Golovatovą, kuris dabar jau parskrido į Maskvą. Viena iš versijų – oficialioji Viena išsigando Maskvos spaudimo. M. Golovatovas – Rusijos pilietis, ir Rusija bet kokiu atveju jį būtų gynusi. Ypač tokio aukšto rango slaptųjų tarnybų karininką. Jei ši versija teisinga, vadinasi, teisingas ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio komentaras.

„Lietuvos oficialieji pareigūnai, Lietuvos žmonės ir Sausio 13-osios aukų artimieji tikisi, kad Austrija, kaip ir kitos ES partnerės, jautrius ir svarbius klausimus sprendžia preciziškai laikydamasi tarptautinių teisės normų“, – teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

O tokiu akibrokštu Austrija pažeidžia patį svarbiausią Europos Sąjungos principą – vienybės principą: „vienas – už visus, visi – už vieną.“

Tačiau čia galima ir kita, Lietuvai nemaloni versija, bylojanti apie tai, kad lietuviškoji Temidė galbūt neturi surinkusi įtikinamų įrodymų, leidžiančių suimti M. Golovatovą. Pavyzdžiui, prašoma suimti jį remiantis visai neseniai priimtu įstatymu, kurį nuo 1991-ųjų skiria beveik du dešimtmečiai.

Štai kaip apie šį skandalą rašo rusų internetinis leidinys Grani.ru: „Buvęs specialiosios paskirties dalinio vadas KGB atsargos pulkininkas Michailas Golovatovas grįžo į Maskvą netrukus po to, kai jį liepos 15-ąją Lietuvos prašymu buvo sulaikę Austrijos teisėsaugos pareigūnai. KGB atsargos pulkininką sulaikė dėl to, kad Lietuva kaltina jį prisidėjus prie tragiškų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje 1991 metais, kada jis vadovavo specialiosios paskirties daliniui, šturmavusiam televizijos bokštą Vilniuje. Pats M. Golovatovas pabrėžė, esą „Austrija puikiai supranta, kas tada įvyko Vilniuje, todėl jam nebuvo sunku sugrįžti į Maskvą. Jį Austrijos teisėsauga labai greitai paleido. Esą tas sulaikymas tebuvo formalumas.“

Duodamas interviu Rusijos žiniasklaidos atstovams M. Golovatovas apgailestavo, kad Lietuva vis dar bando patraukti baudžiamojon atsakomybėn už 20-ies metų senumo įvykius tuos, kurie nesusiję su anomis tragedijomis. Ir dėl to, anot M. Golovatovo, tenka tik apgailestauti.

Įsiklausykime į šiuos buvusio KGB pulkininko žodžius. Žinoma, būtų kvaila aklai tikėti kiekvienu buvusio kagėbisto apgailestavimu. Bet ar juose tikrai nėra nė kruopelės tiesos? Mano manymu, demokratinių valstybių teisėsauga seniai negali pasitikėti Lietuvos teisėsaugos principingumu ir padorumu, nes lietuviškoji Temidė jau ne sykį suklupo. Todėl Austrijos sprendimą neperduoti M. Golovatovo derėtų vertinti būtent tokiame kontekste.

Pavyzdžiui, Lietuvos teisėsauga užsispyrusi kurpė kriminalinę bylą čečėnams – Chadižat ir Malikui Gatajevams, Lietuvoje įkūrusiems čečėnų našlaičių globos namus. Lietuvos VSD ir Lietuvos prokuratūros atstovai čečėnus teisė už tai, kad griežčiau subarė vieną savo augintinę, nenorėjusią klausyti ją įvaikinusių tėvų. Nenuostabu, kad Suomijos teisėsaugai pasirodė įtartini Lietuvos slaptųjų tarnybų kaltinimai Ir Suomija suteikė Gatajevams laikiną prieglobstį. Nereikia atmesti galimybės, jog suomiai Gatajevams artimiausiu metu suteiks net politinį prieglobstį. Kas tai, jei ne spjūvis Lietuvos teisėsaugai? Ar suomių teisėjai nesusigaudo, kas yra tiesa ir teisybė, jų kvalifikacija prastesnė už mūsų teisėjų kvalifikaciją?

Kitas iškalbingas pavyzdys. Privačios saugos tarnybos darbuotojas Šarūnas Paberalius kaltintas neva už kriminalinius nusikaltimus. Šiandien jis – Amerikoje ir JAV teisėsauga neatiduoda jo mums. Amerikos teisėjai mano, jog lietuviškoji Temidė buvusį Viktoro Uspaskicho asmens sargybinį persekiojo nepagrįstai. Amerika greičiausiai Š. Paberaliui suteiks politinį prieglobstį. O gal jau ir suteikė. Kitaip tariant, amerikiečiai saugoja lietuvį vaikiną nuo nepagrįstų Lietuvos teisėsaugos nuosprendžių. Antausis? Be abejo.

Dar vienas dėmesio vertas pavyzdys. Pagal tarptautinį arešto orderį Latvijos teisėsauga mums atidavė buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną, kaltinamą Medininkų posto pareigūnų nužudymu 1991-aisiais. Šiandien akivaizdu, kad latviai, neįsigilinę į kaltinimų pagrįstumą, paskubėjo mums perduoti buvusį omonininką. Lietuvos teisėsauga prieš šį Latvijos rusą neturi surinkusi nė vieno tiesioginio įrodymo. Neturi net netiesioginių įrodymų. Tėra tik vieno anoniminio liudininko pasvarstymai, esą jis girdėjęs, kaip kažkas sakė, jog K. Michailovas tą lemtingąją naktį galimai buvo Medininkuose. Bet tas anoniminis liudininkas neprisimena, kas ir kada jam tai pasakojo. Žodžiu, Lietuvos generalinė prokuratūra konkrečiai kaltina, kad K. Michailovas neabejotinai dalyvavo Medininkų skerdynėse, tačiau neturi jokių įrodymų, kuriais galėtų paremti savo kaltinimus.

Kol kas triukšmas dėl K. Michailovo-Nikulino įkalinimo dar nepasiekė tarptautinės bendrijos. Tačiau ši byla anksčiau ar vėliau tikrai bus nagrinėjama Strasbūro Žmogaus teisių teisme. Ir tada paaiškės, ko verti Lietuvos prokurorų Sauliaus Versecko ir Rolando Stankevičiaus kaltinimai bei Vilniaus apygardos teismo teisėjų nuosprendžiai.

Prie keistųjų Lietuvos Temidės sprendimų derėtų priskirti ir terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Jokių konkrečių įrodymų, jog ši klaipėdietė tikrai susiruošė į Maskvą sprogdintis, mūsų teisėsauga neturi. Mergina nepagauta nusikaltimo vietoje, jos krepšyje neaptikta sprogmenų, jai net neleista išskristi į Maskvą. Tarp jos užrašų nerasta laiškų, konkrečiai bylojančių apie jos pasiruošimą keršyti už čečėnų kančias. Tačiau ji vis tiek Lietuvos Temidės traktuojama kaip arši teroristė. Todėl neatmestina versija, jog ir E. Kusaitės byla anksčiau ar vėliau atsidurs Strasbūre. Lietuva greičiausiai ir vėl bus minima kaip valstybė, be pagrindo persekiojanti savo piliečius ar teisę nuolat gyventi Lietuvoje turinčius asmenis.

Žodžiu, nereikia apsimesti naiviais ir vaizduoti labai įsižeidusių – Vakarai puikiai informuoti apie keistus lietuvių teisėsaugos žingsnius. Todėl šiame kontekste Austrijos sprendimas neatiduoti Lietuvai buvusio „Alfa“ grupės vado, logiškas. Lietuvos prokuratūra iki užkimimo gali šaukti, esą padarė viską tiksliai ir laiku. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministras A. Ažubalis vis dėlto neturėtų skubėti svaidytis notomis ir aštriais pareiškimais. Dėl lietuviškosios Temidės veiksmų jau susikirtome su Suomijos ir Amerikos teisėsauga. Dėl K. Michailovo-Nikulino įkalinimo į keblią padėtį įstūmėme Latvijos teisėsaugą. Dabar, atrodo, susipyksime ir su Austrijos pareigūnais. Kam naudingi tokie kivirčai? Ar Lietuvos prokuratūra turi konkrečių įrodymų, kaip „Alfa“ grupės vadas M. Golovatovas įsakė šaudyti į prie televizijos bokšto susirinkusią minią? O gal Lietuvos prokuratūra turi konkrečių įrodymų, kad M. Golovatovas pats asmeniškai šaudė į lietuvius?

Be abejo, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis teisus, kai įtaria, jog Austrija šį kartą pakluso Rusijos spaudimui, greičiau nei per 48 valandas Maskvai atiduodama įtariamąjį KGB pulkininką. Jei Lietuva būtų Austrijos paprašiusi atiduoti jai Latvijos ar Estijos pilietį, oficialiosios Vienos sprendimas mūsų generalinei prokuratūrai greičiausiai būtų palankesnis. Tačiau prieš kaltindami Austriją pataikavus Rusijai pirmiausiai turėtume apsikuopti savo kieme.

Belieka iš nuostabos gūžčioti pečiais: mums, lietuviams, galima atsižvelgti į Rusijos prašymus ir reikalavimus bei elgtis neprincipingai, o štai Austrijai – ne. Jei Lietuvos teisėsauga būtų pirmiausiai tiesos ieškojusi Gatajevų, Paberaliaus, Kusaitės ir Michailovo bylose, galbūt ir Austrijos teisėsauga neskubėtų Maskvai perduoti KGB pulkininko. Bet matydami, pagal kokius principus žaidžia lietuviai, nenuostabu, kad ir austrai galbūt numojo ranka…

© 2011 „XXI amžius“