Perestroika, pučas ir M. Gorbačiovas

Minime 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo 20-ąsias metines. Dabar daug politikų siekia priskirti sau daugelį su SSRS žlugimu susijusių iniciatyvų vaidmenį, tačiau pamiršta, kad vienas svarbiausių sovietinio režimo pertvarkos ar imperijos sužlugdymo iniciatorių ir vykdytojų buvo tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas. Net nelabai yra svarbu, ar vykdydamas perestroikos planą jis rėmėsi galingojo KGB pagalba. Tikriausiai jis negalėjo apsieiti be tam tikros šios tada galingos jėgos paramos ir  pritarimo kai kuriose SSKP viršūnių dalyse. M. Gorbačiovas ne tik pritarė tuometinio JAV prezidento Ronaldo Reagano raginimui nugriauti Berlyno sieną, ne tik išvedė sovietinę kariuomenę iš į karą įklampinto Afganistano, o vėliau ir iš Rytų Vokietijos bei kitų satelitinių valstybėlių, bet ir ėmėsi pertvarkyti, netgi pasukti 180 laipsnių kampu komunistinio režimo vidaus politiką – išlaisvino politinius kalinius, leido disidentams dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktiems į valdžios institucijas, suteikė spaudos laisvę, teises kurti visuomenines organizacijas, galiausiai panaikino SSKP vienvaldiškumą, suteikdamas laisves kurti politines partijas, net priešiškas komunistinei ideologijai, leido emigraciją ar trumpalaikį išvykimą iš imperijos, t.y. atidarė sienas. Iš pradžių M. Gorbačiovo „pertvarką“ rėmęs ir KGB, ir SSKP aparatas, matydamas skeldėjant imperijos sienas, pajuto didžiulį pavojų imperijai, sovietiniam totalitariniam režimui ir iš savo grobuoniškos prigimties priešinosi perestroikos politikai. Daugelį M. Gorbačiovo veiksmų jo priešininkai, formaliai pritardami perestroikos politikai, sužlugdydavo, tačiau jis vis vien parodydavo savo nuoseklumą perestroikos politikai. Užrašuose, esančiuose M. Gorbačiovo fondo archyve, rašoma: Aš šiuo metu patiriu milžinišką spaudimą Lietuvoje įvesti prezidento kontrolę. Aš vis dar delsiu ir griežtų priemonių imsiuosi tik labai rimtos grėsmės atveju. Gorbačiovo užrašai rodo, kokios kliūtys buvo jam  daromos ir kitose srityse. Tik didžiulių pastangų dėka jis sugebėjo atsispirti pasiūlymams siųsti tankus į Rytų Berlyną siekiant sustabdyti Rytų Vokietijos žlugimą 1989 metų rudenį, o kitąmet jis sutrukdė komunistų dogmatikų priešinimuisi sujungti abi Vokietijas. Sukeldamas daugeliui savo bendražygių siaubą, M. Gorbačiovas netgi neprieštaravo susivienijusios Vokietijos prisijungimui prie NATO. Pagaliau, neapkęsdamas M. Gorbačiovo veiksmų, galingasis KGB aparatas kartu su komunistais dogmatikais pradėjo kurti pučo – perversmo prieš SSRS prezidentą Gorbačiovą – planą. Pučo data buvo parinkta dvi dienos iki numatyto plano pasirašyti naująją „sąjunginę sutartį“, kuri netiko ir M. Gorbačiovui, ir perversmininkams, imperijos šalininkams. Pučas prasidėjo prieš 20 metų, 1991 metų rugpjūčio 17 – 20 dienomis, kai dar buvo vykdoma agresija prieš nepriklausomybės atkūrimo aktą paskelbusią Lietuvą.

Ar M. Gorbačiovas žinojo, kad rengiamas toks perversmo scenarijus? Be abejonės, žinojo, nes jo politiką remiančių irgi netrūko, todėl iš KGB, bent formaliai jam, kaip prezidentui, tarnavusio, gavo bent dalinę informaciją apie suokalbininkų užmačias. Tačiau M. Gorbačiovas joms pasipriešinti vargu ar galėjo – per daug priešininkų savo „antiimperine“ politika jis įsigijo. GKČP (SSRS Valstybinis ypatingosios padėties komitetas), kurio  pirmininkas Genadijus Janajevas per televiziją drebėdamas pranešė perimantis prezidento įgaliojimus, per keturias dienas „išleido savo kvapą“. Tiesa, Maskvoje tada, gindami demokratiją, žuvo keturi jaunuoliai. GKČP patyrė didelių nuostolių – jam pralaimėjus nušovė savo žmoną ir nusižudė vidaus reikalų ministras, buvęs Latvijos KGB pirmininkas Borisas Pugo, M. Gorbačiovo patarėjas maršalas Sergejus Achromejevas pro langą iššoko (tikriausiai, buvo išstumtas), SSKP CK „reikalų valdytojas“ Nikolajus Kručina (jo rankose buvo didžiuliai „partiniai“ pinigai) irgi nusišovė. Pats apsišaukėlis „prezidentas“ G. Janajevas mirė prieš metus, o keli GKČP veikėjai, pritariant ir Rusijos prezidentui B. Jelcinui ir jo įpėdiniui V. Putinui, tapo valstybininkais, buvo apdovanoti. Tačiau tuometinis (prieš 20 metų) pučistų pralaimėjimas Maskvoje rugpjūčio 22 d. privertė sovietinius kareivius bei jų talkininkus pasitraukti ir iš LRT rūmų (tiesa jie išgrobstė ar sugadino didelę aparatūros dalį), kitų pastatų.

M. Gorbačiovas kaltinamas tiek kai kurių Lietuvos politikų, tiek ir kitų šalių politikų, kad žinojo apie rengiamą pučą, pritarė ir net vadovavo represinėms priemonėms susidorojant su Lietuvos nepriklausomybe ir pan. Tie kaltinimai, kaip teko asmeniškai patirti iš paties M. Gorbačiovo, trikdo jo dvasinę būklę. Jam neaišku, kaip Lietuvos politikai nesupranta, jog jis buvo už Lietuvos nepriklausomybę, kiek galėdamas suteikė lietuviams beveik visas galimybes pasiekti nepriklausomybę ir jos nestabdė. Po 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje, atliekant kratą SSRS prezidento M. Gorbačiovo aparato vadovo Valerijaus Boldino namuose, buvo surastas M. Burokevičiaus pasirašytas šešių puslapių raštas M. Gorbačiovui, kuriuo buvo prašoma Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Šiame sausio 7 d. datuotame rašte, kaip rašoma teismo nuosprendyje, melagingai nušviečiama tuo metu Lietuvoje susidariusi padėtis. Kaip kokiame sename komunistų partijos istorijos (šią discipliną visą savo gyvenimą studijavo M. Burokevičius, Vilniaus pedagoginiame institute turėjo profesoriaus laipsnį) vadovėlyje ten buvo rašoma, kad Lietuvoje teisėtos valdžios jau neberemia valstietija, darbininkai, didžioji dauguma inteligentų ir tautinės mažumos. M. Gorbačiovas buvo tikinamas, kad įvedus prezidentinį valdymą, tai Lietuvoje nesukels jokio masinio pasipriešinimo – galimi tik atskiri fanatikų pasipriešinimo aktai. Dokumente prašoma nedelsti, nes, kaip rašoma, „mūsų šalininkai gali prarasti kovingumą“. Toliau nurodoma, kaip, įvedus prezidentinį valdymą, reikėtų perimti valdžią Lietuvoje. LKP (ant TSKP platformos) buvo stengiamasi Maskvai parodyti kaip kažkokią realią jėgą. Iš kitos pusės, tai atliko reikšmingą kurstytojišką vaidmenį tam, kad būtų siekiama kariuomenės pagalba iškelti tuos žmones į valdžią ir parodyti kaip „darbininkų klasės“ atstovus.

 Tokie komunistai kaip M. Burokevičius buvo per daug prisiskaitę buvusio „proletariato vado“ Vladimiro Lenino raštų, ir tai jiems patiems vėliau kainavo laisvę, o keturiolikai Lietuvos laisvės gynėjų – gyvybę.

Dabar kas tik netingi kritikuoja M. Gorbačiovą, jo vykdytą perestroiką  ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“. Dauguma atvirų ar slaptų komunistų jo tiesiog negali pakęsti už Sovietų Sąjungos imperijos sugriovimą. Dauguma net ir nuoširdžiai griovusių (tiksliau, padėjusių griauti) imperiją kaltina M. Gorbačiovą įvairiomis nuodėmėmis. Lietuvoje jis kaltinamas ir dėl to, kad „sumanęs ir davęs įsakymą“ vykdyti Lietuvoje Sausio 13-osios agresiją, tačiau pamirštama, kad Gorbačiovas buvo jau kitoks komunistas ir kitoks rusas – jis suprato, kad Sovietų Sąjunga tokia forma, kuri egzistavo valdant V. Leninui, J. Stalinui, N. Chruščiovui, L. Brežnevui, J. Andropovui, išsilaikyti negalės. Jis ryžosi pakeisti trūnijančią sistemą. Šį mėnesį interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“ buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas pasakė, kad Sausio 13-osios tragiški įvykiai įgavo pagreitį be jo žinios, situaciją tada valdė KGB. Klausimas nurodyti priežastis, kodėl perestroika (pertvarka) – Sovietų Sąjungos atnaujinimas – žlugo, M. Gorbačiovui sukelia šypseną: ar jūs pasakėte „žlugo“? „Der Spiegel“ „patikslina“, kad iš tiesų klausimą „galima būtų suformuluoti ir kitaip“, tačiau vėl pateikia savo prielaidas, esą M. Gorbačiovas, gydydamas „pasiligojusios komunistinės sistemos simptomus“, „per ilgai nesiėmė spręsti problemos iš esmės, konkrečiai“ – ar tai nebuvo žlugimo priežastys? M. Gorbačiovas sako: „Ir šiandien lygiai taip pat pradėčiau perestroiką“. Į „Der Spiegel“ pastabą, kad M. Gorbačiovas „neturėjo bendros šių pokyčių koncepcijos“, perestroikos autorius atsako lakoniškai ir paprastai: „Jei būčiau turėjęs planą, man viskas greitai būtų baigęsi Magadane“ (į ten patekti būdavo galima net už nekaltą politinį anekdotą – kažkodėl to niekas dabar nesupranta). Iš tiesų turėdamas planą, M. Gorbačiovas ne vien būtų atsidūręs Magadane, bet ir „netyčia, atsitiktinai“ vaistus sumaišęs su nuodais arba žuvęs atsitiktinai avarijoje, arba paprasčiausiai „užspringęs“. (Pastabesnieji Lietuvos piliečiai gali prisiminti, kaip lankydamasis Vilniuje dar metai iki nepriklausomybės paskelbimo M. Gorbačiovas atidžiai stebėjo net atnešamą jam gėrimo stiklinę). M. Gorbačiovas toliau aiškina klausimą apie perestroikos „planą“: „Ir jūs sakote, kad aš privalėjau turėti planą ir palaikymo komandą? Visų pirma, reikėjo išjudinti tautą iš stingulio. Privilegijuotiesiems partijos pareigūnams nereikėjo pertvarkos. Jie ją sau pasidarydavo. Rajono partijos vadovas buvo rajono karalius, regiono lyderis buvo caras, o generalinis sekretorius praktiškai prilygo Dievui. Būtent todėl visų pirma reikėjo pradėti nuo glasnost – atvirumo. Tai buvo kelias į laisvę. Vėliau mes surengėme laisvus rinkimus Rusijoje – pirmuosius per tūkstantį metų. (...) Aš supratau, kad nieko nepavyks padaryti be giliai įsišaknijusių politinių reformų. Patyrusi pralaimėjimą per pirmuosius demokratinius rinkimus, (komunistų) partijos vadovybė sujungė jėgas ir atvirai užsipuolė mane per partijos lyderių suvažiavimą. Būtent tada aš ir paskelbiau apie atsistatydinimą ir išėjau iš plenarinių posėdžių salės“. Kadangi buvo  politikas ir savo perestroikos vykdytojas, jis po trijų valandų grįžo – juk netekus valdžios net ir savanoriškai, jokios perestroikos jau nepadarysi. Į komunistų partiją įstojęs būdamas 19 metų, kai dar mokėsi mokykloje (jo tėvas irgi buvo partijos priešakyje, ir senelis buvo senas komunistas), jis nusprendė, kad negalima visko žlugdyti. Korespondentui jis sako: „Žmogus, kuris sėdi prieš jus, nėra vadinamasis valstybininkas, bet visiškai normalus žmogus. Žmogus, turintis sąžinę, kuri mane nuolat kankina“. Korespondentas paliečia jautrų M. Gorbačiovui klausimą, esą jis „nusikalstamai“ neįvertino nacionalinio klausimo. M. Gorbačiovas atsako: „Tai netiesa. Gyvenau šalyje, kurioje kalbama 225 kalbomis ir dialektais ir kurioje egzistavo visos religijos. Užaugau Kaukaze ir gerai žinojau šią problemą“. Tada korespondentas užduoda dar konkretesnį klausimą: „Ar jūs iš tiesų nežinojote, kad kariuomenė prievarta malšino nepriklausomybės judėjimą Tbilisyje ir Vilniuje?“ Į tai M. Gorbačiovas atsako: „Šis kaltinimas man buvo išsakytas milijonus kartų. Tačiau viskas tikrai vyko man už nugaros. Žinoma, natūraliai kyla klausimas: koks tu buvai generalinis sekretorius, jei nieko apie tai nežinojai? Tai daug rimtesnis kaltinimas. Pavyzdžiui, prisiminkime Vilnių. 1991 m. sausio 12 d., kai nepriklausomybės palaikytojų ir priešininkų susidūrimai pasiekė kritinį tašką, buvo sušaukta Federalinė Taryba. Į Vilnių buvo išsiųsta delegacija, kuri turėjo rasti politinį sprendimą. Tačiau naktį prieš jai atvykstant įvyko susidūrimai ir žuvo žmonės. Šiandien aišku, kad aukščiausiuose KGB sluoksniuose buvo jėgų, kurios norėjo užkirsti kelią politiniam sprendimui. Tbilisyje buvo panaši padėtis“.

Išties, labai greitai mes pamirštame tas aplinkybes, kuriomis gyveno sovietiniai piliečiai – bet kokia maištinga mintis būdavo žiauriai malšinama. Tūkstančiai lietuvių turėjo paaukoti savo laisvę ir net gyvybę už tautines ar krikščioniškas idėjas, už nepriklausomybės siekį. Ir „L. Brežnevo epochoje“ galima buvo sulaukti ne tik Magadano, kur dar kentėjo partizaninio pasipriešinimo dalyviai, bet ir „atsitiktinę“ žūtį net savo namo kieme nuo „atsitiktinių“ chuliganų. Dabar jau mažai kas nori atsiminti, kad tada, 1975 –1985 metais apie kokią nors nepriklausomybę negalima buvo net garsiau kalbėti, nebent tarp dviejų žmonių. Jeigu būdavo jau trečias, galima buvo manyti, kad KGB apie tai jau žinos, ir apie nepriklausomybę prasitaręs žmogus turės aiškintis, „kodėl griauna tarybinę santvarką“ (kas trečias – penktas suaugęs sovietinis žmogus, ypač inteligentas, buvo verbuojamas tapti KGB agentu – dabar tai jau net Lietuvoje yra neteisėtai įslaptinta). Net ir toks „nepriklausomybininkas“ (tiksliau, kolaborantas, apie kolaboravimo naudą ir gėrį įrodinėjęs net išrinkus jį prezidentu) A. Brazauskas po Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo akto iškart vykęs pas M. Gorbačiovą (kaip sovietinės imperijos vadovą), Amerikos korespondentui Billui Kelleriui drįso pasakyti, kad „vakar priimtas blogas sprendimas, sukelsiantis mums daug sunkumų ar nelaimių“, o žurnalistui pastebėjus, kad ir jis taip pat balsavo už šį „neteisingą“ sprendimą, atsakė: „O mums nebuvo kur dėtis“ (taip A. Brazauskas pripažino, kad jis buvo prieš nepriklausomybę, tik už ją balsavo bijodamas tautos). Mat, jam suprantamiau buvo likti Sovietų Sąjungoje, galbūt gavus kažkokią autonomiją, ar sovietinės konfederacijos sudėtyje. Tad M. Gorbačiovas, kuris nuo 19 metų buvo komunistų partijos narys, ir ne bet kokios šalies, o Rusijos (tada ji buvo tapatinama su Sovietų Sąjunga) ir negalėjo kitaip elgtis, kaip išsaugoti „broliškas tarybines tautas“ imperijos sudėtyje. Todėl nereikia galvoti, kad jis turėjo visa savo valia remti Lietuvos nepriklausomybę. Tik jis buvo jau kitoks komunistas ir kitoks rusas – suprato, kad Sovietų Sąjunga tokia forma, kuri egzistavo valdant V. Leninui, J. Stalinui, N. Chruščiovui, L. Brežnevui, J. Andropovui, išsilaikyti negalės.

Ir jis ryžosi pakeisti trūnijančią sistemą ir tik kaip perestroikos pasekmė atsirado vadinamieji liaudies frontai (Lietuvoje – Sąjūdis), leidę iškovoti nepriklausomybę atskiroms tautoms. Tačiau Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, nors ir tapęs tautos valios išreiškimu (kuriam pakluso ir proimperinės A. Brazausko vadovaujamos jėgos), buvo tik formalus aktas – viską tada dar tvarkė komunistinio imperinio režimo administracija, ypač po 1991 m. sausio 13-osios agresijos. Lietuvos valdžia dar nekontroliavo jokių nepriklausomybę paskelbusios valstybės sienų (dar iki šiol ne visur ji yra demarkuota), finansiniai santykiai buvo abipusiai priklausomi, tarpvalstybinio turto klausimas nebuvo išspręstas, net mūsų Vyriausybės narių išvykimas į užsienį buvo leidžiamas tik su sovietinėmis vizomis ir sovietiniais pasais. Tokia „patinė“ padėtis (šachmatų terminais kalbant) galėjo tęstis ilgokai, tačiau prie jos panaikinimo, net to nenorėdamas, prisidėjo vadinamasis GKČP, savo drebančiomis rankomis ėmęsis perversmo, vadinamojo pučo, scenarijaus: pasinaudodami M. Gorbačiovo išvykimu atostogų į Foroso salą, jie paskelbė perimantys imperijos valdžią į savo rankas, o atostogaujantį prezidentą nušalinantys. Mat, pučistus dar gąsdino ir ką tik parengta „sąjunginė sutartis“. Tačiau demokratinės jėgos Maskvoje buvo pakankamai jau subrendusios ir stojo ginti pasiektų M. Gorbačiovo laimėjimų. Prie jų prisijungus politinį svorį įgaunančiam Borisui Jelcinui, pučas buvo nugalėtas, o kaip pasekmė, Lietuva ir kitos Baltijos valstybės buvo pripažintos beveik visų Vakarų valstybių, iki tol delsusių tų ryžtingų veiksmų.

Nenuostabu, kad už komunizmo imperijos sugriovimą M. Gorbačiovui neatleidžiama iki šiol. Komunizmo ir sovietinės imperijos šalininkai jam neatleis ir po mirties. Jeigu mūsų politikai pajėgtų peržiūrėti nors dalį literatūros, įvairiausių Rusijoje savo darbą vykdančių „tyrėjų“, istorikų, politologų, filosofų darbų, tai pamatytų, kaip yra nekenčiamas Gorbačiovas savo šalyje, kurią jis atvedė į XXI amžių, nors ir aptrupėjusią politine, ekonomine, karine, demografine prasme. Vytautas Landsbergis, neseniai duodamas interviu Rusijos žurnalui „Sobesiednik“, pripažino, kad „jėgos struktūrų žmonės spaudė M. Gorbačiovą, kad jis leistų jiems susidoroti su Lietuva, esą reikalai „nuėjo pernelyg toli“.  Jis iš pradžių nesutiko panaudoti karinės jėgos, nors jį tikino: Lietuvoje viskas parengta, žmonės nepatenkinti naująja valdžia, reikia tik stuktelėti, ir ten viskas sugrius, visi sveikins sovietinės valdžios sugrįžimą... Galų gale M. Gorbačiovas jiems pasakė: gerai jau, bandykite. Ir vaikinai puolė vykdyti“. Tai supaprastintas aiškinimas. M. Gorbačiovas varė didžiulės imperijos didžiulį mechanizmą jo sugriuvimo link, ir tai nebuvo vieno ar net kelių asmenų, kad ir labai galingų, valia. Tai, kad buvo „pralieta nedaug kraujo“, V. Landsbergis pateikia kaip B. Jelcino nuopelną. Tai ne visa teisybė. Dažnai B. Jelcinas vykdė M. Gorbačiovui priešingą politiką, ir tas šių dviejų politikų nesutarimas kai kada buvo pravartus iš imperijos išsivaduojančioms tautoms. Bet žinoma, kad B. Jelcinas vykdė ir žiaurią politiką. Taip jis pasielgė su nepriklausomybę paskelbusia Čečėnija – 1999 metais paskandino ją kraujuje, o paskiau tai užbaigti perdavė Vladimirui Putinui, naujajam imperijos atstatytojui. Ta tautų kalėjimo politika Rusijoje dabar yra uoliai tęsiama.

Nepavykusio pučo aidas nuaidėjo ne tik per Rusiją ir buvusias sovietines respublikas, bet ir per visą pasaulį. Sąjūdžio kovos ir Kovo 11-osios Aktas dar nebuvo tie veiksniai, kurie garantuotai užtikrino Lietuvos nepriklausomybę – Vakarai rodė savo „politinį“ santūrumą, niekaip nesirengdami pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, taip suvaržydami Lietuvos nepriklausomybę. Tiktai pučo Maskvoje pralaimėjimas sudarė prielaidas Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims pasiekti realią nepriklausomybę. Deja, su tam tikromis išlygomis.

© 2011 „XXI amžius“