2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Perestroika, pučas ir M. Gorbačiovas

Minime 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo 20-ąsias metines. Dabar daug politikų siekia priskirti sau daugelį su SSRS žlugimu susijusių iniciatyvų vaidmenį, tačiau pamiršta, kad vienas svarbiausių sovietinio režimo pertvarkos ar imperijos sužlugdymo iniciatorių ir vykdytojų buvo tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas. Net nelabai yra svarbu, ar vykdydamas perestroikos planą jis rėmėsi galingojo KGB pagalba. Tikriausiai jis negalėjo apsieiti be tam tikros šios tada galingos jėgos paramos ir  pritarimo kai kuriose SSKP viršūnių dalyse. M. Gorbačiovas ne tik pritarė tuometinio JAV prezidento Ronaldo Reagano raginimui nugriauti Berlyno sieną, ne tik išvedė sovietinę kariuomenę iš į karą įklampinto Afganistano, o vėliau ir iš Rytų Vokietijos bei kitų satelitinių valstybėlių, bet ir ėmėsi pertvarkyti, netgi pasukti 180 laipsnių kampu komunistinio režimo vidaus politiką – išlaisvino politinius kalinius, leido disidentams dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktiems į valdžios institucijas, suteikė spaudos laisvę, teises kurti visuomenines organizacijas, galiausiai panaikino SSKP vienvaldiškumą, suteikdamas laisves kurti politines partijas, net priešiškas komunistinei ideologijai, leido emigraciją ar trumpalaikį išvykimą iš imperijos, t.y. atidarė sienas. Iš pradžių M. Gorbačiovo „pertvarką“ rėmęs ir KGB, ir SSKP aparatas, matydamas skeldėjant imperijos sienas, pajuto didžiulį pavojų imperijai, sovietiniam totalitariniam režimui ir iš savo grobuoniškos prigimties priešinosi perestroikos politikai. Daugelį M. Gorbačiovo veiksmų jo priešininkai, formaliai pritardami perestroikos politikai, sužlugdydavo, tačiau jis vis vien parodydavo savo nuoseklumą perestroikos politikai. Užrašuose, esančiuose M. Gorbačiovo fondo archyve, rašoma: Aš šiuo metu patiriu milžinišką spaudimą Lietuvoje įvesti prezidento kontrolę. Aš vis dar delsiu ir griežtų priemonių imsiuosi tik labai rimtos grėsmės atveju. Gorbačiovo užrašai rodo, kokios kliūtys buvo jam  daromos ir kitose srityse. Tik didžiulių pastangų dėka jis sugebėjo atsispirti pasiūlymams siųsti tankus į Rytų Berlyną siekiant sustabdyti Rytų Vokietijos žlugimą 1989 metų rudenį, o kitąmet jis sutrukdė komunistų dogmatikų priešinimuisi sujungti abi Vokietijas. Sukeldamas daugeliui savo bendražygių siaubą, M. Gorbačiovas netgi neprieštaravo susivienijusios Vokietijos prisijungimui prie NATO. Pagaliau, neapkęsdamas M. Gorbačiovo veiksmų, galingasis KGB aparatas kartu su komunistais dogmatikais pradėjo kurti pučo – perversmo prieš SSRS prezidentą Gorbačiovą – planą. Pučo data buvo parinkta dvi dienos iki numatyto plano pasirašyti naująją „sąjunginę sutartį“, kuri netiko ir M. Gorbačiovui, ir perversmininkams, imperijos šalininkams. Pučas prasidėjo prieš 20 metų, 1991 metų rugpjūčio 17 – 20 dienomis, kai dar buvo vykdoma agresija prieš nepriklausomybės atkūrimo aktą paskelbusią Lietuvą.

Lietuvos ir Rusijos perspektyvos prieš 20 metų

Vytautas Landsbergis

„Lietuvos taikus kelias į laisvę, nusilpus agresyviajai sovietų imperijai, buvo ypatingas, unikalus reiškinys Europos tautų istorijoje. O kad šis kelias buvo nueitas sėkmingai ir per itin trumpą laiką – vos per trejus metus, – lėmė nemažiau unikalūs poslinkiai Rusijos žmonių sąmonėje, ypatingu būdu susiklostančios aplinkybės bei galimybės jų šalies ateičiai.

Didžiausia Europos bėda: dirbti enorintys tinginiai, kurių nuolat daugėja

XXI amžius“ skelbia žymios politikos apžvalgininkės, žurnalistės Julijos Latyninos komentarą, perskaitytą RTVi laidoje „Kod dostupa“. Be abejonės, kai kurie Rusijos žurnalistės, publicistės J. Latyninos pastebėjimai – svarstytini, galbūt net abejotini. Tačiau jos požiūris į riaušes Londone ir priežasčių paieškos daugiau nei įdomios, daugiau nei originalios. Juolab, kad Julija Latynina nevengia aštrių kampų – nebijo ginčytis su tarsi neabejotinas tiesas skleidžiančiais politikais, žurnalistais, apžvalgininkais. Ypač įdomus pastebėjimas, jog šimpanzių bendruomenė išsigimė būtent tada, kai ją pradėjo dirbtinai maitinti žmogus. O iki tol beždžionės gyveno draugiškai, be didesnių nesutarimų ir pjautynių. Aktualus požiūris ir į teisę visiems balsuoti. J. Latyninos pastebėjimu, ši teisė neturėtų būti suteikta primityvams. Pateikiame sutrumpintą J. Latyninos komentaro variantą.

Išsivadavimo diena

M. Gorbačiovas išsisukinėja, neigdamas savo atsakomybę už žudynes Vilniuje

Sovietų Sąjungos griūties 20-mečio proga Gorbačiovas davė interviu Austrijos laikraščiui „Die Presse“. Neapsieita ir be klausimų apie teroristinio sovietų dalinio „Alfa“ vadeivą Michailą Golovatovą, kurį paleidusi Austrija sukėlė Lietuvos pasipiktinimą. Apgailestaujantis dėl SSRS subyrėjimo Gorbačiovas neigė, kad jisai stengęsis išsaugoti kruvinąją imperiją ir davęs įsakymą 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje šaudyti į taikius lietuvius.

Didžiausias Lietuvos ir lietuvių draugas iš Anglijos

Ernesto Džono Harisono 50-ųjų mirties metinių proga

Robertas Čerškus

Ernest John Harrison

Jautra Lietuvai

Tiems, kuriems pasisekė tai patirti, žino, kokia didelė garbė yra gimti lietuviu. Dalis tik vėliau patiria, kokia tai „pasiutiška“ atsakomybė. Visi, kurie sugeba iki pat mirties tą atsakomybę neišduodami nešti ir net savo vaikams lietuvių kalba perduoti, suvokia, kokia tai neišpasakyta sunkenybė. Deja, ne visiems duota tai pakelti, ypač dabar, kai lietuvių tauta yra ties su(si)naikinimo riba. Jeigu mums, tebekalbantiems šventa brahmanų kalba, yra taip sunku išlikti savimi, Savasties tiesą ir šviesą savyje išlaikyti, tai nenuostabu, kad visiems kitiems mus pažinusiems svetimtaučiams tai – tiesiog nepakeliamas uždavinys. Bet pasitaiko ir neįtikėtinų išimčių. Tame, mums svetimame paraleliniame pasaulyje, svetimose tautose kartas nuo karto atsiranda žmonių, kuriems duota labai reta ir keista dovana pamatyti, gyvai pajusti tą mūsų Rūpintojėlio ir Vyčio pasaulį, duota teisingai suprasti Lietuvą arba bent jau priartėti prie to, ką mums patiems nelengva suprasti, ką mes giname, dėl ko gyvename ir privalome išlikti čia, o ne kitur.