Didžiausia Europos bėda: dirbti enorintys tinginiai, kurių nuolat daugėja

XXI amžius“ skelbia žymios politikos apžvalgininkės, žurnalistės Julijos Latyninos komentarą, perskaitytą RTVi laidoje „Kod dostupa“. Be abejonės, kai kurie Rusijos žurnalistės, publicistės J. Latyninos pastebėjimai – svarstytini, galbūt net abejotini. Tačiau jos požiūris į riaušes Londone ir priežasčių paieškos daugiau nei įdomios, daugiau nei originalios. Juolab, kad Julija Latynina nevengia aštrių kampų – nebijo ginčytis su tarsi neabejotinas tiesas skleidžiančiais politikais, žurnalistais, apžvalgininkais. Ypač įdomus pastebėjimas, jog šimpanzių bendruomenė išsigimė būtent tada, kai ją pradėjo dirbtinai maitinti žmogus. O iki tol beždžionės gyveno draugiškai, be didesnių nesutarimų ir pjautynių. Aktualus požiūris ir į teisę visiems balsuoti. J. Latyninos pastebėjimu, ši teisė neturėtų būti suteikta primityvams. Pateikiame sutrumpintą J. Latyninos komentaro variantą.

Julija Latynina

Vakarų civilizacijos krizė – realus reiškinys. Beje, Vakarai dominuoja pasaulyje daugiau kaip 500 metų iš eilės. Šios pirmenybės Vakarai pasiekė ne iš karto. Šiandieninė krizė – ne ekonominė, o kultūrinė. Ji panaši į tą, kuri 1991-aisiais ištiko Sovietų Sąjungą. Socialistinė krizė atsirado nepriklausomai nuo to, ar į kolūkį buvo varoma prikišus prie smilkinio automato vamzdį, ar tuo kitu, labiau civilizuotu būdu, kai iš dirbančiųjų pinigai būdavo atimami ir atiduodami nedirbantiems prisidengus mokesčiais ar prievolėmis.

Socializmas kaip ir sifilis, turi įvairiausių atmainų. Jei jūs vadovaujate kolūkiui, badas į jūsų namus pasibels po metų. O jei jūs gyvenate šalyje, kur visi gali balsuoti, krizės jums teks palaukti ... keletą dešimtmečių, bet krizė nenumaldomai pasibels į jūsų duris. Apie tai byloja neramumai Londone. Tai labai iškalbingas pavyzdys. Dėl to krito net Amerikos kreditavimo reitingai. Bet svarbiausia čia ne pati klaida, o visuomenės reakcija į klaidą.

Tas 29-erių metų gangsteris turėjo keturis ar penkis vaikus nuo skirtingų moterų, niekur nedirbo. Pabrėžtina, kad jis pirmas pradėjo šaudyti į britų policininką ir sulaukė natūralaus atpildo: pats buvo nušautas. Tada nušautojo Marko Dagano gauja, keršydama už sėbro mirtį, pradėjo siaubti parduotuves, o prie jų prisijungė dar kelios panašaus sukirpimo gaujos. Bet neramumai, kuriuos išprovokavo nušautojo M.Dagano sėbrai, – ne pats aktualiausias dalykas. Svarbiausia – visuomenės reakcija į maištą. Pirmosiomis riaušių dienomis britų spauda noriai citavo nušautojo Marko Dagano artimuosius, neva koks vaikis buvo geras sūnus, draugas, tėvas. Ir visi, žinoma, piktinosi, kaip gi policija drįso nušauti tokį gerą žmogų.

Štai „The Guardian“ aprašo M.Dagano sugyventinės Semonos Viljams reakciją. Merginai – taip pat 29-eri metai. Taip pat niekur nedirbo. Ji gyveno iš pašalpų, gaunamų už kiekvieną auginamą vaiką. Ji retoriškai šaukė: kaip dabar paaiškinti vaikams, kur dingo jų tėvelis? Tik patys drąsiausi britų laikraščiai pastebėdavo, kad ne policininkas, o M.Daganas pirmasis pradėjo šaudyti,  kad pagrindinės M.Dagano ir jo sugyventinės pajamos buvo socialinės pašalpos, skiriamos už vaikų auginimą, o ne narkotikų platinimas. M.Daganas oficialiai ir nekūrė šeimos.

Kai maištas Londone plėtėsi, liberalioji spauda, o Vakaruose jos labai daug, pradėjo keisti savo požiūrį į paskutiniuosius įvykius. Britų laikraščiuose pagaliau atsirado frazių, panašių į šią: „Smurto negalima pateisinti“, bet po šio teiginio – ir vėl smurtą teisinantys svarstymai, kuo gi visuomenė nusikalto M.Daganui, kad jis buvo priverstas šaudyti į teisėtvarkos atstovą. Klausimų apie paties M.Dagano klaidas ir klystkelius nebūta. Žodžiu, laikraščiai tarsi susitarę šaukė: pirmiausiai reikia įsiklausyti į tokių kaip M.Daganas poziciją. Ir britų spauda pradėjo gilintis, ko visuomenė nedavė M.Daganui. Britų spauda net neužsiminė, kad galbūt ir jaunasis gangsteris padarė klaidų.

„The Guardian“ visą savo pyktį sukoncentravo į prakeiktus britų ministrus – kapitalistus, sumažinusius darbo vietų. Bet juk dauguma Londono riaušininkų niekad niekur nedirbo. Nedirbo, nes nenorėjo dirbti, o ne dėl to nedirbo, kad nebuvo darbo vietų.

„The Independent“ daug dėmesio skyrė klausimui, kodėl daug jaunų žmonių priversti gyventi skurde, tamsoje, be išsilavinimo. Laikraštis kėlė ir tokį klausimą: kodėl britų visuomenė nevertina jų kaip asmenybių? Kodėl nelaimėliams niekas nepadeda, net valstybės rūpesčiu įkurti Jaunimo centrai?

Bet jeigu valstybė stegia Jaunimo centrus, o jaunieji maištautojai į juos nevaikšto, o jei ir vaikšto, tai tik tam, kad apšnerkštų, tai bėda, matyt, atsirado ne dėl tų centrų. Kaip sako garsus profesorius Preobraženskis iš „Šuns širdies“, griūtis atsiranda ne todėl, kad tualetai prišnerkšti, o todėl, kad sujaukiami žmonių protai. Taigi šio leidinio žurnalistė prašo iš biudžeto skirti dar daugiau pinigų toms jaunimo gaujoms, kad būtų įkurta dar daugiau Jaunimo centrų, kurie išaugintų dar daugiau smurtaujančių jaunų pavianų.

Kodėl žurnalistė taip keistai mąsto – priežastis painioja su pasekmėmis? Ogi ji profesionaliai užsiima šelpimo verslu, jai asmeniškai naudinga tokia pozicija. Taigi tas baisusis narkotikas, prie kurio Didžioji Britanija pripratino jaunimą, – socialinė pašalpa. Nuo socialinių pašalpų atprasti sunkiau nei nuo heroino.

Politinis britų korektiškumas nesutampa su šiandienine politine britų tikrove. O tikrovė tokia: jau 100 tūkst. britų pasirašė po peticija, reikalaujančia nebemokėti socialinių pašalpų tokiems maištautojams kaip M.Daganas ir jo šutvė. Kaip visuomenė gali finansiškai remti tuos, kurie jos nekenčia ir ją muša?

Gal kai ką ir praleidau, bet vis tik neaptikau nė vieno straipsnio, kuriame būtų aiškiai parašyta: tie maištautojai gyvena ne iš prekybos narkotikais, o iš valstybės atseikėjamų solidžių pašalpų. Atviriausias buvo Didžiosios Britanijos premjeras: „Tie žmonės mano, kad pasaulis jiems skolingas, kad jų teisės svarbesnės už jų pareigas“. Bet ir premjeras iki galo visko nepasakė. Net nebandė atsakyti, kodėl maištautojai šventai įsitikinę, jog pasaulis jiems skolingas. Kadrai, pasakojantys apie riaušes Londone, man priminė vaizdus iš karštųjų pasaulio taškų. Štai scenarijus, pagal kurį nūnai žaidžia Vakarai: Islamo fundamentalistai žudo kitatikius, o kai NATO duoda atkirtį, tie patys fundamentalistai verkia į Vakarų televizijų kameras, esą NATO atakavo gerus, taikius, niekuo nenusikaltusius musulmonus. Šis scenarijus persikėlė, deja, ir į Vakarų Europą. Negalėjo nepersikelti. „Mes šaudysime į britų policiją, o paskui britų televizijų žurnalistams įrodinėsime, kokie geri esam kaip britų visuomenė mūsų negerbia ir nemyli. Nepelnytai nemyli“.

Beje, to britų nusikaltėlio mylimoji – dar ir Midlekso universiteto studentė. Bet ji juk neturi pinigų, kurie reikalingi išlaidoms už aukštąjį mokslą. Vadinasi, ji mokėsi už visų britų mokesčių mokėtojų pinigus, o jos sugyventinis šaudė į  visuomenę, kuri jai duodavo pašalpų.

Įdomus pavyzdys: mokslininkė Džeinė Gudol ne vienerius metus gyveno tarp beždžionių ir jas tyrinėjo. Ji pastebėjo, kad šimpanzių bendruomenė gyveno sveikai, draugiškai, be didelių grumtynių, barnių, kol žmogus nepradėjo jų šerti. Štai tada toji primatų bendruomenė išsigimė. Vienybės nebeliko, visi ėmė pjautis vieni su kitais dėl bananų, kurių nereikia susirasti.

Taigi mes vis dar svarstome, ką privalome gero padaryti tiems jauniesiems niekšams, kad jie paliktų mus ramybėje ir neskriaustų. Mūsų nekenčia dėl to, kad mes jiems esą kažko nedavėme, esame skolingi. Ir niekas nesvarsto, ką jie patys privalo padaryti, kad gyvenimas taptų gražesnis, prasmingesnis. Taip, pasaulyje teisybės mažoka, bet pati didžiausia neteisybė būna tada, kai valstybė iš dirbančiojo atima dalį uždirbtų pinigų ir padalina juos tiems, kurie tinginiauja. Jei tu esi narkomanas, jei niekur nedirbi, turi penketą vaikų, tai visuomenė tavimi būtinai pasirūpins, o jei tu teisiškai įregistravęs santuoką, sąžiningai dirbti, moki mokesčius, sieki mokslų, tai pajėgsi išlaikyti tik vieną vaiką, nes privalai sumokėti visus mokesčius. Taigi nusikaltėlis M.Daganas tikriausiai turėjo penketą vaikų, o policininkas, kurį jis nušovė, tikriausiai augino tik vieną, nes dviejų nepajėgė išmaitinti. Dabar susimąstykime, kokia ši visuomenė bus po kelių dešimtmečių? Tokių kaip Daganas bus penkis kartus daugiau, o policininkų – penketą kartų mažiau.

Singapūre nėra jokių bedarbio pašalpų. Ir būtent dėl šios priežasties ten nėra 20 – 30 proc. bedarbių. Ir jokių getų toje šalyje nėra, jie uždrausti. Ten ekonomiškai silpniau laikosi išeiviai iš Malaizijos, bet getų, kur gyventų dauguma malaiziečių, – nėra. Singapūre labai griežta tvarka: kiekviename rajone leidžiama gyventi ne daugiau kaip 25 proc. išeivių iš Malaizijos ir 13 proc. išeivių iš Indijos. Singapūras nėra rojus žemėje. Jie irgi turi problemų, bet šios šalies piliečiai labai paklusnūs valdžiai. Singapūrui pasisekė, nes šios šalies vadovas – labai protingas, išsilavinęs monarchas.

Esu iš tų rusų intelektualų, kurie meldžiasi Vakarams, esą ten viskas gerai, nes realiai veikia demokratinės institucijos, egzistuoja spaudos laisvė ir suteikta teisė visiems balsuoti. Tačiau laisvoji spauda ir laisvi rinkimai nėra absoliutus gėris. Jie neša ne tik gėrį, bet ir blogybes. Štai kad ir amerikietiška situacija. Maždaug 30 proc. amerikiečių mano, kad Rugsėjo 11-osios teroro aktus surengė pati JAV Vyriausybė. Būtent tie 30 proc. amerikiečių per laisvąją spaudą sukėlė visai nereikalingas diskusijas.

Rusijoje irgi nemažai žmonių, kurie mano, jog visi Rusijos kalėjimuose sėdintys asmenys yra nekaltai nubausti. Jų manymu, tai Vladimiras Putinas sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, surengė katastrofą Lenkijos prezidento lėktuvui, organizavo skerdynes Kuščiovskaja gyvenvietėje. Taigi kur riba, skirianti prasmingą diskusiją nuo paranojos?

XIX amžiuje žymus britų istorikas Tomas Makalėjus yra pareiškęs, jog visuotiniai rinkimai nesuderinami su civilizacija. Pagal jį, tokie kaip M.Daganas civilizuotoje bendruomenėje negali turėti balso teisės. Pabandyk tokią nuomonę pasakyti šiandien viešai. Man atrodo, kad tai labai teisinga mintis: primityvams negalima leist balsuoti, kol jie neįgaus proto. Būtent visuotinė balsavimo teisė visus šimtmečiais klestėjusios Europos privalumus per pastaruosius keletą dešimtmečių pavertė į nieką. Europa tapo biurokratiška. Ji nieko daugiau neveikia, tik atiminėja pinigus iš dirbančiųjų ir atiduoda juos bedarbiams kaip socialines pašalpas, kad tie ir ateityje nenorėtų dirbti.

Kas yra spaudos laisvė? Spaudos laisvė tada, kai ir tu, ir jis gali pasakyti savo nuomonę? Ir toje diskusijoje gimsta tiesa? Maža pastabėlė: tikroji spaudos laisvė galima tik mokslinėse diskusijose. Dauguma mūsų diskusijų – ne tik beprasmės, bet ir kenksmingos. Štai vienas pavyzdys. Britai skyrė milijoną svarų Jaunimo centrų kūrimui. Bet jaunuoliai tuos centrus taip apšnerkštė, kad jie tapo panašūs į kiaulides. Tada britų spaudoje kilo diskusija, esą Jaunimo centrų steigimui reikalingas ne vienas, o du milijonai. Suprask, tada jau tie centrai tikrai pradės gražiai veikti. Bet juk tai – pati tikriausia nesąmonė. Skirsime dvigubai daugiau pinigų, ir kiaulidė jau nebebus kiaulide? Mano supratimu, taps dvigubai nepatrauklia kiaulide. Kai mums tvirtinama, esą reikia sakyti visiems tiesą, nes tiesa susiras kelią, noriu ginčytis – ši taisyklė realiame gyvenime neveikia. Moksle tiesa susiranda kelią. Visuomeniniuose santykiuose – ne visuomet.

Europa pasielgė teisingai, pasirinkdama kapitalizmo kelią. Prasminga veikla tik tuomet, kai jos metu uždirbtos gėrybės tampa tavo asmenine nuosavybe. Tokiu keliu pasukusioje Europoje būtinai atsirado tokių kaip Engelsas ir Marksas, kurie ėmė skleisti kitokio pobūdžio idėjas. Tos idėjos visuomenei kažkodėl tapo patrauklios: iš bjauriųjų kapitalistų atimti uždirbtus pinigus ir juos padalinti neturtingiems, nors nėra jokių įrodymų, kad, atėmus pinigus iš turčių ir juos padalinus vargšams, skurstančiųjų padėtis bent kiek pagerėtų.

Beje, nuo XIX amžiaus – net 80 proc. intelektualų Europoje yra bent kiek panašūs į Karlą Marksą, ir taip pat bent kiek panašūs į tuos tinginius, kurie siaubė Londono parduotuves. Taigi, Europa turi nepriklausomą spaudą, bet į ją daugiausiai rašo būtent tie 80 proc. intelektualų, manančių, kad juos kažkas turi išlaikyti, remti, gerbti. Demokratija nėra patvari. Ji nuolat keičiasi, transformuojasi. Afrikoje ji neveikia. Europoje pradėjo „buksuoti“, nes daugėja niekur dirbti nenorinčių tinginių, kuriems suteikta teisė balsuoti, ir jie rinkimuose dirbantiesiems primeta savo žaidimo taisykles. Kuo daugiau tinginių, tuo daugiau jie reikalauja.

Kuo skiriasi išsilavinęs tironas nuo tirono primityvo? Skirtumai akyvaizdūs, plika akimi pastebimi. Singapūro tironas Li Kuan Ju pakėlė BVP net 40 kartų, o Vladimiras Putinas provincijoje pastatė prabangius rūmus, kurie iš tiesų nereikalingi nei jam, nei visuomenei. Skirtumas tarp išsilavinusio ir primityvaus tirono akivaizdus, tarsi lygintume sportininką su narkomanu. Taigi išsilavinęs, intelektualus absoliutizmas – nesmerktinas dalykas, kaip ir santvarka, pagal kurią iki šiol gyveno JAV.

Štai Kinija XII amžiuje buvo labai pažangi, išsilavinusi, bet ją ėmė vytis skurdi Europa. Šiandien vėl kita situacija. Aukštumų pasiekusi dabartinė Europa, besididžiuojanti savo kultūrų įvairove, laisva spauda ir laisvais rinkimais, vėl ima tūpčioti vietoje. Ją sparčiais žingsniais vejasi Kinija ir Singapūras. Nė vienos valstybės vystymąsis nėra sustingęs. Viskas keičiasi tiek šalies viduje, tiek aplinkui. Egzistuoja ir vidinė, ir išorinė konkurencija. Deja, šiandieninė konkurencija – ne Europos naudai.

Parengė Gintaras Visockas

© 2011 „XXI amžius“