Didžiausias Lietuvos ir lietuvių draugas iš Anglijos

Ernesto Džono Harisono 50-ųjų mirties metinių proga

Robertas Čerškus

(Tęsinys. Pradžia Nr. 14)

Ernest John Harrison

Šiaurės Amerikoje

1893 m. kovo 23 d., eidamas dvidešimtuosius metus, Ernestas Jonas Harisonas  išvyko iš Anglijos į Naująjį Vestminsterį Britų Kolumbijoje ir kurį laiką ūkininkavo Kanadoje. Vėliau čia jis pradėjo dirbti Kanados spaudos žurnalistu.

Yra išlikusi labai įdomi fotografija, kurioje užfiksuotas prie  lovos Vankuverio viešbutyje sėdintis jaunas „Vancouver News-Advertiser“ reporteris, šalia jo stovi dar du kolegos, o lovoje pasišiaušęs guli ir atsakinėja į klausimus pats Markas Tvenas. Ši reta nuotrauka daryta paskutinės garsaus JAV rašytojo kelionės po pasaulį metu, 1896 metų rugpjūčio 18 dieną. E. J. Harisonas žymiai vėliau savo laiškuose draugui, Rytų kovų specialistui Robertui Smitui (Robert W. Smith) prisiminė, kad tuomet slapčia stenografavo sirguliuojančio M. Tveno kalbą,  ir vėliau (rugpjūčio 20 d. – R. Č.) ją atspausdino ne tik „Vancouver News-Advertiser“, bet telegrafo laidais ji buvo išplatinta visose valstijose. ⁴

Greitai po to Ernestas Harisonas persikėlė į Britų Kolumbijos miestą Nanaimo, netoli Vankuverio, kuriame sistemingai kultivavo laisvas imtynes („catch“) kalnakasių sporto klube. Jo treneris tuomet buvo žinomas lengvojo svorio imtynininkas Jack Stewart.

Netrukus iš Britų Kolumbijos Vankuverio uosto E. J. Harisonas laivu išplaukė į San Franciską, JAV, ir be jokių kliūčių įsidarbino San Francisco „Call“ laikraštyje. Gyvendamas ir dirbdamas San Franciske jaunas žurnalistas aplankė ir San Chosė bei Los Andželes miestus. Kaip nujausdamas artėjančią didžiulę nelaimę, Ernestas Harisonas iš Kalifornijos San Francisko uosto išplaukė į Japoniją,  prieš pat 1906 metais miestą visiškai sugriovusį žemės drebėjimą. ⁴

Dai Nippon (Dižioji Japonija)

Japonijoje, Jokohamoje E. J. Harisonas tapo reporteriu ir naujienų skyriaus redaktoriumi pirmajame šalyje  angliškame laikraštyje „Japan Herald“. Gyvendamas Jokohamoje E. J. Harisonas pradeda mokytis tradicinės džiudžitsu kovos veiksmų mokyklos, įkurtos japonų meistro Iso Mataemon Minamoto no Masatari. Vėliau žurnalistas persikėlia į Tokiją ir ten dirba „The Japan Times“ korespondentu, o laisvalaikiu beveik kasdien mokosi jau Kodokan mokyklos džiudo meno, treniruojasi  kartu su Mifune Kiūdzo (Mifune Kyuzo), kuris vėliau tapo legendiniu džiudo mokytoju.

 1911 metais Ernestas Jonas Harisonas tampa pirmuoju užsieniečiu, pasiekusiu pirmąjį juodo diržo daną (meistriškumo lygį) Kodokan džiudo imtynėse. Jis taip pat pirmasis užsienietis, šį bei kitus tradicinius japonų kovos menus (džiudžitsu, kendo, sumo, kembu, karatedo ir aikido)  1912 m. aprašęs anglų kalba. E. J. Harisono knyga „Japonijos kovinė dvasia“ (The Fighting Spirit of Japan and Other Studies, New York, 1912 m.) tapo labai populiari ne tik JAV, bet ir Didžiojoje Britanijoje ir susilaukė pakartotinų tiražų.

 Reikėtų pažymėti, kad pirmieji įvairių Japonijos kovos menų mokyklos įkūrėjai bei mokytojai XIX amžiaus pabaigoje bei XX amžiaus pradžioje buvo tikrų tikriausi samurajai (Japonijos Vyčiai). Todėl Ernestas Jonas Harisonas, daug bendravęs bei gerai išmokęs šnekamosios japonų kalbos,  turėjo labai gerus mokytojus, Japonijos kovos menus pažino iš geriausių pirminių šaltinių.

Iš viso, su pertraukomis, E. J. Harisonas Japonijoje išgyveno apie 20 metų, taigi turėjo pakankamai laiko ir progų pažinti Samurajų kraštą, kultūrą bei tradicijas. Jo pirmoji, bet nesėkminga santuoka su 18 metų jaunesne Secilija Ros (Cicely Ross) taip pat įvyko Japonijoje ir buvo susijusi su džiudo. Secilijos brolis buvo žinomas  džiudo meistras iš Australijos, Brisbeno, dr. Artūras Džonas Rosas (Dr Arthur John (Jack) Ross). Vėliau, po skyrybų, Secilija išvyko į savo gimtąją Australiją ir dirbo sekretore Sidnyje. Su savo buvusiu sutuoktiniu ji susirašinėjo laiškais ir išsaugojo draugiškus ryšius. ⁴

Rusijoje ir Tolimuosiuose Rytuose

Rusų–japonų karo metu (1904–1905 m.) E. J. Harisonas tapo Londono „Daily Mail“ korespondentu. 1906 gegužės 10 d. žurnalistas dalyvavo I Rusijos Dūmos atidaryme, Petrapilyje, o 1907 m. per Sueco kanalą jis vėl sugrįžo atgal į Daj Nipon, kaip mėgo vadinti Japoniją.³  Kelerius metus po Rusijos–Japonijos karo E. J. Harisonas dirbo JAV laikraščio „New York Herald“ korespondentu Tokijuje. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą žurnalistas išvyko į didelę kelionę po Korėją, Kiniją, Rytų Sibirą ir Priešamūrį. Jis pamatė Baikalo ežerą, garlaiviu Šilka bei Amūru pasiekė Chabarovską, apžiūrėjo Mingų dinastijos kapavietes prie Pekino, Rojaus šventyklą, Didžiąją kinų sieną, Pekiną ir daugelį kitų įžymių vietų pakeliui. Tai, ką patyrė bei pamatė šioje kelionėje, jis aprašė pirmojoje savo knygoje „Taika ar karas į Rytus nuo Baikalo?“ (Peace or War East of Baikal?, Yokohama, Kally & Walsh, 1910 m.).

 Po šios kelionės E. J. Harisonas persikėlė gyventi į Vladivostoką, siekdamas pramokti rusų kalbą bei pažinti gyvenimą. Vladivostoke jis dirbo Rusijos laikraščio „Daliokaja okraina“ redakcijoje ir buvo įvairių užsienio laikraščių korespondentas šiame krašte. ³

 Tuomet antrojo dano (kurį įgijo Kodokan mokykloje, Japonijoje) džiudoka („džiudo meistras“) neapleido šio pomėgio ir Rusijoje. Jis lankė vietinius sporto klubus, stebėjo ir pats dalyvavo įvairiose imtynių varžybose. Šiame Tolimųjų Rytų mieste anglas matėsi, o gal net išmėgino jėgas su Sovietinės džiudo atmainos „Sambo“ pradininku  Vasilijumi Oščepkovu (1892–1937 m.), kuris 1911 m. buvo baigęs tą pačią džiudo mokyklą Kodokan, ir tuo laiku (apie 1914 m.) vadovavo pirmajam Rusijoje Vladivostoko džiudo klubui „Sport“.

 Rusijos imperijoje tada dominavo graikų-romėnų stiliaus imtynės, arba kaip rusai jas vadino, „prancūsiško stiliaus“, kai neleidžiami kojų veiksmai, ir sportininkų pėdos privalo būti ant kilimo. E. J. Harrisono sugebėjimai ir visai kitokios, ypač Rusijoje dar mažai žinomų Japonijos džiudžitsu ir džiudo mokyklų žinios, jam teikė ryškų pranašumą prieš visus kitus imtynininkus. Bet Ernestas J. Harisonas nebuvo puikybės apsėstas savanaudis, ir Japonijoje įgytomis žiniomis geranoriškai dalijosi. Rusija iki šiol turėtų jaustis jam skolinga už Olimpinį sidabrą, iškovotą dr. Aleksandro Petrovo  (virš 93 kg) graikų-romėnų imtynių rungtyje, IV-ose Olimpinėse žaidynėse, kurios 1908 m. vyko Londone.

Dar savo pirmosios viešnagės Petrapilyje metu (1906–1907 m.) įtakingame Rusijos, Sankt Peterburge leidžiamame laikraštyje „Novoje Vremia“ E. J. Harisonas spausdino skelbimus, kad moko džiudo. Pagal juos tada kreipėsi Rusijos kariuomenės gydytojas Aleksandras Petrovas (1876–1941 m.), vienas iš pirmųjų imtynių mėgėjų garsaus Petrapilio „Herkules“ klubo narių. Ernestas Harisonas pravedė A. Petrovui keletą pamokų.

 Po kelerių metų, kai džiudo mokytojas dirbo žinomo Londono The Times korespondento Roberto Viltono padėjėju ir vėl gyveno Petrapilyje (1914–1916 m.), daktaras A. Petrovas prisipažino anglui, kad tos nepaprastos džiudo meno žinios, kurias jis įgijo E. J. Harisono pamokų metu, jam vėliau padėjo iškovoti ir Olimpinį sidabro medalį Londone. ⁴

Su Robertu Viltonu (Robert Archibald Wilton) (1868–1925 m.) E. J. Harisonas, matyt, netiesiogiai susipažino dar dirbdamas tame pačiame  „New York Herald“ laikraštyje, kuriame prieš „Times“ dirbo ir R. Viltonas.  Bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui bei artinantis lemtingiems įvykiams Rusijos monarchijos sostinėje, įtakingiausias Didžiosios Britanijos laikraštis pasamdė du energingus britus, kurie buvo kur kas daugiau, nei paprasti žurnalistai. R. Viltonas vėliau tapo gerai žinomų knygų „Rusijos agonija“ (Russia’s agony, 1918 m.) bei „Paskutinės Romanovų dienos“ (The Last Days Of The Romanovs, 1920 m.) autoriumi.

Dirbdamas Petrapilyje E. J. Harrisonas aktyviai sportavo įvairiuose vietiniuose klubuose bei dalyvavo daugybėje parodomųjų varžybų. Vėliau savo laiške R. Smitui iš to laikotarpio jis prisiminė Petrogrado klubą „Sanitas“ ir čekoslovakiškos kilmės klubą „Sokol“.

Jau pakankamai subrendęs, išmokęs bei patyręs džiudžitsu bei plunksnos meistras aukštesniųjų likimus reguliuojančių jėgų buvo pilnai paruoštas sutikti ir pirmąjį „brahmaną“, buvusį Rusijos imperinės kariuomenės karį Karolį Požėlą. Pirmasis sutiktas lietuvis anglui padarė tokį stiprų įspūdį, kad rašytojas net po daugelio metų jį prisimindavo, kaip vieną geriausių vyriškumo pavyzdžių. Graikų-romėnų stiliaus imtynininkas Karolis Požėla tuomet buvo savo jėgų zenite ir nugalėdavo visus priešininkus iš eilės. Jis rungėsi ir V. Oščepkovo klube „Sport“, ir Peterburgo klubuose. 1912 m. Petrapilyje jis tapo Rusijos imperijos čempionu graikų-romėnų imtynėse, o 1913 m. Kijeve–pirmuoju Rusijos čempionu laisvo stiliaus imtynėse bei Tarptautinio turnyro Vroclave (Breslau) nugalėtoju. 1914 m. Karolis Požėla antrą kartą  iškovojo Rusijos Olimpinio čempiono titulą laisvo stiliaus imtynėse. Po karo ir revoliucijos K. Požėla išvyko į JAV, ir ten virtęs Karl Pojello tapo garsiu amerikietiškų imtynių profesionalu.

Lietuvio ir E. J. Harisono dar laisvoje Rusijoje užsimezgusi draugystė nenutrūko. Imtynininkai susirašinėjo ir buvo susitikę Londone 1932 m. pavasarį, kai K. Požėla čia gastroliavo kaip profesionalus JAV imtynininkas. ⁵

Ernesto Jono Harisono asmuo yra kažkaip paslaptingai susijęs dar su vienu svarbiu Rusijos monarchijai įvykiu. Vieša paslaptis, kad prie skandalingojo Grigorijaus Rasputino nužudymo yra prisidėjusi ir Didžiosios Britanijos Karalystės žvalgyba. Britas E. J. Harisonas dalyvavo šį pasikėsinimą įvykdžiusių Rusijos aristokratų pasitarime... Galbūt todėl jis po to greitai, dar prieš pasibaigiant 1916 metams, išvyko iš Peterburgo į Kiniją, kur buvo mobilizuotas į taip vadinamą Kinų darbo korpusą.

Po mokymų iš Kinijos, jau kaip britų kariuomenės leitenantas, per Kanadą ir Angliją jis išsiunčiamas į Prancūziją, kur tarnavo iki 1918 m. rugpjūčio mėnesio. Dėsninga, kad Prancūzijoje jis perėjo į karinę žvalgybą, ir kartu su britų ekspediciniu korpusu 1918 m. rugsėjo mėnesį išsilaipino Archangelsko uoste. Šią Šiaurės Rusijos kampaniją, kurioje dalyvavo sąjungininkų – ir Didžiosios Britanijos, ir JAV – kariuomenės, viename savo laiške (1932 12 14) draugui Kaziui Bizauskui Harisonas pavadino Archangelo tragikomedija. Akivaizdu, jo nuomonė apie šią vangią sąjungininkų intervenciją atitiko oficialią „Jungtinės rusų karinės sąjungos“ nuomonę. Rašytojas buvo nuolat kviečiamas į kasmetinius tradicinius šios  seniausios ir didžiausios okupuotos Rusijos antikomunistinės organizacijos pietus Londone, kur mielai susitikdavo su kovų draugais. ⁵

„Gana įspūdingas laikotarpis“

1919 m., po tragikomedijos Archangelske, Didžiosios Britanijos karinės žvalgybos vyresnysis leitenantas buvo demobilizuotas ir paskirtas sekretoriumi į Britų misiją Baltijos šalims („Baltijos Provincijoms“, kaip tuomet anglai oficialiai jas vadino), kuriai vadovavo plk. S. Talensas (vėliau tapęs Sir Stephen Tallents). Britų Misija dirbo Latvijoje – Liepojoje ir Rygoje, Estijoje  – Taline (Reval). Jos sekretoriui E. J. Harisonui teko savo akimis matyti nuožmias kovas dėl laisvės Estijoje ir Lietuvoje. Kovotojas iš prigimties šį savo gyvenimo laikotarpį vėliau atsimins kaip „gana įspūdingą“ (a pretty exciting time). ⁴

Atvykęs į Liepoją E. J. Harisonas iš Lietuvos Respublikos Prekybos ir pramonės ministro prof. Jono Šimkaus (1873–1944), kuris tuomet vedė derybas su plk. S. Talensu,  pirmą kartą išgirdo apie negarbingus Lenkijos veiksmus, 1919 m. pradžioje jai pradėjus nepaskelbtą karą prieš Lietuvą. ³ Būtent tada antrojo dano dziudo Kodokan mokyklos kovotojas, gerai žinantis, kas yra garbinga vyriška kova, ir savo šviežia žvalgybos vyr. leitenanto karine bei jau nemaža gyvenimo patirtimi pažinęs, kas yra negarbingi kovos metodai, stojo ginti tiesą ir teisingumą, stojo ginti Lietuvą.

 Iš pradžių jis, aišku, tai darė atsargiai ir netiesiogiai, nes juk pagal savo pareigas privalėjo atstovauti oficialiai Didžiosios Britanijos Karūnos pozicijai. Bet pasinaudodamas tuo, kad tuo pačiu metu jis  buvo ir neoficialus įtakingiausio Londono dienraščio Times korespondentas, E. J. Harisonas užstojo Lietuvą savo straipsniuose. Tikriausiai pastebėję, kuri iš trijų naujai besikuriančių bei atsikuriančių Baltijos valstybių Misijos sekretoriui yra arčiau širdies,  1919 m. rugpjūčio mėnesį Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerija (The Foreign Office) jį paskyrė Didžiosios Britanijos konsulo Lietuvos Respublikoje pavaduotojo pareigoms. Naujuoju konsulu tuomet buvo paskirtas Karališkųjų oro pajėgų pulkininkas leitenantas Ričardas Vordas (Richard Barrington Ward), taip pat neslepiantis savo didelių simpatijų Lietuvai. Plk. R. B. Vordas draugavo su Lietuvos diplomatijon įstojusiu Amerikos lietuviu B. K. Balučiu, ir, matyt, šios draugystės dėka greitai tapo labai prielankus lietuviams. Anglijos konsulą ir vicekonsulą iš Rygos į Kauną latvių sunkvežimiu atvežė savanoris, Lietuvos karo atstovas Latvijoje Ladas Natkevičius (1893– 945). ⁷ Pakeliui į Kauną, Radviliškyje tuomet dar šeimininkavę vokiečiai E. J. Harisoną buvo netikėtai suėmę, bet greitai paleido. ³

  Plk. R. B. Vordas Britanijos konsulo pareigose, deja, išsilaikė neilgai. Lenkai, kuriuos E. J. Harisonas vadino Rytų Europos junkeriais, ⁸ sau įprastais metodais sugebėjo paveikti Anglijos užsienio reikalų ministeriją, kuri buvo priversta atšaukti „per draugišką“ savo diplomatą iš Kauno. ³ Į jo vietą 1920 m. spalio 9 d. Londonas paskyrė Viltoną (E. C. Wilton).  Šie lenkų išprovokuoti pokyčiai Britanijos atstovybėje lėmė Ernesto Jono Harisono apsisprendimą dar labiau pasišvęsti Lietuvai. 1921 m. jis išvyko iš Kauno į Angliją ir tapo oficialiu Lietuvos Respublikos atstovybės press attaché, Lietuvos naujienų agentūros ELTA  korespondentu Londone.

© 2011 „XXI amžius“