Ar švedai gins Lietuvą?

Neseniai nuskambėjo žinia, kad Švedija nėra pasirengusi padėti Baltijos šalims užpuolimo atveju. Rugsėjo pabaigoje atsargos generolas majoras, Švedijos karo mokslų akademijos bendradarbis Karlis Neretniekas sakė, kad Švedijos karinės galimybės ginti Baltijos šalis Rusijos užpuolimo atveju kol kas yra ribotos ir neatitinka politikų deklaracijų. Šis karo ekspertas teigė, jog tarp Švedijos deklaruojamos doktrinos, kad ji pasirengusi padėti Baltijos šalims, ir realių galimybių yra „rimtas neatitikimas“. Tyrimų centro „Atlantic Council“ naujame leidinyje paskelbtame straipsnyje jis rašė: „Plataus masto karinių veiksmų Baltijos šalyse ir aplink jas atveju Švedijos galimybės suteikti svarbią pagalbą yra labai ribotos, ypač nesant išankstinio įspėjimo“. Ekspertas perspėjo, kad tokia nuostata gali sukurti klaidingus lūkesčius (taigi ir prielaidas planavimui) tarp kaimynų, tikintis, kad jie gali pasikliauti Švedijos indėliu karinės krizės regione atveju. Taip jis prieštaravo Švedijos parlamento pernai sausį paskelbtam pareiškimui, kad „Švedija nebus pasyvi, jei kitą (Europos Sąjungos) valstybę narę ar Šiaurės šalį ištiks katastrofa ar jos bus užpultos“, todėl „Švedija turėtų būti pasirengusi suteikti bei gauti karinę paramą“. K. Neretnieks analizavo scenarijus, kaip Švedija galėtų veikti, jei Lietuvai, Latvijai ir Estijai iškiltų realus karinis pavojus, o NATO paprašytų švedų pagalbos ginant sąjungininkus. Pasak atsargos generolo, dislokuoti užsienyje gerai parengtas bataliono dydžio pajėgas Švedijai gali prireikti kelių savaičių, nes dabar Švedijos sausumos pajėgas daugiausia sudaro specializuoti atsargos daliniai. Be to, tikėtina, jog kils diskusijų, ar pirmieji parengti daliniai turi likti šalyje ar turi būti išsiųsti į užsienį. K. Neretnieko teigimu, Švedijos karinis laivynas nebūtų tinkamai pasirengęs karui Baltijos jūroje, nors yra gerai parengtas veikti kitokiomis krizinėmis situacijomis, o oro pajėgos susidurtų su problemomis, jei reikėtų teikti paramą sausumos pajėgoms. Problemų esą kiltų ir tuo atveju, jei Švedijai reikėtų priimti didesnius NATO šalių karinius dalinius – galimos spragos koordinuojant karių priėmimą, užtikrinant jų apsaugą, teikiant logistinę pagalbą. Pagrindinė to priežastis – nepakankamas planavimas taikos metu ir mažas bendrų pratybų su NATO skaičius. K. Neretniekas daro išvadą, kad „Švedijos galimybės įsitraukti (į konfliktą) užsienyje, padėti savo kaimynams yra labai ribotos, o būtinas bendradarbiavimas su NATO dideliu mastu turės būti improvizuotas“.

Tačiau britų savaitraščio „The Economist“ tarptautinio skyriaus redaktorius, knygos „Naujas šaltasis karas“ autorius Edwardas Lucasas iškart pasiūlė kitą nuostatą: Baltijos šalių oro erdvės saugumu galėtų rūpintis ne tik sąjungininkai NATO, bet ir Aljansui nepriklausančios Švedija ir Suomija. E. Lucasas sako, kad į budėjimo tvarkaraštį (oro policijos, saugančios Baltijos šalių oro erdvę) reikia „kaip galima greičiau įtraukti Švediją ir, jei įmanoma, Suomiją“, nes tada našta ginant Baltijos šalis būtų padalyta dar dviems šalims, „kurios gauna daugiausia naudos iš trijų mažų kaimynių saugumo“. Tai būtų „galingas ženklas Rusijai, kad Vakarų įsipareigojimai Baltijos šalims nėra tik laikinų sentimentų akimirka, bet ilgalaikio geopolitinio požiūrio rezultatas“. Pasak „The Economist“ apžvalgininko, jau nedelsiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos karius galėtų pradėti mokyti Švedijos karinės pajėgos.

Švedijos kariuomenės vadas generolas Sverkeris Goransonas agentūrai BNS spalio pradžioje pareiškė, kad Švedija techniškai yra pasirengusi dalyvauti Šiauliuose dislokuotoje Baltijos šalių oro erdvę prižiūrinčioje NATO oro policijos misijoje. Iš kitos pusės, jis mato, kad yra teisinių kliūčių, kurias spręsti turi politikai, o ne kariai. Kadangi Švedija nėra Šiaurės Atlanto Aljanso narė, pasak generolo, klausimai tampa sudėtingi.

Trys Baltijos šalys neturi pajėgių karinių oro pajėgų, todėl iškart po jų įstojimo į NATO oro erdvę ėmėsi saugoti sąjungininkai. Pamainomis skirtingų šalių karo naikintuvai dislokuojami Šiauliuose. Pagal galiojantį sprendimą NATO oro policijos misija vyks iki 2014 metų, tačiau Baltijos šalys, negalėdamos parengti savo gynybos strategijos ir neturėdamos tinkamų gynybinių pajėgų, siekia, kad ji įgautų ilgalaikės misijos statusą.

© 2011 „XXI amžius“