„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. gruodžio 28 d., Nr.22 (243)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Svečiai iš Donecko: manėme, kad Lietuva bus labiau išsiveržusi į priekį

Gintaras Visockas

Prieš keletą dienų Vilniuje viešėjo grupė Ukrainos žurnalistų, mokytojų iš Donecko miesto. Turėjau retą progą  pabendrauti su Ilja Suzdalevu, Jelizaveta Gončarova ir Natalija Vinickaja. Nors svečiai labiausiai domėjosi Lietuvos jaunimui skirta spauda, mat jie patys savo regione leidžia jaunajai kartai skirtus leidinius, neišvengiamai kalbėjomės ir apie lietuviškas bei ukrainietiškas politines intrigas. Neišvengėme ir palyginimų, kuo Ukraina skiriasi nuo Lietuvos ir kuo šios valstybės šiuo metu panašios?

Svečių pastebėjimai įstrigo atmintin. Vaizdžiai tariant, jie tikėjosi, jog Lietuva bus ryškiau išsiveržusi į priekį kaip Europos Sąjungos ir NATO šalis. O atvažiavę pamatė, kad čia viskas labai panašu kaip ir jų gimtojoje Ukrainoje. Be abejo, po kelias valandas tetrukusio pokalbio keblu daryti plačius apibendrinimus. Juolab, kad svečiai Lietuvoje viešėjo vos kelias dienas. Taigi kai kurios svečių pastabos galbūt per daug paviršutiniškos ar net ne visai tikslios. Doneckiečiai patys prisipažino, kad jų pastebėjimai bei vertinimai negali būti absoliučiai teisingi. Be to, bendrauti trukdė ir kalbos barjeras. Galbūt ir aš ne viską tiksliai supratau užsirašydamas jų mintis. Tačiau tiek I. Suzdalevas, tiek J. Gončarova, tiek N. Vinicka pasakojo, mano supratimu, labai nuoširdžiai, atvirai. Jų įžvalgos – tikrai įdomios. 

Pavyzdžiui, įvažiuodami į Vilnių jie nepasijuto atsidūrę Europos Sąjungai priklausančiame mieste. Vilniaus pakraščiai ir naujieji Vilniaus kvartalai, kuriais teko važiuoti vėlai vakare, jiems priminė Donecko priemiesčius. Dar atviriau kalbant, priminė buvusią pilką Sovietų Sąjungą. Niūrų vaizdą sukėlė ir netoli Vilniaus esanti Gariūnų turgavietė. Mokytojos, mokyklinio laikraščio redaktorės N. Vinickajos teigimu, Gariūnai negali daryti garbės Europos Sąjungos valstybei. Atsidūrę čia jie pasijuto tarsi prišnerkštoje Charkovo turgavietėje. O ir prekės, ir kainos – labai panašios. Taigi pirmieji įspūdžiai buvo dvejopi. Tiesą sakant, doneckiečiai tikėjosi, jog Vilnius padarys jiems geresnį įspūdį.

Važiuodami į sostinę baiminosi ir lietuvių priešiškumo rusų kalbai. Ruošdamiesi kelionėn net buvo išmokę keletą svarbiausių frazių lietuviškai. Pažįstami juos buvo perspėję: į rusiškai kalbančius Lietuvoje žvelgiama priešiškai, be pagarbos. Todėl Lietuvoje ne visur ir ne visada įmanoma susišnekėti rusiškai. Kartais galima sulaukti net specialiai klaidinančių atsakymų. Tačiau atsidūrus Lietuvoje doneckiečiai patys savo kailiu įsitikino, jog priešiškumo rusakalbiams nėra jokio. Nė vienas sutiktas lietuvis neatsisakė kalbėti rusiškai.

Nuomonė apie Lietuvos sostinę kardinaliai pasikeitė tik tada, kai svečiai kitos dienos rytą įžengė į Vilniaus senamiestį. Štai tada jie tikrai pasijuto esą Europos Sąjungos šalyje. Senamiestis sužibo pačiomis gražiausiomis spalvomis. Ypač senuoju Vilniumi buvo sužavėta laikraščio „Donbasas“ žurnalistė J. Gončarova. Ji tvirtino supratusi, jog lietuviai gerbia savo istoriją, negaili lėšų restauravimo darbams, noriai stato paminklus savo kunigaikščiams ir karžygiams. Ji ypač sužavėta tuo, kad senamiestyje pilna lentelių, nurodančių, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis pastatė bažnyčią, rūmus, kur koks žymus veikėjas gyveno, dirbo, mokėsi. J. Gončarovos teigimu, jiems užteko kelias valandas paklaidžioti senojo Vilniaus gatvelėmis, kad suprastų, kokią didingą praeitį turi Lietuva ir kaip ta praeitis saugoma, branginama.

Jaunųjų žurnalistų lygos Donecko regiono pirmininkas, vienas iš Donecko srities jaunimo centro vadovų I. Suzdalevas prisipažino, kad jam paliko gerą įspūdį viešasis Vilniaus transportas. Jei troleibusas privalo atvažiuoti lygiai dvi munutės po 17 valandos, tai jis Vilniuje nurodytu laiku ir atvažiuos. Jei ir vėluos, tai vėlavimas bus minimalus. Vos keliolika sekundžių. Donecke tokio punktualumo nėra. Tiesa, ir bilietų kainos ženkliai skiriasi. Doneckiečio I. Suzdalevo tvirtinimu, viešojo transporto bilietai Lietuvoje net kelis kartus brangesni nei jų milijoną gyventojų turinčiame Donecke. Kainos maisto prekių, drabužių parduotuvėse – labai panašios. Taip, Lietuvoje viskas šiek tiek brangiau. Bet tas brangumas ne itin skaudžiai smogia per kišenę. I. Suzdalevas domėjosi ir lietuviškų pensijų dydžiu. Pensijos čia, jo įsitikinimu, ženkliai didesnės nei Ukrainoje, todėl Lietuvos pensininkams žymiai lengviau. Svečiai iš Donecko tvirtino, jog Lietuvą nuo Ukrainos šiuo metu skiria tai, kad oficialusis Vilnius bent jau žino, ko trokšta, ir lietuvių tauta lėtai, bet kryptingai, atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų. Kol kas akivaizdu, kad tarp Lietuvos ir Ukrainos – daugiau panašumų nei skirtumų. Tačiau Vilnius, skirtingai nei Kijevas, žino, kaip derėtų pasiekti trokštamų dalykų. Todėl ir juda į priekį.  Juda vadovaudamasis būtent europietiškomis žaidimo taisyklėmis. Gal prie šių taisyklių lietuviai dar ne visai priprato, tačiau bent jau stengiasi jų nelaužyti. Svečiai iš Ukrainos pastebėjo, jog lietuviai – labai paklusnūs įstatymams. Jei kelio ženklas rodo, jog pėstieji čia – nepageidaujami, tai niekas ir nebėga per gatvę draudžiamoje vietoje. Jei elgetoms draudžiama išmaldos prašyti prie Lietuvos parlamento ir Vyriausybės, tai jie čia ir nesiveržia su „ištiesta ranka“. 

Oficialusis Kijevas blaškosi, nežinodamas nei ko siekti, nei kaip. Vieni tempia į Vakarus, kiti – į Rytus. Ukrainos parlamente – tie patys žmonės, kurie šalį valdė ir sovietmečiu, ir vos tik paskelbus nepriklausomybę. Ukrainoje – visi tarpusavyje pjaunasi. Visi nori tapti generaliniais vadais, niekas nenori būti seržantais ir eiliniais. Tarp Ukrainos politikų – daug vagių, kyšininkų, kriminalinių nusikaltėlių. Visi puikiai žino, kiek dolerių būtina pakloti, norint tapti Ukrainos Rados deputatu. Taigi, jei sukrapštėte reikiamą sumą pinigų, į parlamentą galėtumėte prastumti kad ir beždionę ar mešką. Niekas neprieštarautų, niekas nesipiktintų. O kam prieštarauti, juk kyšis sumokėtas.

Todėl Ukrainos gyventojai ir nepasitiki nei provakarietiškais, nei prorytietiškais politikais. Nepasitiki net šiuo metu įkalinta buvusia Oranžinės revoliucijos lydere Julija Tymošenko. Taip, tie, kurie J. Tymošenko įgrūdo į kalėjimą, patys, vaizdžiai tariant, turėtų būti teisiami už grobstymus stambiu mastu ar grubius piktnaudžiavimus tarnybine padėtimi. Tačiau ir pati J. Tymošenko nėra šventoji. Niekas nepamiršo, kokiam klanui ji priklausė prieš tapdama Oranžinės revoliucijos princese. Todėl tokio susiklausymo ir vienybės, kokią Lietuvoje išvydo svečiai iš Donecko, Ukrainoje nėra ir nežinia, kada bus galima sulaukti.

Beje, pasak I. Suzdalevo, J. Tymošenkos tema Ukrainoje seniai visiems nusibodusi. Gal tik Europos Sąjungos vadovybei ji aktuali. Na, žinoma, aktuali ir pačiai J. Tymošenko bei jos artimiesiems. O milijonams Ukrainos piliečių – nebe. I. Suzdalevo pastebėjimu, dauguma ukrainiečių įsitikinę, jog „jie visi vienodi – ir tie, kurie gina Juliją, ir tie, kurie ją keikia“. Niekas nebekelia klausimų: ar jūs tikite, kad J. Tymošenko yra nekalta, ar jūs manote, kad jai pareikšti kaltinimai nėra iš piršto laužti? Ukraina tiesiog labai pavargo, nes nemato esminio skirtumo tarp tų, kurie teisia J. Tymošenko, ir tų, kurie ją dievina. Ukraina pavargo nuo posakio: „Nesvarbu, kas valdys šalį, nes valstybei vis tiek vadovaus susitepę“.


I. Suzdalevas neatmetė galimybės, kad Ukrainoje kai kurios temos sukuriamos specialiai, kad jų pagalba būtų galima visuomenės dėmesį pakreipti valdžiai reikalinga kryptimi. Štai šiuo metu ten labai aktyvūs vadinamieji černobyliečiai, kadaise likvidavę avarijos Černobylio atominėje jėgainėje padarinius.  Tų černobyliečių – ant abiejų rankų pirštų suskaičiuosi. Į Kijevo gatves protestuoti išėjo vos pusė šimto žmonių, o visos Ukrainos spauda šį įvykį aprašinėja taip smulkiai ir dažnai, kad, atrodo, jog protestuoti išėjo penki milijonai potencialių rinkėjų.

Beje, Ukrainos černobyliečiai per ES teismus sau prisiteisė milžiniškas pensijas bei kompensacijas. Dabar jų pensijos vos ne šimtą kartų viršija vidutinę ukrainiečio pensiją. Tokios keistos proporcijos, pasak I.Suzdalevo, vargu ar teisingos.

Kita tema Ukrainoje irgi gali sulaukti neįtikėtinai, bet nepagrįstai didelio rezonanso. Paaiškėjo, jog į kalėjimą pasodintos J. Tymošenkos duktė sieks Ukrainos parlamento nario mandato. Neatmestina versija, jog apie tai Ukrainos masinės informavimo priemonės be perstojo kalbės keletą mėnesių.

Gali būti, jog spaudoje bus iš naujo sprendžiamas galvosūkis, kokia kaina dabar Rusija ukrainiečiams pardavinės dujas. Ši tema – amžinai aktuali Ukrainai. Tačiau iš diskusijų viešojoje erdvėje – labai mažai realios naudos.

Neatmestina galimybė, jog spaudoje pasirodys svarstymų, kuris milijardierius, o jų Ukrainoje – labai daug, savo turtais nurungs vieną turtingiausių šalies verslininkų – poną Renatą Achmetovą. Bet ir iš šio pobūdžio diskusijų Urainai – kaip iš ožio pieno. Milijardieriai pasiskirstę į keletą konkuruojančių klanų. Pavyzdžiui, Dnepropetrovsko klanas grumiasi dėl įtakos su Donecko klano milijardieriais. Beje, J. Tymošenko priklauso būtent Donecko turtingųjų šeimai. Eiliniams ukrainiečiams jokio skirtumo, kas nurungs ir ar iš viso nurungs R. Achmetovą. Vis tiek niekas jo ar jam kolegoms neišdrįs pateikti esminių klausimų: kaip atsitiko, kad tu įsigijai šimtą gamyklų, kuriose dirba pusė milijono darbininkų?

Štai vieno internetinio portalo „Ostrov“ žurnalistai ėmėsi narplioti Ukrainos turtingiesiems nepatogius klausimus. Surinko užtektinai daug kompromituojančios medžiagos apie kai kuriuos iš jų: išsiaiškino, kokiai kriminalinei grupuotei kadaise priklausė, į kokias finansines aferas įsivėlė, kokiam bankui negrąžino kredito, kokių politinių žmogžudysčių užsakymu įtariamas. Tačiau milijonieriai kreipėsi į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo ir bylą nesunkiai, šypsodamiesi laimėjo. Dabar„Ostrov“ jau nebegali domėtis tokiomis aštriomis temomis. Bijo bankroto, nes teismų nustatytos baudos žymiai didesnės už galimą pelną.

Žinoma, postūmis į gerąją pusę akivaizdus. Kadaise drąsiam Ukrainos žurnalistui, įkyriai kėlusiam nepatogius klausimus, nupjovė galvą ir tokiu drastišku būdu amžiams nutildė. Omenyje turimas Georgijus Gongadzė, kadaise išdrįsęs kritikuoti net tuometinį Ukrainos prezidentą Leonidą Kučmą. Dabar jau ir čia pasirenkami civilizuotesni būdai – teismai, o ne žudymai, bet iki tikros spaudos laisvės – dar labai toli.

Taigi Ukraina, priešingai nei Lietuva, dar neturi suformulavusi bendranacionalinės idėjos. Atsisveikindami svečiai pabrėžė, kad jie iš Lietuvos parsiveš labai malonius prisiminimus. Jie norį gyventi būtent taip, kaip gyvename mes, lietuviai, Europos Sąjungos nariai.

Prisipažinsiu, ukrainiečių žodžiai glostė savimeilę. Tačiau ar tikrai nusipelnėme šių pagyrimų? Ar tikrai galime pasigirti turį mus vienijančią bendrą idėją, jei net neturime daugmaž vieningo požiūrio į nepgarįstus reikalavimus keliančią Lenkiją? Ar tikrai jau taip nuoširdžiai rūpinamės savo senamiesčiais, jei verslininkai vis dažniau ir atkakliau trokšta ten statyti standartinius stiklinius dangoraižius? Ar mūsų parlamente ir Vyriausybėje pluša vien dori, sąžiningi, principingi politikai? Ar tikrai Lietuvoje sudarytos galimybės principingiems žurnalistiniams tyrimams?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija