Lenkija ir Lietuva: tautinių mažumų padėtis

Nenutylantis Lietuvos lenkų, taip pat ir Lenkijos valdžios reikalavimas keisti Lietuvos švietimo įstatymą skatina pasižiūrėti į tautinių mažumų padėtį abiejose kaimyninėse šalyse, nes šis ginčas jau perėjo į tarptautinę sritį.

Vis blogėjančia tautinių mažumų padėtimi Lenkijoje skundžiasi ne tik lietuviai, bet ir kitų tautinių mažumų atstovai. Lenkijos ukrainiečių sąjunga, leidžianti savaitinį laikraštį ir ukrainiečių literatūros almanachą, sako, kad tik šie spaudiniai atspindi realią tautinių mažumų padėtį. Lenkijoje gyvenantys ukrainiečiai įsitikinę, kad šešerius metus Lenkijoje veikiantį tautinių mažumų įstatymą laikas taisyti. Jiems yra nepriimtinas Lenkijos valdžios nenoras prisiimti teisinę ir materialinę atsakomybę už 1947-aisiais vykdytą akciją „Wisla“, kai ukrainiečiai prievarta buvo išskaidyti po visą Lenkiją. Daugelis Vakarų šalių tautinių mažumų įstatymą taiko, jei vietovėje gyvena per 10 procentų kitos tautos atstovų. Lenkijoje, pavyzdžiui, dvikalbius gatvių pavadinimus galima kabinti, tik jei tautinės mažumos sudaro ne mažiau kaip 20 procentų.

Kaip pranešė LTV laida „Panorama“, sovietmečiu ukrainiečiams buvo leista įkurti vieną ukrainietišką mokyklą. Dabar Lenkijoje tokių mokyklų yra penkios ir keliolika sekmadieninių. Tačiau labiausiai nuskriausti ir sulenkinti jaučiasi baltarusiai – jie neturi nė vienos mokyklos ir yra įkūrę tik vieną privatų baltarusišką darželį. Ukrainiečiai ir baltarusiai skundžiasi, kad jų mokyklose trūksta vadovėlių, net 40 procentų vaikų negali lankyti tautinės mokyklos.

Kad reikia taisyti tautinių mažumų įstatymą, pritaria ir kai kurie Lenkijos seimo nariai. Tarkim kašubai bei vokiečių ir čekų kalbomis kalbantys sileziečiai, kurių šalyje gyvena daugiau nei šimtas penkiasdešimt tūkstančių, išvis neturi tautinių mažumų statuso.

Gruodžio pirmoje pusėje Europos Tarybos ekspertų komitetas paragino Lenkijos valdžią labiau rūpintis lietuvių kalbos statusu lietuvių gausiai gyvenamuose rajonuose. Įvertindamas, kaip Lenkija laikosi Europos regioninių, arba mažumų, kalbų chartijos, ekspertų komitetas paragino patobulinti tautinių mažumų švietimo finansavimą, nes dabartinė tvarka esą neskatina mokytis tautinės mažumos kalba. Ekspertai taip pat pasiūlė Lenkijos valdžiai persvarstyti reikalavimą dėl klasių, kurioms dėstoma lietuvių kalba, sudarymo. Pagal dabar galiojančią tvarką, tokioms klasėms formuoti reikia ne mažiau 14 moksleivių. Paskelbtoje ataskaitoje pažymima, kad lietuvių kalbai pagalbinės kalbos statusas suteiktas tik Punsko valsčiuje, tačiau jis nesuteiktas kituose Seinų apskrities valsčiuose, nors dviejuose iš jų lietuviai sudaro 19 proc. ir 8 proc. gyventojų. Tai neužtikrina tinkamos lietuvių kalbos apsaugos „dviejose savivaldybėse, kur lietuviai tradiciškai gyvena ir sudaro tinkamą skaičių šiam įsipareigojimui“. Taip pat atkreiptas dėmesys į nepakankamą rūpestį lietuvių kalba žiniasklaidoje – Balstogės radijo stotis laidą lietuvių kalba transliuoja tris kartus per savaitę, o per televiziją keturis kartus per mėnesį rodoma laida dėl techninių priežasčių nematoma lietuvių gyvenamuose rajonuose. Be to, ekspertai paragino Lenkijos valdžią pasirūpinti, kad išeitų bent vienas savaitraštis lietuvių kalba.

Nesistengianti sutvarkyti Lenkijos tautinių mažumų padėties Varšuva pernelyg jautriai reaguoja į savo tautiečių skundus kitose šalyse, ypač Lietuvoje. Lenkijos prezidento Bronislawo Komarowskio patarėjas tarptautiniais klausimais Romanas Kuzniaras interviu Lenkijos radijo Pirmajai programai kritikavo Lietuvos valdžios politiką lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Lenkijos prezidento patarėjas pareiškė, kad Lenkijos kantrybė Lietuvos atžvilgiu „aiškiai pasibaigė“. R. Kuzniaro buvo paklausta apie bendros lenkų ir lietuvių švietimo komisijos darbo rezultatus. „Galėjo pasirodyti, kad su lietuviais gana greitai pasieksime susitarimą. Pasirodo, kad ne“, – klausimo pabaigoje konstatuojama. „Galvoju, kad mes kažkiek išlepinome savo brolius lietuvius, truputėlį juos sugadinome, sukurdami įspūdį per ilgus metus, toks buvo mano požiūris, kad šis jų kompleksų Lenkijos atžvilgiu supratimo rezervuaras iš lenkų pusės yra neišsemiamas, kad jie taip gali tempti ilgai“, – radijui sakė R. Kuzniaras. Pasak jo, lietuviai susitarimų vykdymą nori tempti vis tolyn, tačiau, pasak R. Kuzniaro, kantrybė aiškiai pasibaigė, ir tiek premjeras D. Tuskas, tiek Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis „jau kelis mėnesius aiškiai tai rodo“. Tokias mintis Lenkijos politikas pareiškė tuoj pat po paskutinio tarpvalstybinės Lenkijos–Lietuvos darbo grupės susitikimo Trakuose ir baigusios savo darbą. Netrukus po to Lietuvos lenkų rinkimų akcijos interneto svetainėje buvo paskelbta apie planuojamą streiką lenkiškose mokyklose Lietuvoje.

Per paskutinį susitikimą Trakuose Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinė darbo grupė nusprendė sudaryti kitas darbo grupes. Lietuvos ir Lenkijos švietimo viceministrų vadovaujamos ekspertų darbo grupės įvykęs susitikimas padėties nepakeitė – lenkų atstovai reikalauja atšaukti Lietuvos švietimo įstatymą, įteisinantį vienodą lietuvių kalbos egzaminą visiems abiturientams ir daugiau pamokų lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose. Nors Lietuvos Švietimo ministerija sutiko palengvintai vertinti tautinių mažumų abiturientus per egzaminą pereinamuoju laikotarpiu ir rengti kursus mokytojams, kuriems dabar jau tenka mokyti lietuviškai, lenkams tas netiko. Lenkijos švietimo viceministras M. Sielatyckis sakė, kad Lietuvos valdžia įstatymą turi derinti su Lietuvos lenkais, kurių atstovai reikalauja ne atidėti įstatymą, o grąžinti senąją tvarką. Pati Lenkijos švietimo ministerija pareiškė, kad Lietuvos Švietimo įstatymas esą diskriminuoja lenkų mažumos moksleivius.

Lietuvos švietimo ekspertai lapkričio pabaigoje yra pareiškę nematantys priežasčių atšaukti lenkų politikų kritikuojamo Švietimo įstatymo, nes jis sudaro vienodas sąlygas visų tautybių moksleiviams. Švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio pasirašytame pareiškime rašoma: „Lietuvos Respublikos švietimo ekspertai nemato priežasčių atšaukti 2011 metų kovo 17 dienos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisų“. Pareiškime teigiama: „Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra laikomas tik iš vidurinio ugdymo, t. y. 11–12 klasių, lietuvių kalbos ir literatūros programos, kuri yra bendra ir vienodai nauja visiems Lietuvos mokiniams. Mąstymo gebėjimai yra universalūs, tad nederėtų diferencijuoti rašinių temų pagal abiturientų tautybę“. Į raginimą mažinti brandos egzamino rašinio apimtį Lietuvos ekspertai atsako: „Šių metų brandos egzaminų duomenys rodo, kad mokyklų tautinių mažumų kalbomis abiturientai per 100 minučių parašo vidutiniškai apie 300 žodžių, tad nėra pagrindo nuogąstauti, kad jie nesugebės parašyti 500 žodžių per 4 valandas“. Dokumente pažymima, kad nuostata, jog aukštesnėse klasėse Lietuvos istorijos ir geografijos bei pilietiškumo pagrindų temų turi būti mokoma lietuvių kalba, atitinka Hagos rekomendacijas. Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai priekaištaudami, kad lietuvių kalbos mokymo stiprinimas mokyklose, kuriose yra mokomoji lenkų kalba, blogina švietimo lenkų kalba padėtį, nutyli faktą, jog pamokų lietuvių kalbai skaičius nėra didinamas gimtosios – lenkų – kalbos sąskaita. Lietuvos ekspertai taip pat teigia, kad 2010–2011 mokslo metais galiojančių vadovėlių lenkų kalba sąraše buvo apie 140 pavadinimų, o 2011 metais buvo išleista 11 naujų vadovėlių mokykloms lenkų mokomąja kalba. „Lenkijoje, 2009 metais įvykdžius ugdymo turinio reformą, neliko nė vieno galiojančio vadovėlio lietuvių kalba, o ankstesniais metais buvo leidžiami tik kalbos ir Lietuvos istorijos vadovėliai. To pasekmė – dvikalbis mokymasis visose Lenkijos lietuviškų mokyklų pamokose, tai yra mokymasis skaitant lenkiškus vadovėlius, o su mokytojais bendraujant lietuviškai“, – sakoma dokumente. Lygindami padėtį Lietuvoje ir Lenkijoje veikiančiose tautinių mažumų mokyklose lietuvių ekspertai pažymi, kad Lietuvoje minimalus mokinių skaičius 11–12 klasėse yra 10, o Lenkijoje – 14 moksleivių. Be to, tautinių mažumų kalbomis besimokantys vaikai gauna 20 proc. mokymo lėšų daugiau nei besimokantieji lietuvių kalba, – aiškina Lietuvos ekspertai.

© 2011 „XXI amžius“