Žydų sėkmės formulės beieškant

Laimantas Jonušys, žinomas vertėjas ir literatūros kritikas, į lietuvių kalbą išvertęs knygą „Žydų šimtmetis“

Perskaičiau, regis, užtektinai daug knygų apie „Mossad“ ar „Šin Bet“. Izraelio slaptųjų tarnybų žygiai negali nekelti susižavėjimo ir pavydo. Tačiau čia tiktų liaudiška išmintis: „kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių“. Kaskart vis tvirčiau įsitikinu, kokia įdomi, pamokanti, įkvepianti žydų istorija. Tad nenuostabu, kad nusprendžiau įsigyti ir neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusį „Žydų šimtmetį“, kuriame, sakyčiau, labai įtaigiai ir įtikinamai atskleidžiama žydų sėkmės formulė. Beje, šią knygą į lietuvių kalbą išvertė žinomas vertėjas, literatūros kritikas Laimantas JONUŠYS. Jis mielai sutiko atsakyti į keletą „XXI amžiaus“ žurnalisto Gintaro Visocko klausimų.

Kodėl ėmėtės versti į lietuvių kalbą tokią sudėtingą, storą ir kartu įdomią knygą – „Žydų šimtmetis“? Kuo ši knyga gali sudominti lietuvį skaitytoją?

Istorija domiuosi, o šioje knygoje labai įžvalgiai ir objektyviai atskleistos unikalios XIX ir ypač XX a. žydų istorijos ypatybės. Nemanau, kad mes, lietuviai, turime ko nors specialiai mokytis iš žydų, tos „sėkmės formulės“ nukopijuoti neįmanoma. Kai kurių dalykų neišvengiamai mokomės, nes tokia yra istorijos tėkmė. Lietuvį skaitytoją ši knyga, be visų jos universalių pranašumų, gali sudominti dar ir tuo, kad atskleidžia žydų gyvenimo šiame Rytų Europos regione, taip pat ir Lietuvoje, istorines ypatybes.

Įdomu ir tai, kad knygos autorius, užuot bandęs menkinti žydų indėlį į komunistinį judėjimą ir konkrečiai į Rusijos bolševizmą, atvirai jį akcentuoja. Svarbiausia, kad jis blaiviai ir objektyviai paaiškina, kodėl taip atsitiko (viena iš pirminių paskatų – jaunų žydų maištas prieš konservatyvų tradicinį žydiškumą, geto atmosferą). Apskritai žydų iškilimo į įvairius Rusijos elito (ne tik bolševikinio) sluoksnius istorija yra itin savita ir įdomi. „Žydų šimtmetyje“ ji perteikta su įspūdinga intriga, o šį pasakojimą perskaičius dar kvailesnės atrodo įvairios seniai žinomos mistifikacijos ir sąmokslo teorijos.

Tad iš ko susideda „žydų sėkmės formulė“? Iš nepaprasto žydų vieningumo, iš būtinybės remti saviškį bet kokiomis sąlygomis, iš draudimų žydui apgaudinėti žydą, iš žydų mokėjimo imtis vien pelningų, perspektyvių verslų?

Žydų vieningumas šiek tiek mistifikuojamas ir išpučiamas. Buvo ir yra nemažai atvejų, kai jie tarpusavyje smarkiai konkuruoja, nesutaria, vieni yra konservatyvūs religiniai ortodoksai, kiti pasauliečiai liberalai, vieni stambūs kapitalistai, kiti komunistai, dar kiti – rašytojai ir menininkai arba mokslininkai, kurių politika gali ir visai nedominti.

O jų sėkmės formulė moderniame pasaulyje – ar bent svarbus tos sėkmės aspektas – kaip tik ir paaiškintas šioje knygoje: jie anksčiau už kitus buvo merkurininkai, o ne apolonininkai. Tai plati tema, bet labai supaprastintai galima pasakyti taip: merkurininkai yra tie, kurie nedirba žemės, neaugina gyvulių ir neima kardo. Dabar didžioji dauguma išsivysčiusių šalių gyventojų, taip pat ir Lietuvos, tokie ir yra, bet žydai Europoje tokie buvo jau seniai, todėl prie modernaus pasaulio geriau prisitaikė. Tai lėmė ir kai kurių istorinių aplinkybių sutapimas.

Tarp lietuvių ir žydų kartais esama trinčių. Ir dėl termino „žydšaudžiai“, ir dėl Simono Vyzentalio centro priekaištų, ir dėl Holokausto, ir dėl Nachmano Dušanskio piktadarybių... Kaip Jūs vertinate šias trintis – kaip rimtas, gilumines ar dirbtinai konstruojamas, primetamas?

Sunku vienareikšmiškai apibendrinti – yra ir gero tarpusavio supratimo, ir nesusipratimų. Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas ir kai kurie kiti veikėjai į Lietuvą žiūri tik per Holokausto ir kolektyvinės atsakomybės prizmę ir smerkia siekius atkreipti Europos dėmesį į komunistinių režimų nusikaltimus žmonijai. Iš šių pozicijų buvo pasmerkta ne tik Prahos deklaracija, pasirašyta Vaclavo Havelo, Vytauto Landsbergio ir daugelio kitų iškilių asmenų, bet ir sušvelnintas šios deklaracijos variantas – didele balsų dauguma Europos parlamente 2009 metais priimta rezoliucija „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“. Reikia pasakyti, kad Lietuvos žydų bendruomenė tokiai kraštutinei Zuroffo ir kitų pozicijai nėra linkusi pritarti.

Antra vertus, tarp lietuvių dar yra gerokai įsišaknijusių antisemitinių nuostatų, jos daugiau išsakomos buitinių pokalbių lygyje, bet kartais prasiveržia ir žiniasklaidoje. Yra ir nesusipratimų. Juk, tarkim, į Vilnių atvykęs užsienio žydas ir apsilankęs Genocido aukų muziejuje, tegali nustebti, kad tai skirta visai kitam genocidui, kuris galbūt apskritai nebuvo genocidas. Gal ir galima suprasti, kad po penkiasdešimties priverstinio tylėjimo metų mes emocingai įvardiname savo tautos kančias, bet dėl objektyvumo reikia pripažinti, kad per mažai dėmesio skiriame mūsų šalyje vykusio Holokausto atminimui, o minėto muziejaus pavadinimas nevykęs, ir dėl to mes turime moralinių problemų tarptautiniu mastu (Rygoje panašaus pobūdžio muziejus vadinasi adekvačiau – Okupacijos muziejus).

Ar knyga „Žydų šimtmetis“ duoda bent jau netiesioginį atsakymą, kodėl gi nesiliauja dešimtmečiais tebesitęsiantis žydų ir palestiniečių konfliktas? Kokios nuomonės apie šį konfliktą turėtų laikytis Lietuva ir lietuviai?

Knygos tikslas nėra analizuoti šį konfliktą, bet apie žydų migraciją į šias žemes ir vėliau susikūrusios Izraelio valstybės ypatybes kalbama labai įdomiai. Iš to lyg ir galima daryti išvadą, kad žydų noras sukurti savo valstybę buvo labai suprantamas, bet Izraelis, kaip šiais laikais gyvuojanti atvirai nacionalistinė valstybė, autoriui atrodo unikalus ir kai kuo įtartinas reiškinys. Bet apskritai į visus reiškinius Jurijus Sliozkinas visų pirma žvelgia ne publicisto, o mokslininko žvilgsniu, jis siekia objektyviai analizuoti istorinius reiškinius, o ne ieškoti dabartinių problemų sprendimo būdų.

Mums, manau, reikia suvokti, kad Izraelis daugeliu aspektų yra europietiškos demokratijos šalis, atsidūrusi visai kitokios ir aršiai priešiškos aplinkos apsuptyje. Tai nereiškia, kad visus Izraelio veiksmus reikia pateisinti.

Dabar jau kyla rimtas Irano ir Izraelio konflikto pavojus. Ar šio konflikto atgarsių nesulauks ir Lietuva?

Šiais laikais didesni konfliktai vienaip ar kitaip nuaidi per visą pasaulį. Bet praktiškai Lietuvą tai, manau, paveiktų nebent kuro kainų kilimu.

Ko lietuviams būtinai derėtų pasimokyti iš žydų?

Kadangi lietuviai, kaip tauta (kaip, beje, ir kai kurios kaimyninės tautos), yra labai nevienalytė, kupina vidinių prieštaravimų, tai ir mokytis įvairiems lietuviams reikėtų skirtingų dalykų. O kaip visuomenei, kaip politinei bendruomenei, mums daug ko reikia mokytis – gal ne tiek iš žydų, kiek iš senosios demokratijos valstybių: būti sąmoningesniems, kultūringesniems, mažiau pasiduoti korupcijai, nepotizmui, kasdieniniam chamizmui ir t.t.

Kas gi tas „Žydų šimtmečio“ autorius?

Jurijus Sliozkinas (Amerikoje – Yuri Slezkine) yra Rusijos istorijos specialistas. Beje, jis studijavo ir literatūrą, ir „Žydų šimtmetyje“, gvildendamas mąstysenos ypatybes bei istorinius pokyčius, gausiai bei įdomiai remiasi grožine literatūra. Jau 1982 metais emigravo į JAV. Kaip jis pats teigia, tik paauglystėje sužinojo (iš savo tėvo), kad jo motina – žydė.

Pernai Vilniaus knygų mugėje autorius sakė, kad kai kam ši jo knyga atrodė per daug aukštinanti žydus, o kai kas nusprendė, kad joje esama antisemitizmo. Matyt, tai gali reikšti, kad ji parašyta objektyviai.

© 2012 „XXI amžius“