Ne tik stiprūs piliečiai privalo priešintis svetimųjų įtakai

Gintaras Visockas

Kaip derėtų vertinti Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės interviu, duotą Sausio 13-osios minėjimo išvakarėse LRT laidos „Ant svarstyklių“ vedėjui Gintarui Aleknoniui? Interviu – informatyvus, nuoširdus, teikiantis vilčių, nenutylintis padarytų klaidų, neslepiantis nenuveiktų darbų. Krašto apsaugos ministerijos (KAM) vadovė džiaugėsi, kad per pastaruosius kelerius metus, kol ji vadovauja KAM, net keletą kartų lankėsi JAV, susitikdavo su aukšto rango Amerikos gynybos pareigūnais. Dažni vizitai Amerikon byloja, jog oficialusis Vašingtonas vertina Lietuvą kaip patikimą, svarbų partnerį.

Pastaruoju metu susikaupė užtektinai daug problemų, kurias būtina aptarti su Amerika. Pavyzdžiui, deramasi dėl oro policijos misijos tęstinumo Baltijos valstybėse, dėl NATO Energetinio saugumo centro galimo akreditavimo Vilniuje. Tai rodo, kad amerikiečiai nepamiršo Lietuvos reikalų, kad jiems žinomi Lietuvos tykantys pavojai.

Tų pavojų yra daug. Ministrė R. Juknevičienė turi neabejotinai daugiau informacijos nei mes, eiliniai mirtingieji. Vieša paslaptis, kad Rusija intensyviai stiprina savo karines pajėgas, dislokuotas būtent vakarinėje dalyje, įskaitant Karaliaučiaus kraštą. Akivaizdu tai, kad JAV paskelbta naujoji strategijos koncepcija byloja, esą „Amerikos Europoje ilgainiui bus mažiau“. Oficialusis Vašingtonas deklaruoja naujus užsienio politikos akcentus: kai kur mažins savo pajėgumus, kitur – stiprins.

Į žurnalisto G. Aleknonio klausimą, ar nepašliję Lietuvos ir JAV tarpusavio santykiai, ministrė R. Juknevičienė atsakė matanti tik bruožus, kurie byloja apie gerėjantį, stiprėjantį bendradarbiavimą. Labai svarbu pabrėžti, ministrės teigimu, jog Lietuva drauge su Amerika ir kitomis NATO šalimis jau realiai treniruojasi, kaip gintųsi, kilus galimam kariniam konfliktui. Jei prieš kelerius metus tokio pobūdžio treniruotės tebuvo svajonė, dabar „atliekamas jau konkretus, praktinis Lietuvos gynybos planavimas“.

Laidos „Ant svarstyklių“ vedėjas prisiminė, jog dabartinis JAV gynybos vadovas – buvęs ilgametis CŽV direktorius. Žurnalistas G. Aleknonis teiravosi, ar Amerika neturi Lietuvai nė menkiausių pretenzijų dėl kilusio skandalo, susijusio su galimai Lietuvoje ne vienerius metus veikusiu CŽV kalėjimu. Ministrė pabrėžė, jog oficialusis Vašingtonas nepareiškė jokių priekaištų. Lietuvoje kilęs triukšmas dėl galimo nelegalaus CŽV kalėjimo Antaviliuose, netoli Vilniaus, niekaip nepakoregavo Amerikos požiūrio į Lietuvą. Oficialusis Vašingtonas puikiai supranta, kad Lietuva turi teisę aiškintis, kas gi iš tiesų dedasi jos teritorijoje.

Ministrė R. Juknevičienė akcentavo, kad atlikdamas tyrimą dėl galimų CŽV objektų netoli sostinės, oficialusis Vilnius nekvestionavo Amerikos politikos. Aiškindamiesi, ar būta kalėjimų, lietuviai vertino tik savo politikų ir savo slaptųjų tarnybų darbuotojų veiksmus. Vaizdžiai tariant, Amerika neturėjo nė menkiausios dingsties supykti ant Lietuvos, tiriančios galimus saviškių nusižengimus įstatymams.

Laidoje „Ant svarstyklių“ nagrinėtas opus klausimas, ar Lietuvos prestižui nekenkia tie nelemti du BVP procentai, kuriuos turėtume kasmet skirti gynybos reikmėms. Juk mes jų niekad nesame skyrę. Taigi nesilaikome duoto įsipareigojimo. Žurnalistas G. Aleknonis teiravosi, ar tokia Lietuvos laikysena nemenkina Lietuvos kariuomenės autoriteto NATO struktūrose? Beje, šis klausimas – labai svarbus. Bent jau teoriškai už tokių įsipareigojimų nevykdymą galime būti pašalinti iš NATO.

Ministrė R. Juknevičienė sutiko, jog du procentai, kuriuos privalu skirti savo kariuomenės reikmėms, – „džentelmeniškas susitarimas, kurio privalu laikytis“. Tačiau šiuo metu, siautėjant ekonominei krizei, Lietuva tikrai nepajėgi laikytis duoto „džentelmeno žodžio“. Ir NATO šią Lietuvos bėdą puikiai supranta. Beje, NATO aljanse esama ne tiek jau daug valstybių, kurios griežtai laikosi šio įsipareigojimo. Iš artimiausių Lietuvos kaimynių tik Lenkija ir Estija beveik nelaužo duoto žodžio.

Ministrė R. Juknevičienė sutiko, kad šio susitarimo laikytis būtina. Ir visai ne dėl to, kad kažkas „iš mūsų žūtbūt reikalautų tų nelemtų dviejų procentų“. To reikia ne Amerikai, ne NATO vadovybei. Jų pirmiausia reikia pačiai Lietuvai. Juk nelaimės atveju pirmąsias priešo atakas Lietuva privalės atremti pati. Pagalba ateisianti tik po to, kiek vėliau. NATO statute labai aiškiai pabrėžta: „Kiekviena NATO valstybė savo saugumu pirmiausia rūpinasi pati“. Be to, negalima pamiršti ypatingai sudėtingos Lietuvos geopolitinės padėties. Mes gyvename ne NATO centre, sakykim, kaip danai ar čekai, o pačiame NATO pakraštyje. Mes turime bendras sienas su dažnusyk neprognozuojamu, agresyviu kaimynu. Papildomų keblumų Lietuvai sukuria Kaliningrado sritis, kurią dabartinis Kremlius ypatingai militarizuoja. Taigi, kaip besvarstysi, kaip beskaičiuosi, Lietuva privalo turėti bent minimalius pajėgumus galimai agresijai sustabdyti.

Labai svarbus buvo žurnalisto G. Aleknonio klausimas dėl abejotino Prancūzijos solidarumo. Juk oficialusis Paryžius pardavė Rusijai keletą „Mistral“ tipo karinių laivų. Prancūzai šį sykį visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad toks jų žingsnis susilpnins ir taip jau ne itin stiprias Baltijos valstybių pozicijas. Laidos „Ant svarstyklių“ vedėjas buvo korektiškas – neapibūdino prancūzų kaip tų, kurie išdavė NATO solidarumo principą „visi – už vieną, vienas – už visus“. Ministrė pripažino, jog šis Paryžiaus koketavimas su Rusija sukėlė Lietuvai ne tik daug nerimo, bet ir papildomų klausimų. Į kai kuriuos Lietuvos klausimus prancūzai net neatsakė. R. Juknevičienės įsitikinimu, tikri partneriai turėtų elgtis kiek kitaip. Bent jau galėjo iš anksto informuoti Baltijos valstybes, kad vardan ekonominių sumetimų neturi kitos išeities – privalo gelbėti savo laivų statybos gamyklą. Galų gale Lietuvai galėjo suteikti daugiau žinių apie „Mistral“ laivo karinius pajėgumus. Ministrė turi vilties, kad Prancūzija ilgainiui išsamiai informuos Lietuvą apie šių karo laivų technologijas ir įrengimus.

Žurnalistas G. Aleknonis prisiminė dabartinio Rusijos premjero Vladimiro Putino žodžius, esą Rusija nepuls Baltijos valstybių su tankais ir „kalašnikovais“. Puolimui šį kartą Rusija panaudos vadinamuosius „naftos dolerius“. Ministrė R. Juknevičienė sutiko, jog pagrindinė grėsmė – ne karinė. Pagal prioritetus karinė intervencija laikoma toli gražu ne svarbiausia. Pagrindinė grėsmė – energetinė bambagyslė, siejanti Lietuvą su Rusija. Lietuvos priklausymas nuo energetinių vienos valstybės šaltinių – labai blogas dalykas net tuo atveju, jei ta valstybė yra demokratinė. O jei toji valstybė neprognozuojama, dar blogiau ir pavojingiau. Akivaizdu, kad energetiką Kremlius naudoja kaip įrankį, kuriuo stengiasi sau naudinga linkme paspausti kaimynus. Lietuva privalo siekti bent jau iki minimumo sumažinti Rusijos energetinį šantažą. Tai padaryti padės ir suskystintų dujų terminalas, ir nauja atominė elektrinė. R. Juknevičienė kvietė atkreipti dėmesį, kokios politikos laikosi Rusijos žiniasklaida.

Atidžiau pavarčius rusiškus laikraščius, paanalizavus internetinių svetainių puslapius akivaizdu, kad Rusija kritikuoja Lietuvos ketinimą statyti naują atominę jėgainę, nes puikiai suvokia, kad tapsime nuo Maskvos užgaidų priklausomi tik minimaliai ir sustiprinsime Estijos bei Latvijos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos užgaidų. Šiai šaliai tokia Lietuvos laikysena nenaudinga. Todėl šios šalies leidiniai šaiposi iš Lietuvos sumanymo statyti naują atominę elektrinę. R. Juknevičienės įsitikinimu, jei Lietuva nori būti realiai saugi, privalo tapti energetiškai nepriklausoma ir suvaldyti informacinę aplinką, bent jau neutralizuoti propagandinius Rusijos išpuolius. Ji prisiminė, kaip viename Kremliaus valdomame interneto portale pusę metų buvo įtaigiai, įdomiai parašytas straipsnis, įrodinėjantis, neva „lietuviai nusivylė savo valdžia, jau bebaigią nusivilti Europos Sąjunga, todėl ne už kalnų diena, kai Lietuva paprašys vėl priimama į Rusijos sudėtį“. Suprask, Rusija – labai atlaidi, geranoriška, todėl lietuviams atleisianti pabėgimą ir vėl atgal priimsianti į savo glėbį.

Ministrei R. Juknevičienei kelia nerimą ir tai, kad panašias nuostatas kai kas bando diegti ir pačioje Lietuvoje. Tiksliau tariant, Lietuvą stengiamasi bet kokia kaina išlaikyti prorusiškoje informacinėje erdvėje, neleidžiant jai galutinai įsilieti į Vakarų civilizaciją. Norint iliustruoti šiuos teiginius, galima kaip pavyzdį pasitelkti tuos rusiškus propogandinius koncertus, kurie Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje kažkodėl rengiami būtent Lietuvai reikšmingomis dienomis: arba Sausio 13-ąją, arba Vasario 16-ąją, arba Kovo 11-ąją. Prorusiškais koncertais (pavyzdžiui, „Liube“ ansamblis, dainuojantis šovinistines, karines dainas) trokštama užgožti lietuviškus akcentus. Ir šiemet, sausio 13-ąją, neišvengta antilietuviško spjūvio. Sausio 13-ąją Kaune koncertavo Sankt Peterburgo orkestras, kurio muziką Rusija naudojo pradėjusi karą prieš Gruziją. Kitaip tariant, toji muzika sutepta „gruzinų patriotų krauju“. Pasak ministrės, strateginės komunikacijos specialistai net neabejoja, kad tie koncertai – akivaizdi, kryptinga tendencija, kurią panaudojant Lietuvoje bandoma įtvirtinti posovietinius, prorusiškus ženklus.

Tada laidos „Ant svarstyklių“ vedėjas G. Aleknonis pasiteiravo, kaip Lietuvai derėtų gintis. Juk cenzūros neįvesi, koncertų neuždrausi. R. Juknevičienė sutiko, kad cenzūra tokiais momentais yra neįmanoma. Jos įsitikinimu, „stipriausia gynyba – stiprūs piliečiai“. Ji pastebėjo, kad jei visi Lietuvos moksleiviai perskaitytų, sakykim, Rūtos Sepetys knygą apie tremtį „Tarp pilkų debesų“, jaunoji karta neabejotinai taptų atsparesnė prorusiškai, prosovietinei propagandai.

Taip, tai šventa tiesa. Jei atidžiai, nuoširdžiai perskaitytų, svetimųjų įtakoms vietos liktų žymiai mažiau. Tačiau ministrės sakinyje puikuojasi žodelis „jeigu“. Ką Lietuvos valstybė turėtų daryti, kad žodžio „jeigu“ liktų kuo mažiau? Taip, toji apklausa, neva bylojanti, jog lietuviams svarbiau pigios dujos ir elektra negu laisvė, kelia kai kurių įtarimų dėl galimo tendencingumo, kryptingumo. Gal šios apklausos užsakovai specialiai siekė klausimus suformuluoti būtent taip, kad sulauktų Lietuvos nepriklausomybei nepalankių asociacijų? R. Juknevičienė akcentavo, kad toji apklausa, jos manymu, nekorektiška ir neprofesionali, bent jau demokratijos požiūriu.

Kas trukdo Lietuvos valstybės institucijoms užsakyti profesionalesnę, korektiškesnę apklausą, kurioje klausimai būtų formuluojami be galimų išankstinių nusiteikimų menkinti nepriklausomybės ir laisvės idėją? Taip, „Liube“ koncertai – šovinistiniai, propagandiniai. Bet jie vis tiek sulaukia populiarumo net Lietuvoje. Kas Lietuvos valstybei trukdo surengti įdomesnį, sensacingesnį koncertą negu „Liube“? Organizuokime tokią populiarią, įspūdingą vakaronę, kad visi „Liube“ gerbėjai perbėgtų į mūsų pusę. Bet nesukuriame. Net nemėginame, net nebandome.

Ypač apgailėtini atrodo verkšlenimai, girdi, Rusija labai bloga, nes skiria daug dėmesio propagandai, kryptingai pateikiamai televizijose, radijuje, laikraščiuose ir interneto portaluose. Na, Rusija elgiasi kaip tinkama. Mes negalime nurodyti Kremliui, kaip jam elgtis. Bet mes galime Rusijos įtaką sumažinti, kurdami įdomesnius, patrauklesnius, įtaigingesnius leidinius nei rusiškieji. Bet Lietuvos valstybė tokių žiniasklaidos priemonių kūrimui kažkodėl neskiria nei dėmesio, nei pinigų. Todėl ir pralaimime vadinamuosius informacinius karus.

Prisimenu neseną savo pokalbį su parlamentaru Roku Žilinsku, Seimo Energetikos komisijos pirmininku. Jis spėja, jog Rusija, siekdama propaguoti savo atominę elektros jėgainę, žiniasklaidos reikmėms praėjusiais metais išleido apie milijoną dolerių. O kiek Lietuva išleido dolerių, propaguodama savąją atominę jėgainę tiek savoje, tiek užsienio žiniasklaidoje? Iš parlamentaro R. Žilinsko atsakymo supratau, jog greičiausiai – nė vieno lito.

Suprantu, su Rusija nepasigalynėsime išlaidomis. Jiems milijonas dolerių – kapeikos, smulkmena. Mums – dideli pinigai. Bet Lietuvos pareigūnai privalo suvokti, kad bent jau be minimalių investicijų į propagandą tikrai nieko nepasieksime, nes mūsų žiniasklaida taip pat turi užsidirbti bent „juodos duonos kriaukšlei“.

Taigi diskusijoje „Ant svarstyklių“ neišgirdau svarbiausių akcentų, kaip Lietuvos valstybė konkrečiai privalo priešintis svetimųjų įtakai. Vien faktų konstatavimo jau nebeužtenka, kaip ir samprotavimų, esą „stipriausia gynyba – stiprūs piliečiai“. Stiprius piliečius taip pat reikia išugdyti.

© 2012 „XXI amžius“