Rusijos slaptųjų tarnybų pučiama migla

Gintaras Visockas

Seimo narys Kęstutis Masiulis išplatino viešą pareiškimą, kuriame reiškiamas nuoširdus susirūpinimas dėl Lietuvos, kaip atominę energetiką puoselėjančios valstybės, ateities. Parlamentaras – už tai, kad Lietuva kuo greičiau ir pigiau pasistatytų naująją atominę jėgainę, todėl nenuostabu, kad nori išsiaiškinti, kas remia VšĮ „Žaliosios politikos institutą“ ir jo vadovą Liną Balsį. Juk ši įstaiga – greičiau AE statybos oponentė nei rėmėja. Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai L. Balsys bando organizuoti referendumą, kurio metu Lietuvos piliečiai turės galimybę pareikšti nuomonę, ar jie pritaria Vyriausybės sprendimui statyti naują atominę jėgainę.

Parlamentaro K. Masiulio iniciatyva išsiaiškinti, kas ką remia, verta ne tik dėmesio, bet ir gilesnės analizės. Iš šono žvelgiant, tai – pagirtinas budrumas. Remdamasis Viešųjų įstaigų įstatymo 12-ojo straipsnio teise jis oficialiai kreipėsi į „Žaliosios politikos instituto“ direktorių L. Balsį, prašydamas atskleisti, kas yra šios organizacijos finansiniai rėmėjai.

Priminsime, kad institutas pradėjo dirbti 2011 metų pradžioje ir yra referendumo dėl Visagino atominės elektrinės statybos iniciatorius. „Referendumo klausimas yra svarstytinas, tačiau visuomenės interesas yra žinoti, kas referendumo iniciatoriai ir kas juos finansuoja. Visuomenė turi žinoti, kas finansiškai remia politines iniciatyvas lygiai kaip visuomenė nori žinoti, kas remia politines partijas. L. Balsio vadovaujama viešoji įstaiga yra anaiptol ne vieša. Vos prieš pusmetį įsteigta organizacija turi septynis darbuotojus, buhalterę, biurą prestižinėje Vilniaus vietoje, šalia Gedimino prospekto, organizuoja konferencijas, akcijas. Vien šios organizacijos tinklapio kaina gali siekti 15 tūkst. litų. Kieno tai pinigai?“ – viešai svarstė K.Masiulis, išplatinęs savąjį pareiškimą.

L. Balsys ne kartą atsisakė konkrečiai įvardinti, kas finansiškai remia jo vadovaujamą „Žaliosios politikos institutą“. Atsisakė, nors Viešųjų įstaigų įstatymo 12-asis straipsnis byloja, kad bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali pareikalauti bet kurios viešosios įstaigos ataskaitų apie finansinius globėjus bei rėmėjus.

Žinoma, L. Balsio pozicija intriguoja. Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centras „ReBaltica“ interneto svetainėje delfi.lt neseniai paskelbė analitinę publikaciją, kurioje kalbama apie prorusiškų organizacijų vadovų patvirtinimus, kad jie iš dalies globojami ir Vyriausybinio Rusijos fondo „Russkij Mir“, kuris į „ReBaltica“ raštu išdėstytus klausimus dėl piniginės paramos Baltijos šalyse veikiančioms organizacijoms nieko neatsakė.

Rusijos ambasados Lietuvoje sekretorius Zauras Letifovas taip pat nepanoro kalbėtis apie „Russkij Mir“ fondo teikiamą paramą. Jis tvirtino niekaip negalįs nurodyti jos apimčių ar gavėjų. Šį fondą įsteigė Vladimiras Putinas dar 2007 metais. Vienas iš svarbiausių fondo uždavinių – propaguoti rusų kalbą kaip „rusų nacionalinį paveldą bei svarbų Rusijos ir pasaulio kultūros aspektą“, remti rusų kalbos mokymo programas užsienyje.

Fondo „Russkij Mir“ vadovas – Viačeslavas Nikonovas – Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas, turėjęs ryšių su KGB, vienas iš viešųjų ryšių paslaugas teikiančios bendrovės „Politika“ savininkų ir vadovų. Bendrovės interneto svetainėje skelbiama, kad svarbiausi klientai – didelės Rusijos kompanijos, Rusijos prezidento administracija bei Dūma.

Taigi parlamentaro K. Masiulio principingumas, budrumas ir patriotiškumas pagirtini dar ir todėl, kad neseniai per LRT transliuotoje Ritos Miliūtės autorinėje laidoje „Teisė žinoti“ ponas L. Balsys ir vėl pasielgė įtartinai – atsisakė įvardinti „Žaliosios politikos instituto“ rėmėjų pavardes. Toje laidoje dalyvavusių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko ir Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininko Roko Žilinsko priekaištai rėmėjų pavardžių atskleisti nenorinčiam L. Balsiui atrodė įtikinami. Nieko stebėtina, kai Rusija skiria milžiniškas lėšas, pavyzdžiui, Kaliningrado srityje ruošiamos statyti AE propagandai. Būtų kvaila priekaištauti tokioms Kremliaus nuostatoms, nes Rusijos nesustabdysi. Jei ji nori finansiškai pamaloninti prorusiškas akcijas puoselėjančias organizacijas, žiniasklaidą ir politikus, ji taip ir darys. Vaizdžiai tariant, jei mes uždrausime prorusiškoms finansinėms injekcijoms patekti pro duris, jos ateis pro langus arba kaminą. Čia žymiai svarbesnis kitas klausimas – o kaip finansiškai Lietuva remia tas organizacijas ir žurnalistus, kurie gina Lietuvos valstybės interesus? Puikiai prisimenu Atominės energetikos komisijos pirmininko R. Žilinsko duotą interviu, kurio metu jis tvirtino, kad „Rossatom“ 2011-aisiais skyrė net vieną milijoną JAV dolerių.

Milijonas dolerių skirtas „Baltijos“ atominės jėgainės statybos projekto įvaizdžiui gerinti.

Tai byloja apie Rusijos ketinimus ir toliau visais įmanomais būdais kenkti Lietuvai, siekiančiai vietoje Ignalinos AE turėti naują. Rusijai labai nepatinka lietuvių pastangos ištrūkti iš posovietinės energetinės priklausomybės, todėl negailima lėšų įvairiausiems propagandiniams triukams. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas tąsyk labiausiai išgyveno, kad tas milijonas dolerių nebūtų skirtas Lietuvos žiniasklaidos papirkimui.

Šių eilučių autoriui parlamentaras R. Žilinskas, duodamas interviu, nieko neatsakė į klausimą, kiek gi lėšų Lietuva skyrė savosios atominės jėgainės propagavimui. Susidariau nuomonę, jog kai kurie parlamentarai greičiausiai įsitikinę, kad Lietuvos žiniasklaida lietuviškuosius projektus propaguoti privalo už dyką ir net mokėti didžiulius mokesčius valstybei, tarsi ji gautų naftininkų pelno dydžių pajamas.

Toks požiūris ne tik neteisingas, bet ir pavojingas. Puikiai suvokiu, Lietuva nepajėgi su Rusija galynėtis dėl finansinių injekcijų apimčių, tačiau Lietuvoje esama užtektinai žiniasklaidos priemonių, kurios norėtų ginti būtent savos valstybės poziciją kad ir už simbolinius grašius, tačiau negauna net tų varganų kapeikų. Jos įstumtos į apgailėtiną finansinę padėtį, tad egzistuoja tik dvi galimybės – parsiduoti arba bankrutuoti.

Laukiu nesulaukiu, kada mūsų garbūs politikai, įskaitant ir Seimo NSGK pirmininką A. Anušauską bei svarbius klausimus keliantį K. Masiulį, pradės kelti klausimą, o kaip Lietuvos valdžia galėtų padėti savai žiniasklaidai, norinčiai užsiimti sudėtinga tiriamąja žurnalistika bei nuoširdžiai išgyvenančiai dėl šalies politinių, ekonominių ir kultūrinių interesų? Vien svarstymų, kas iš lietuvių galėtų talkinti Rusijos interesams, – mažoka.

Taigi Rusijos slaptosios tarnybos ir toliau, net Lietuvos politikams padedant, sumaniai pučia miglą, esą Lietuvos valstybei nedera remti prolietuviškai nusiteikusių visuomenės informavimo priemonių.

© 2012 „XXI amžius“