Kai tavo namas liepsnoja

Kas šiandien dedasi Baltarusijoje?! Kur plaukia valstybingumo laivas? Kokių įvykių galima laukti šioje šalyje artimiausiu metu? Kodėl baltarusių elitas daugiausia neigiamai reaguoja į nūnai egzistuojančią Europos Sąjungos „paramos Baltarusijos demokratijai“ sistemą? Šiuos klausimus „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas pateikė vienam iš kategoriškiausių, griežčiausių Baltarusijos opozicijos lyderių –  neužregistruotos Baltarusijos laisvės partijos vadovui Sergejui VYSOCKIUI.

Jūsų organizacija neužregistruota Baltarusijoje, o Jūs šiuo metu – Vilniuje? Gal galima sužinoti, ką veikiate Lietuvoje?

Nors mūsų organizacija gyvuoja nuo 1993 metų pabaigos, bet ji neužregistruota Baltarusijos Teisingumo ministerijoje. Jūs įsivaizduokite, ką reiškia kovoti už savo idealus totalitarinėje šalyje, iš anksto atsidūrus už įstatymo ribų. Savo laiku interviu kanalui Al Jaseera (Al Džazyra) Aleksandras Lukašenka sakė, kad „pas mus tokia opozicija, kuri mus tenkina, o kitokios mes neleisime“... Todėl organizacijos, nepasirengusios leistis į sandorius arba su valdžia, arba su rusiškomis struktūromis, neregistruojamos! Ir tai ne vien konservatyvi patriotinė Baltarusijos laisvės partija (balt. Beloruskaja partija svobody – BPS), bet ir liberalus Jaunasis frontas (balt. Malady Front), Baltarusijos autokefalinė stačiatikių bažnyčia (balt. Belaruskaja Avtokefalnaja Pravoslavnaja Cerkov – BAPS), nepriklausoma nuo Maskvos, ir daugelis kitų...

Beje, išdrįsiu pasakyti, kad Baltarusijos Laisvės partija – jau beveik legenda. 2001–2002 metais dominuojant mūsų organizacijai įvyko legendinė akcija Kuropatų iniciatyva (balt. Kuropatskij čin). Tada Baltarusijos jaunimas 280 (!) parų gynė vietą, kur ilsisi daugiau kaip 200 tūkstančių nekaltų komunizmo genocido aukų palaikai. Valdžia norėjo nutiesti autotransporto trasą tiesiog per aukų kaulus, tačiau kelias buvo susiaurintas, režimas padarė nuolaidų... Buvo aukų, nuolat puldinėjo policija, kažkokie banditai, vyko suėmimai, teismai, veikė provokatoriai... Bet mes ištvėrėme. Ši akcija – vienintelė opozicijos pergalė prieš režimą!.. Tarp genocido aukų buvo ir lenkų, ir lietuvių, bet lenkai reagavo į tą kovą gana pasyviai, o Jūsų ambasada padėjo informuodama...

Mūsų organizacijos nariai aktyviai rėmė Oranžinę revoliuciją Ukrainoje. Kijeve buvo atidarytas Baltarusijos Demokratinis centras. Rusijos ir Baltarusijos ambasados pradėjo prieš Centrą neregėtą spaudimą, provokacijas, grasinimus, ir po keturių mėnesių Centras buvo uždarytas.

Nuo pat pirmųjų dienų dalyvavome daugelyje opozicijos akcijų, stiprėjome, deja, daugelis neištvėrė, bet Baltarusijos laisvės partija gyvuoja... Mes buvome represuojami ne mažiau už kitas opozicines jėgas, bet informacijos apie mus opozicinėje žiniasklaidoje nerasite. Ne ta konjunktūra...

Baltarusijos teisėsauga Jūsų ieško? Jei Jūs sugrįšite į Minską, būsite suimtas?

Ir čia aš faktiškai su sena istorija. Prieš 11 metų Minske vyko Rusijos Nacionalinės vienybės (rus. Russkoje nacionalnoje jedinstvo, rusų nacistai) vyrukų ir baltarusių patriotų susirėmimai. Minsko milicija dabar pakėlė tą bylą, ieško manęs kaip liudytojo, kuris Baltarusijoje labai lengvai paverčiamas kaltinamuoju. Tad suprantu, kad daugiau apie mane nieko „neatkasė“, todėl prisiminė tuos įvykius... Reikia daugiau pasiruošti, o paskui aš grįšiu...

Kodėl Baltarusijos milicija tik dabar prisiminė tuos įvykius?

Skirtingai nuo Vakarų specialistų, kurie palaiko Baltarusijoje tik savus žmones 15 metų iš eilės, režimas žino, kas jam pavojingas ir kas ką gali... Marionečių labai jau neliečia. Bet štai kai kam gali sukomplikuoti išvažiavimą iš šalies. Griežtai seka veiklius žmones. Iš tokių nelaisvėje: P. Severinecas, N. Avtuchovičius, tikras didvyris S. Kovalenka.

Prie manęs vėl prikibo už mano priešinimąsi Astravo AE statybai. Dabar jau sudaryta Baltarusijos organizacijų koalicija prieš tos elektrinės statybą – Naujoji Baltarusija (balt. Novaja Belarus). Šiuo klausimu mes bendradarbiaujame su lietuviais (G. Songailos Tautininkų sąjunga) ir kaliningradiečiais, kurie priešinasi elektrinės statybai savo žemėje. Vienas iš kaliningradiečių lyderių – M. Kostiajevas – neseniai areštuotas Rusijoje.

Jūs pabrėžiate, kad neatstovaujate oficialiai opozicijai, bet esate iš liaudies opozicijos. Koks čia skirtumas?

Tai – esminis klausimas. Opozicija skirtinga: legalios struktūros gavo šimtus tūkstančių dolerių paramos, o mes – tik represijas. Jos visada atmesdavo dialogą su mumis, Vakarams mus vaizdavo kaip radikalius nacionalistus. Šiandien Baltarusijos padėtis labai sunki. Už tai atsakomybė tenka ne tik kolonijinio diktatoriaus režimui, bet ir opozicijai, ir Vakarams, kurie išugdė tokią opoziciją.

Savo laiku Hansas Georgas Vikas (Hans Georg Wick), Europos Sąjungos misijos Baltarusijoje vadovas, atvirai pareiškė, kad jo uždavinys – paversti Baltarusijos opoziciją „iš nacionalistinės į liberalią“, bet tai reiškė stiprių nacionalinių-demokratinių lyderių – nacionalinio elito atstovų – ignoravimą ir vadinamųjų liberalų finansavimą. Štai ir gavome neregėtą korupciją, konjunktūrą, daugelio veikėjų perėjimą į Rusijos lagerį.

Šiandien didelė oficialios opozicijos dalis reikalauja įvesti ekonomines sankcijas prieš Baltarusiją, atšaukti pasaulio ledo ritulio čempionatą, atkirsti baltarusius nuo Olimpiados. Mano nuomone, tai ne tik kvailystė, bet ir niekšybė! Kaip gali baltarusių politikai reikalauti iš užsieniečių sankcijų prieš savo pačių tautą, kurią tai neišvengiamai palies?! Nejaugi neaišku, kad tai paprasčiausiai stumia šalį Rusijai į nasrus?! Tai ciniškas sprendimas Kremliaus naudai. Mūsų žiniomis, prorusiškoji A. Lukašenkos aplinka triumfuoja dėl Baltarusijos atskyrimo nuo Europos. Tokia ir buvo jų misija – sutrypti Baltarusijos valstybingumą, paversti ją teritorija su Smolensko srities teisėmis, ir tada su baltarusiais bus galima daryti, kas tik šaus į galvą.

O kokią Jūs matote išeitį?

Neleisti Rusijai aneksuoti Baltarusijos. Europa nepripažino A. Lukašenkos teisėtai išrinktu prezidentu, kodėl gi Europos Sąjunga leidžia Rusijai praryti Baltarusiją prieš liaudies valią? Tokia politika baltarusius stumia į karą su Rusija.

Reikia sustabdyti etnocidą. Minske liko tik dvi mokyklos, kuriose mokoma baltarusių kalba. Persekiojami baltarusiškai rašantys rašytojai, beveik nebeliko baltarusiškų laidų televizijoje, baltarusių kalba pašalinta iš valstybinių struktūrų.

Būtina konsoliduoti baltarusių tautą demokratiniais principais, dalyvaujant visiems visuomenės atstovams. Negalima apsieiti be dvasininkų, disidentų, profesūros, inteligentijos, patriotinių jėgų, nes visos kalbos apie susivienijimą bus profanacija.

Būtina atverti aikštelę konkurencijai opoziciniuose sluoksniuose, nes žiniasklaida taip pat „išvalo“ oponentus kaip ir režimas. Asmenų, esančių opozicijos priešakyje, veikla lėmė tokią padėtį. Juk lėšų buvo skiriama tiek, kad pakaktų surengti tris revoliucijas. Iš kurgi atsirado tie opozicionierių sąrašai su stambiomis sąskaitomis Europos šalyse?

Būtina užsienio parama. Rusija net dabar turi gausybę išteklių, o mes – tik tiesą. Jeigu Vakarai bent šiek tiek išsaugojo orumą, tai toji pati Europos Sąjunga turi griežtai perspėti Maskvą, kad jokie „integraciniai“ žaidimai su neteisėtais režimais neleistini.

Tai baziniai sprendimai, nuo kurių bus galima pradėti rimtus veiksmus keičiant situaciją.

Kaip Jūs vertinate Lietuvos Respublikos politiką Baltarusijos atžvilgiu?

Ji pati giliausia Europos Sąjungoje. Bet apskritai tai sudėtingas klausimas, juk jūs turite visą spektrą požiūrių į Baltarusiją, kurie ginami įvairių partijų ir jėgų.

Pirmas – prorusiškas, parama Lukašenkos politikai dėl paprasčiausios priežasties – jo absoliučios priklausomybės nuo Kremliaus. Tai net ne parama tironui, o Rusijos valios vykdymas.

Antras – vyraujantis Briuselyje. Apskritai užuojauta baltarusių padėčiai pasižymi formaliai biurokratiniais sprendimais. Daugiausia tie sluoksniai kontroliuoja šiandieninę politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kita vertus, Vilniuje buvo atidarytas Baltarusijos centras. Tai pozityvus žingsnis, bet jis yra patronuojamas oficialiosios opozicijos. Nors ir kaip gerbiu O. Metelicą bei kitus Centro atstovus, bet kol kas niekas nepasikeitė.

Trečias – gilus, pagarbus požiūris į baltarusius kaip į gerus kaimynus ir artimą tautą. Pagrindinė jėga, kuri remia baltarusius, o ne tik grupę įsuktų opozicionierių – pirmiausia Tautininkų sąjunga ir kai kurie konservatoriai. Beje, žmonių su tokiomis pažiūromis yra ir kitose partijose, bet ne jie lemia politinius sprendimus. Šios jėgos stengiasi susivokti, kodėl opozicija nuolat pralaimi, kodėl negirdėti baltarusių elito balso.

Bet kažkokių permainų esama, čia mes gauname tribūną, gauname pagalbą vizomis, ir iš baltarusių nedaro lietuvių, o Lenkijoje situacija kitokia… Dar turiu pasakyti, kad čia turiu tikrų draugų, kurie neišduos. Lietuva – vienintelė iš tikrųjų nepriklausoma šalis regione, turinti užsienio politiką.

Lietuvos Respublika ir Lenkija perdavė Baltarusijos valdžiai 400 opozicionierių, turinčių sąskaitas tose šalyse, sąrašą. Tai sukėlė atgarsį Baltarusijoje?

Tai, kad Lietuvos Respublika perdavė nelemtą sąrašą, daugeliui sukėlė šoką. Tai amoralus sprendimas. Sąraše buvę žmonės visada buvo ištikimi Vakarams.

Paprastus baltarusius iškankino korupcija oficialios opozicijos gretose. Visuomenė duoda aiškų signalą atsinaujinti. Atkreipkite dėmesį, iš nurodyto sąrašo A. Lukašenka pasodino vieną iš patriotiškiausių – A. Beliackį, – o kitus užkabino ant kabliuko… Tai dar viena keista situacija, kai Europos Sąjunga veikia išvien su Maskva arba Maskvos interesais. Kartais susidaro įspūdis, kad pokalbiais apie žmogaus teises Briuselio politikai padeda Rusijai greičiau padaryti galą šalies nepriklausomybei.

Jūs turite mintyse vizų klausimą?

Kalbu apie bevizio režimo įvedimą baltarusiams. Tai jau būtų grandiozinė sankcija! Grąžinti į Europą ištisą tautą prieš tironų ir budelių valią! Bet Europos Sąjunga to nepajėgia. Tada ir A. Lukašenka, ir putinistai paspringtų nuo bejėgio įniršio. Bet Europos Sąjunga to neįstengia padaryti. Šalys, kurios toli nuo Baltarusijos, derasi su Rusija, bet jūs juk greta, ir jūs turite suprasti, kad Baltarusijos bėdos neaplenks ir jūsų. Aklas pritarimas Briuseliui net priimant neteisingus sprendimus daro tik žalą.

Visiems žinoma, kad pagrindinę paramą Baltarusijos demokratijai teikia Lenkija, ar ne?

Su Lenkija apskritai labai sudėtingi santykiai. Galima tiesiog pasakyti, kad Baltarusijoje Lenkijos politiką ištiko krachas. Dėtos didžiausios viltys, kad atsinaujinusi Lenkija, kuri istoriškai atnešė mums daug blogio, dabar pasistengs ištaisyti padarytą žalą, padės Baltarusijai kurti nepriklausomą valstybę. Tačiau viskas baigėsi apgailėtina „Lenko korta“ ir smūgiu į nugarą vietoj paramos baltarusių kovai su imperine Rusija. Kitaip nei agresija šį dokumentą traktuoti sudėtinga.

Lenkija ėmėsi lyg ir Baltarusijos globėjos funkcijų, bet iš tikrųjų partnerėmis pasirinko tik jai paklusnias jėgas. Problema ta, kad visi finansiniai srautai „Baltarusijos demokratijai“ plaukia per Lenkiją ir virto parama lenkų mažumai Baltarusijoje.

Lenkijoje yra sveikų jėgų Kačinskio partijoje ir Liaudies judėjime, kurios supranta, kad naujo ekspansionizmo mūsų šalių atžvilgiu kelias be išeities, bet jos kol kas silpnos.

Kokie visuomenės sluoksniai remia Laisvės partiją?

Totalitarinėje šalyje pagal apibrėžimą negali būti laisvos konkurencijos. Mus remia konservatyvieji sluoksniai, stačiatikių ir katalikų dvasininkai, šlėktų giminių palikuonys, darbininkai, valdininkijos, armijos patriotinė dalis. Mūsų režimo realybėje žmonės negali tiesiogiai kalbėti apie savo simpatijas pusiau pogrindinei struktūrai. Faktai yra iškalbingesni už bet kokius žodžius. Vakarus labai stebina, kodėl A. Lukašenkos populiarumui krintant nė vienas procentas nepereina opozicijos vadams. Ogi dėl labai paprastos priežasties – dauguma baltarusių galvoja taip pat, kaip ir mes. A. Lukašenką reikia pakeisti, bet kitų marionečių mums nereikia...

Ko galima tikėtis Baltarusijoje artimiausiu metu?

A. Lukašenkos politika – dividendai iš Rusijos mainais už suverenitetą – visiškai žlugo. Kremlius tvirtai laiko ją už gerklės. Rusija pamažu žiaumoja Baltarusiją. A. Lukašenka negali ne tik žvilgterėti į šoną, bet net stabtelėti mirtinai šuoliuodamas į nasrus Rusijai. Šiandien Vakarai silpni kaip niekada ir atiduoda mus „su žarnokais“. Tai labai pavojinga situacija. Tai kažkoks Berlyno, Varšuvos ir Maskvos žaidimas Baltarusijos atžvilgiu. Dabartinio pavidalo opozicija negali iš esmės paveikti situacijos. Režimas pasmerktas, bet klausimas, kas bus su šalimi. Vakarai neduoda jokių užuominų apie mūsų nepriklausomybės palaikymą. Manau, situacija aštrės, Maskva vis labiau spaus savo statytinį Baltarusijoje. Mauras padarė savo darbą ir gali išeiti. Bet dar yra baltarusių tauta, kurios 95 procentai palaiko nepriklausomybę, 55 procentai pasisako už stojimą į ES. Blogiausias scenarijus – kažkokia pilietinio ir nacionalinio išsivadavimo karo modifikacija, jeigu bus pralietas kraujas. Žmonių negalima stumti į aklavietę.

Jei vadinsime daiktus tikraisiais vardais, Jūs – ašaka gerklėje ir režimui, ir oficialiajai opozicijai – jau daug metų persekiojami savoje šalyje. Labai sunku taip gyventi?

Pasakysiu sąžiningai, pagal politinius kriterijus mano tėvynė šiandien yra nacionalinio išsivadavimo stadijoje. Tai reiškia ne šiaip sau politinius žaidimus. Savo laiku vienas Baltarusijos laikraštis mane pavadino „fanatišku Baltarusijos valstybės kareiviu“. Man tai – didelis komplimentas, bet nemėgstu, kai iš manęs daro stabą.

Esu tvirtų krikščioniškų ir konservatyvių pažiūrų, nors ir nuodėmingas. Tvirtai žinau, ko aš noriu ir už ką kovoju, kam paskyriau savo gyvenimą. Žinoma, gaila šeimos, tokiu gyvenimu pasmerkiau artimuosius kančioms, bet nepriklausomybė neįkainojama! Nenoriu patoso, bet netektis pripratau ištverti. Lengvai gyvenau vienkiemyje, miškuose, gelbėdamasis nuo KGB, bet esu pasiruošęs kalėjimo kamerai, ne kartą ten pabuvojau, nors tai yra baisus išbandymas. Sunku buvo anksčiau, kai užėmiau pirmą vietą rinkimuose į parlamentą, o režimas anuliavo rezultatus. Bet paskui vėl pakilau ir kovojau toliau. Manau, mūsų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kariuomenę, kai ji triuškino teutonus ar maskolius, sudarė mano mentaliteto žmonės.

© 2012 „XXI amžius“