Rusų imperializmo nusikaltimų dosjė

Čerkesų-adygų masinis genocidas su vėlesne klastinga deportacija į Artimuosius Rytus

Istorinė apybraiža

Deni MUCHAMMAD

Caro vietininkas Kaukaze bei rusų armijos vadas generolas Aleksejus Jermolovas (1776-1861). Čečėnai jį kaltina pačiais žiauriausiais pasityčiojimais ir genocidu

Adygai, arba čerkesai, – keletas tautybių, carinės Rusijos administracijos dirbtinai sukurtų pagal principą „Skaldyk ir valdyk!“ Čerkesai, adygai, šapsugai, abchazai, abazai, kabardinai – jie visi kalbėjo giminingomis kalbomis, o susitikdami sveikinosi „Adyge?“ – „Vadyge“ („Tu adygas? – Taip, adygas“).

Skaldoma buvo tam, kad nebūtų vieningos didelės nacijos, nes valdžiai lengviau papirkti ir vieną su kita supriešinti skirtingas etnines grupes, atimti iš jų valią, atremti bendrą svetimą grobiką ir pavergėją – Rusijos imperiją.

Prieš atsirasdami Šiaurės Kaukaze adygai-čerkesai daugiausia gyveno dabartinės Ukrainos, įskaitant Krymą, teritorijoje. XV amžiaus pirmojoje pusėje didesnioji Ukrainos dalis įėjo į kunigaikščio Vytauto valdomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Čerkesai gyveno prie Juodosios jūros bei Krymo pusiasalyje maždaug keturiasdešimtyje gyvenviečių.

Esama patikimų žinių, kad XV amžiaus pradžioje gabus diplomatas ir karvedys Vytautas Didysis buvo pasisamdęs čerkesus saugoti savo plačios valstybės pietryčius nuo klajoklių, kurie nuo pat didžiojo tautų kraustymosi bangomis atplūsdavo iš Azijos gelmių. Ukrainoje iki šiol yra miestas vardu Čerkasai ir tokiu pat pavadinimu sritis. Vis dėlto istorinė čerkesų buveinė vadinosi Taurija, pagal vardą senesnės tautos, kuri ten gyveno dar iki jų.

Rusiško absoliutizmo spaudžiami iš Rostovo, Krasnodaro ir Stavropolio kraštų maždaug nuo XV amžiaus pirmosios pusės iki XVIII amžiaus čerkesai persikėlė į beveik visą Šiaurės Kaukazo kalnų bei prieškalnio dalį ir net užėmė visą prieškalnio Čečėniją.

Tiek senais, tiek vėlesniais laikais čečėnai ir ingušai nežinojo nei karalių, nei kunigaikščių, nei vergų, nei socialinės nelygybės – net iki Rusijos Spalio revoliucijos jie buvo vienintelė pasaulyje neluominė nacija¹.

Į vakarus ir šiaurės vakarus nuo jų buvo įsikūrusios dvi tiurkakalbės nacijos – balkarai ir karačiajai (karačiarai). Nepaisant kalbos, kuri susiformavo senovės tiurkų bolgarų bei polovcų kipčiakų pagrindu, balkarai ir karačiajai savo etnine kilme giminingi vainachų gentims (čečėnams ir ingušams), o pagal naujesnius tyrinėjimus – Šiaurės Kaukazo autochtonams alanams.

Rusijos imperatoriaus Petro I laikais Kryme būta 40 aūlų, priklausiusių vienai iš čerkesų nacijos atšakų – tai, kuri vėliau persikėlė į Šiaurės Kaukazo centrinę dalį ir gavo kabardinų vardą. Pastarasis atsirado iš samplaikos chabar-de – „bloga kalba“ (čerk.). Šitaip šaukdavo atvykstantys iš Krymo kabardinų pasiuntiniai, pranešdami blogas žinias apie priešų puldinėjimus. Pagal tai visą naciją imta vadinti kabardinais, nors iš tikrųjų tai yra tie patys čerkesai-adygai.

Kiekviename miestelyje ar kaimo bendruomenėje adygai turėjo kunigaikščių, kartais net po kelis, o visi kiti gyventojai buvo baudžiauninkai, turėję dirbti ponams laukus, ganyti ir saugoti jų galvijus, o esant reikalui, tarnauti jų kariuomenėje. Be to, čerkesai dar turėjo privilegijuotą tarnautojų uorkų luomą. Luomų derinys nedidelėse bendruomenėse kėlė nesibaigiančias trintis visoje tautoje ir neretai sukeldavo vidaus karus. Be šių trijų luomų būta ir beteisių vergų.

Kurį laiką čečėnai ir ingušai gana taikiai sugyveno su savo broliais musulmonais adygais, bet ilgainiui pastarųjų kunigaikščiai ėmė vilko dantis rodyti. Jie užgrobė čečėnų miškus ir ganyklas ir ėmė reikalauti, kad buvę šeimininkai dykai dirbtų jiems ir tarnautų kunigaikščių kariuomenėje. Greitai dėl šios priežasties kilę neramumai virto kariniais susirėmimais. Čečėnai ėmė naikinti kabardinų kunigaikščius ir varyti nekviestus svečius iš savo krašto. Kunigaikščiai kreipėsi pagalbos į Rusijos monarchus. Kabardinų-čerkesų kunigaikščiai stodavo į Rusijos carų tarnybą ir net kartu su savo pavaldiniais pereidavo į krikščionybę². Tai buvo didelė klaida, nes sudarė galimybę caro valdžiai kištis į Kaukazo tautų vidaus reikalus, kad paskui jas pavergtų. Jei imperatoriaus Petro I ir vėlesnių monarchų laikais iki pat XVIII amžiaus antrosios pusės Rusijai dar nepavyko įsitvirtinti Šiaurės Kaukaze ir Kryme, tai valdant maloningai ir paleistuvingai vokietei Katarinai II³, Rusija pasinaudojo galimybe įsiterpti į minėtus vidaus nesutarimus Kaukaze.

Kabardinai nedalyvavo 40 metų trukusiame didžiajame čečėnų išsivadavimo kare prieš Rusijos imperiją, tikėjosi palaukti kalnuose, nes sutarusi su Osmanų imperija Rusija paskelbė Kabardą buferine zona ir pažadėjo, kad suteiks įtakingiausiam jų kunigaikščiui caro titulą viešpatauti islamiškame Šiaurės Kaukaze⁴. Tai atsitiko, kai Čečėnijos ir Dagestano imamu buvo išrinktas Šamilis ben Dingou, o adygai jau iki tol turėjo pakankamai progų įsitikinti Rusijos absoliutizmo klastingumu.

Karas buvo ne vien tik grobikiškas, bet ir naikinamasis, nes Rusijos imperatoriui Kaukazo teritorija buvo reikalinga be musulmonų gyventojų, kariuomenėje tarnavo daug užsieniečių avantiūristų, kurie, siekdami paaukštinimo ir pinigų, buvo pasiryžę vykdyti niekšiškiausius nusikaltimus. Užėmę kurią nors čečėnų gyvenvietę, kareiviai išpjaudavo visus nekrikščionis.

Rusų kariuomenėje būta Ypatingojo Kaukazo korpuso, pasižymėjusio naikinant aūlus, iš kurių visi vyrai buvo išėję į karą. Naikino visus iš eilės nepaisydami lyties ir amžiaus, negailėdami net kūdikių. Tokiems gėdingiems rusų kariuomenės junginiams vadovavo net gana garsūs žmonės. Pavyzdžiui, už panašų „heroizmą“ aukštą „Auksinio kardo“ apdovanojimą gavo rusų poetas Michailas Lermontovas. Rusų poetas A. Poležajevas taip pat vadovavo tokiam būriui. Iki sovietinės valdžios griuvimo viename iš Grozno skverų net stovėjo paminklas jam. Šioje gėdingoje veikloje itin pasižymėjo kazokų pulkininkas Černovas, kuris nupjaudavo savo nužudytoms aukoms rankas, kojas ir galvas ir skalpuodavo, kaip darydavo Amerikos indėnai. Tačiau pačiais žiauriausiais pasityčiojimais ir genocidu čečėnai kaltina caro vietininką Kaukaze bei rusų armijos vadą generolą Aleksejų Jermolovą. Kai Kalugoje ištremtas Imamas Šamilis jam sakė „Dėl tavo nepateisinamo žiaurumo šis karas truko taip ilgai“, Jermolovas ėmė rėkti: „Aš viską dariau teisingai!“ Grozno centre jam irgi buvo pastatytas biustas, kuris išstovėjo beveik iki sovietinės valdžios pabaigos.

Nuo 1859 iki 1864 metų Kryme vyko karas – „Krymo kampanija“. Rusijos istorikai vadina ją „triguba agresija“ – Anglijos, Prancūzijos ir Turkijos. Iš tikrųjų karo veiksmus vykdė tik Prancūzų ekspedicinis korpusas. Rusai visuomet vadino save „Prancūzijos ir Napoleono nugalėtojais“. Tai neatitiko tikrovės: Napoleonas pralaimėjo visos Europos karo pajėgoms dėl savo bendražygių išdavystės. O dabar Rusija gėdingai pralaimėjo Krymo karą, nors Prancūzų ekspedicinis korpusas buvo labai toli nuo savo šalies.

XVIII amžiaus šeštajame dešimtmetyje sujudo čerkesų gentys, matydamos, kad Rusijos Imperija neapribos savo ekspansinio apetito. Tuomet Rusijos imperatorius Nikolajus I pažadėjo Kaukazo sostą kabardinų kunigaikščiui Safar Bėjui ir kunigaikščiai ėmė aktyviai trukdyti čerkesams-adygams stoti prieš rusų ekspansiją. Nenorėdami vadovauti adygų pasipriešinimui, kunigaikščiai pasiuntė „Garbės seniūnų“ deputaciją⁵  pas Didįjį Imamą Šamilį ben Dingou. Deputatai kreipėsi į jį prašydami paskirti patyrusį vadą, kuris vestų juos į mūšį su žiauriais ir negailestingais priešais. Vienas iš Šamilio naibų⁶  buvo čečėnas Muhamedas Eminas, puikus strategas, kurio Šamilis nemėgo. „Imkite šį žmogų, – tarė Šamilis, – jis neatleis svetimų klaidų, bet ir savų neslėps. Vertingesnio kario ir vado nerasite visame Kaukaze“.

Nors Šiaurės Kaukazo karo veiksmų teatre rusų armija tuo metu buvo daug kartų didesnė nei adygų, greitai pastarieji žaibiškomis atakomis atbloškė didžiules grobikų pajėgas. Rusijos kariauna pradėjo paniškai trauktis. Greta adygų su pavergėjais kovojo drąsūs tiurkakalbiai karačiajai ir balkarai, pasižymėję nuoseklumu bei nepaprasta ištverme.

Reikia pripažinti, kad XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje kaukaziečių šaunamieji ginklai – šautuvai, revolveriai, pabūklai – buvo modernesni nei rusų. Šautuvai buvo graižtviniai, didesnio greičio ir 600 žingsnių naikinamojo pajėgumo. Rusų šautuvai buvo lygiavamzdžiai, kurių naikinamasis pajėgumas perpus trumpesnis. Kaukaziečiams turint tokį pranašumą, greitai rusams iškilo klausimas dėl tolesnės veiksmų krypties visame Kaukaze, tačiau tuo metu atsitiko nenumatytas įvykis: kilmingų adygų kunigaikščių grupė, Rusijos šalininko Safar Bėjaus vadovaujama, klastingai smogė Muhamedo Emino kariuomenei į nugarą. Tikėdamasis Rusijos pergalės atveju žadėtos caro karūnos, Safar Bėjus su šalininkais bijojo, kad caru netaptų čečėnas Muhamedas Eminas.

Karas Šiaurės Vakarų Kaukaze truko ilgai, nuo 1859 iki 1864 metų be pertraukos. Per tuos sunkius penkerius metus, išduodami iš užnugario nuolat puolančių savo kunigaikščių, adygai palaipsniui ėmė netekti karinio pranašumo prieš rusus. Pagaliau pastarieji apsiginklavo naujesniais graužtviniais šautuvais „berdankomis“ su užtaisomais šoviniais, todėl karinė persvara perėjo į Rusijos pusę.

Kaukazo karo vakariniam frontui vadovavęs generolas Jevdokimovas netoli Anapos įvarė į Juodąją jūrą 500 000 adygų-čerkesų. Čia kalnai visai arti jūros, krantai skardingi ir statūs, todėl visi jie, daugiausia moterys, vaikai ir seniai, nuskendo, nes rusai neleido niekam išlipti į krantą.

Esant tokiai padėčiai, Muhamedo Emino vadovaujama adygų-čerkesų karo taryba priėmė sprendimą pasiduoti. Jie tikėjosi bent išgelbėti tautą, jei reikės, gyventi Ak Padišacho⁷  valdomi, tačiau musulmonų gyventojų Šiaurės Kaukaze rusams nereikėjo, jiems reikėjo Kaukazo be kaukaziečių. Po to, kai 2000 adygų-čerkesų raitelių atvyko į rusų kariuomenės dislokavimo vietą ir sudėjo ginklus prie nugalėtojų kojų, Rusija nesiliovė naikinti gyventojų.

Matydamas tokią imperatoriaus generolų klastą, Muhamedas Eminas nutarė tęsti ginkluotą kovą prieš žiaurų ir negailestingą priešą. Galų gale jis su nedaugeliu ištikimų bendražygių buvo uždarytas aklame tarpeklyje. Jie atsidūrė prie įėjimo į gilias, prakeiktos vietos vardą turėjusias kalnų olas, kuriose buvo saugomi sprogmenys ir ginklai. Traukdamiesi į vidų, Mohamedo Emino liepimu čerkesai palikdavo kelyje vertingus ginklus, auksu ir sidabru, brangakmenimis išpuoštą šarvuotę ir indus, visur išmėtė aukso bei sidabro monetų ir net luitų. Iš paskos į vidų įėję persekiotojai paskleidė gandą apie olose esančius nesuskaitomus lobius. Godulio apakinti kariai neteko vadų kontrolės ir kaip išprotėję puolė į įvairias begalinių olų puses. Kelioms dešimtims tūkstančių karių išnykus olose, įvyko siaubingo galingumo sprogimas – kalnas virš olų pakilo ir nusėdo, visiems laikams palaidojęs nelaimingos tėvynės gynėjus kartu su nesuskaitomu skaičiumi žiaurių ir gobšių priešų!

Taip baigėsi karas, kuris atrodė begalinis. Bet ar iš tikrųjų baigėsi? Ne, jis nesibaigia. Čečėnų ir ingušų sukilimai vyko vienas paskui kitą.

Rusijos kariuomenė tęsė nugalėtų adygų-čerkesų tautų naikinimą taip žiauriai ir negailestingai, kad dalis jų visiškai išnyko. Nebėra ubychų, o šapsugai tik kur ne kur retai pasitaiko Kaukaze ir tremtyje.

Užkariautojų spaudžiami, adygai-čerkesai traukėsi į pietus gelbėdami savo gyvybes, vaikus, žmonas, gimines, nuklodami ilgą vargingą kelią į Artimuosius Rytus mirusiųjų kūnais. Nukautų ir žuvusių nuo bado, šalčio ir skurdo buvo tiek daug, kad jie tapo plėšrių žvėrių ir paukščių grobiu.

Bėgliai ėjo pėsti ir su vežimais per krikščionių šalis – Gruziją ir Armėniją – į tolimus egzotinius kraštus – Turkiją, Siriją, Jordaniją bei kitas Artimųjų Rytų žemes, Osmanų kalifato valdas – apdriskę, basi, papilkėjusiais nuo sunkaus kelio, bado ir vargų veidais, iki pažeminimo gelmių nupuolę išdidžių ir dosnių adygų-čerkesų likučiai, kadaise garsėję savo nepaprastu svetingumu, mandagumu ir savita kultūra.

Bėgliams įkandin ėjo Rusijos kariuomenė, neleisdama sustoti. Kelyje į Turkiją ir Artimųjų Rytų šalis, kur jų niekas nelaukė, taip pat ten atvykus, mirė dar per milijoną adygų-čerkesų. Gresiant fiziniam išnaikinimui, į Artimuosius Rytus pasitraukė ir daug kitų Šiaurės Kaukazo tautų atstovų – karačiajai, balkarai, čečėnai, ingušai, nemažai Dagestano gyventojų ir kt.

Išliko liudininkų pasakojimas, kaip viename iš Turkijos pasienio miestelių centrinėje aikštėje mirė jauna pabėgėlių moteris. Jos krūtis buvo neuždengta, iš spenio išriedėję pieno lašai buvo pavirtę ledo perliukais. Kūdikis rėkė jai ant krūtinės. Kas jis buvo? Čerkesas? Karačiajas? Čečėnas? Ingušas?

Koks skirtumas... Tokių žiaurumų ir prieš vaikus, ir prieš moteris, ir prieš visą tautą buvo daugybė. Šie žmonės tapo Rusijos imperializmo aukomis. Istoriniu požiūriu tai įvyko visai neseniai – viso labo tik prieš maždaug 150 metų!

P. S. Kai 1999 metais Rusijos daliniai „Key For“ kaip taikdariai įsiveržė į Kosovo Pole, be vietos tautų, rado ten ir adygų, rusų kariuomenės prievarta išvarytų iš Šiaurės Kaukazo XIX amžiaus antrojoje pusėje. Kadaise Balkanuose viešpatavusi turkų valdžia buvo juos apgyvendinusi paribiuose tarp krikščionių ir musulmonų. Dabar, per rusų dalinių vadą Junus-Beką Jevkurovą (dabartinį Ingušijos prezidentą), adygai įteikė kolektyvinį prašymą Rusijos vyriausybei leisti jiems grįžti į Adygų autonominę respubliką (sostinė Maikopas). Tai yra anklavas Krasnodaro krašte, iš kurio jų protėviai ir buvo išvaryti.

10000 adygų tokį leidimą gavo. Netikėtai tokių pat adygų-čerkesų, norinčių persikelti į savo istorinę tėvynę, radosi labai daug, ne vien Balkanuose, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose, tačiau niekas iš jų jokio dabartinės Rusijos leidimo nebegavo.

Neseniai pasklido žinia, kad adygų-čerkesų bendruomenė Turkijoje ir Artimuosiuose Rytuose, kuri nepatvirtintomis žiniomis siekia 20 milijonų žmonių, rengia išsamų dokumentą Europos Žmogaus Teisių Teismui, kaltindama Rusiją genocidu išvarant adygus-čerkesus iš istorinės tėvynės XIX amžiaus antrojoje pusėje.

¹ Knygoje „Čingis-Chanas“ rašytojas Janas čečėnus ir ingušus vadina alanais. Kruviname dviejų parų mūšyje jie sutriuškino trijų tūkstančių mongolų žvalgybinį būrį, kuriam vadovavo garsūs karvedžiai Subudajus Bogatūras bei Džebė Nojonas. Tam, kad nugalėtojai juos praleistų per savo žemę, mongolai turėjo jiems atiduoti visą didžiulį savo grobį: nesuskaitomas kaimenes galvijų, vergus, auksą. Tai buvo pirmasis tokių didelių mongolų pajėgų pralaimėjimas per visus jų užkariavimo žygius. Mongolai ir vėliau vis tiek nesugebėjo pavergti čečėnų, jiems buvo pavykę užgrobti tik prieškalninę Čečėnijos dalį. 

² Šis procesas vyko lėtai, nes negausius adygus krikščionis ėmė naikinti savieji adygai, matydami juose potencialius priešus ir išdavikus.

³ Vos įžengusi į sostą Katarina II, meilužiams padedant, organizavo savo nuversto vyro Petro III nužudymą. Rusijos istorikai bandė pateisinti šį nusikaltimą tuo, neva, nebūdamas rusas, Petras III nekentė Rusijos ir jos tautos, bet pati Katarina II nebuvo rusė, kaip ir daugelis iš Rusijos monarchų nuo pat Kijevo Rusios laikų. Vadindami rusus smerdais, nė vienas iš jų neparodė didelės meilės tautai. Katarinos II valdymas pasižymėjo pasibjaurėtinai atviru paleistuvavimu jos dvare. Ji pati dalijo favoritams aukštus rangus bei iždo pinigus, kaimus kartu su baudžiauninkais ir kitas gėrybes priklausomai nuo eilinio protežė seksualinių gebėjimų.

⁴ Gruzinų rašytojas Aleksandras Kazbegis aprašo rusų karo įvykį darginų žygio (vad. „cukraus ekspedicijos“) metu, kai čečėnai apsupo ir uždarė rusus bevandeniame tarpeklyje. Nuo visiško sunaikinimo juos išgelbėjo neseniai į pravoslaviją perėjęs čerkesų kunigaikštis pulkininkas Antažuko, kuris, rizikuodamas gyvybe, sugebėjo ištrūkti iš apsupimo ir pranešti rusų įgulai Grozne apie pavojingą kariuomenės padėtį.

⁵ Kaukaze senyvo amžiaus žmonės ir apskritai senatvė yra gerbiami, todėl svarbesnės derybos vedamos arba seniūnų, arba per seniūnus.

⁶ Naibai – karo gubernatoriai, Imamo Šamilio Valstybės tarybos teritorinių apskričių vadovai.

⁷ Rusijos imperatorius.  

© 2012 „XXI amžius“