Tragedija ir klastotės

Ruslan Arutiunian

Vasario 25 dieną paskelbtas 21 Seimo nario kreipimasis į Europos Parlamentą dėl prieš dvidešimt metų įvykusios Chodžali (azer. k. Xocalż) miestelio gyventojų tragedijos, kai, pasak kreipimosi, „užsienio valstybės ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Karabacho Chodžali miestelį Azerbaidžane ir žiauriai išžudė 613 beginklių jo gyventojų, daugiausia moterų, senukų ir vaikų“.

Vien šiame teiginyje esama akivaizdžių faktų iškraipymo ir atviros netiesos. Visų pirma, į minėtą miestelį neįsiveržė jokia užsienio valstybė. Jį užėmė Kalnų Karabacho savigynos būriai. Karinėje operacijoje armėnai panaudojo SSRS vidaus kariuomenės pulko, kurį nuginklavo 1991 m. gruodžio 23 dieną, šarvuočius ir ginkluotę.

Miestelį užimti reikėjo todėl, kad iš jo buvo nuolatos bombarduojama sostinė Stepanakertas. Ten buvo vienintelis regione oro uostas, gyvybiškai būtinas iš visų pusių azerų apsuptiems Karabacho armėnams, nes tuo metu susisiekimas su juos remiančia Armėnija vyko tik malūnsparniais, dėl apšaudymo pavojaus ir atsižvelgiant į Armėnijos Respublikos galimybes, daugiausia po vieną skrydį per dieną. Tai buvo patvirtinta ir stebėjimais iš palydovo.

Armėnai gerokai anksčiau iki puolimo įvairiais būdais ragino miestelio gyventojus pasitraukti. Puolimo metu paliko laisvą koridorių, kuriuo nemaža dalis gyventojų pasinaudojo. Pačiame miestelyje po puolimo rasta tik 11 per apšaudymą žuvusių civilių. Paimtų į nelaisvę per 700 miestelio žmonių armėnai ne tik nekankino, bet maitino, atsižvelgdami į jų musulmoniškus papročius, o netrukus perdavė juos Azerbaidžano pusei. Tai ištyrė ir paliudijo organizacijos „Memorial“ žmogaus teisų gynėjai.

Dalį besitraukiančiųjų azerų daliniai nukreipė kitu keliu, tiesiai į armėnų pozicijas, ir jie pateko į susišaudymą. Kiti pasiekė azerų kontroliuojamą teritoriją. Ten ir rasta dauguma azerų skelbiamo „genocido“ aukų. Azerų žurnalistas Čingizas Mustafajevas, filmavęs lavonus du kartus, užfiksavo, kad po dviejų dienų jie buvo nuskalpuoti ir kitaip išdarkyti. Armėnai niekaip negalėjo to padaryti azerų teritorijoje. Č. Mustafajevas apie savo pastebėjimus informavo pažįstamus bei tuometinį prezidentą A. Mutalibovą ir paskelbė pranešimą DR-Press, netrukus po to žuvo neaiškiomis aplinkybėmis.

Tikėtina, kad dauguma tų aukų – turkai meschai, kuriuos sovietinė valdžia 1944 metais buvo ištrėmusi į Vidurinę Aziją. Po 1989 metų pogromų Uzbekijoje dalis jų atvyko į Azerbaidžaną, ir keletas tūkstančių jų buvo apgyvendinta Karabache, kad pakeistų ten demografinę situaciją. Iš Chodžali išsigelbėjusių turkų meschų liudijimu, azerai iš miestelio evakavo tik nedidelį saviškių šeimų skaičių... Taip pat galima įtarti, kad tarp lavonų galėjo atsirasti ir 34 civiliai armėnai, anksčiau azerų paimti įkaitais ir dingę be žinios. Juos būtinai reikėjo sudarkyti, kad kartais kas nors neatpažintų.

Aukų skaičius tiksliai nežinomas. Iš pradžių Azerbaidžanas paskelbė jų buvus 100, vėliau – tūkstančius, lietuviškoje „Respublikoje“ A. Halilovo straipsnyje (1992 04 07) rašoma apie 1500 aukų, galop oficialioje informacijoje apsistota ties 613. Iš tiesų, ištyrus įvairių azerų teležurnalistų įrašus, jų galėjo būti 50 ar 60.

Eksprezidento A. Mutalibovo nuomone, dėl Chodžali gyventojų žūties kalta Azerbaidžano pusė. Pasak jo, azerbaidžaniečių sušaudymas buvo kažkieno organizuotas, kad Azerbaidžane būtų pakeista valdžia („Nezavisimaja gazeta“, 1992 04 02; „Novoje vremia“, 2001 03 06). Netrukus po tų įvykių A. Mutalibovas atsistatydino. Panašią nuomonę išsakė ir buvęs AzSSR AT pirmininkas J. Mamedovas („Ogoniok“, 1992 m. Nr.14–15). Žinomas azerų žmogaus teisių gynėjas A. Junusovas teigė: „Miestas ir jo gyventojai buvo sąmoningai paaukoti dėl politinio tikslo“ („Zerkalo“, 1992 m. liepa).

Azerų žurnalistas Einula Fatulajevas, asmeniškai tyręs tuos įvykius, laikraštyje „Realnyj Azerbaidžan“ (2005 m., balandis) paneigė oficialią valdžios versiją, kad armėnai kalti dėl Chodžali tragedijos. Netrukus jis buvo apkaltintas šmeižtu, tėvynės išdavimu bei kitokiais nusikaltimais ir įkalintas, o jo straipsnį išspausdinusio laikraščio „Monitor“ vyriausiasis redaktorius Elmaras Huseinovas nužudytas. Europos žmogaus teisių teismas 2011 metų balandį pripažino teismo sprendimą dėl E. Fatulajevo buvus neteisėtu, pareikalavo išlaisvinti žurnalistą, ir jis buvo išleistas iš kalėjimo.

Ši tragedija azerams buvo reikalinga ir tam, kad galima būtų sukurti propagandinę „atasvarą“ armėnų pogromams Sumgaite, Baku ir kitur. Taip pat triukšmas dėl Chodžali panaudotas norint nuslėpti didžiulį kare žuvusių Azerbaidžano kareivių skaičių.

Propaganda ir dabar vykdoma plačiu mastu. Ji tapo svarbia informacinio karo prieš Armėniją ir armėnus priemone, platinant antiarmėniškas nuotaikas šalies viduje, ypač auklėjant azerų jaunimą. Tam skiriamos gausios lėšos ir nesidrovima atviro melo, panaudojant neva aukų nuotraukas, parinktas iš gamtos katastrofų (pavyzdžiui, žemės drebėjimo Turkijoje), teroro aktų įvairiose šalyse ir karinių konfliktų. Kažkodėl ypač jie yra pamėgę savo šiurpius pasakojimus iliustruoti viena nuotrauka iš Kosovo. Ją (tik juodai baltą) azerai panaudoja net ir 1918 metų įvykiams iliustruoti. Visiems, kurie norėtų geriau susipažinti su Chodžali įvykiais, rekomenduojame aplankyti interneto svetainę www.xocali.net, kurioje sukaupta ypač gausi azerų naudojamų klastočių kolekcija bei pateikiami liudijimai apie tą tragediją.

Redakcijos prierašas. Balandžio 24 dieną Armėnija mini Genocido atminimo dieną, skirtą maždaug 1,5 milijono armėnų, žuvusių per Pirmąjį pasaulinį karą, atminimui. Sostinėje Jerevane prie genocido memorialo susirinko tūkstančiai žmonių. Eilė nusitęsė net 15 kilometrų. Balandžio 24-ąją Armėnijoje pažymima 1915 metų turkų kampanijos prieš etninius armėnus pradžia – tada šimtai intelektualų, kurie buvo Osmanų imperijos piliečiai, buvo suimti ir išsiųsti į tremtį ir dauguma jų buvo nužudyta. Tai tęsėsi ilgus mėnesius.

© 2012 „XXI amžius“