Ar tikrai Latvija silpnoji Baltijos valstybių grandis?
Gintaras Visockas
Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais... Lietuva tarsi pamiršo, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai požiūris į Latviją kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius, bet gyvename taip, tarsi neturėtume brolių bltų... Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio spaudoje... Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško nė vieno...
Šios mintys skambėjo gegužės 4-ąją Seime surengtoje konferencijoje (Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė. Ją derėtų laikyti svarbia, aktualia, kadangi organizatoriai bei dalyviai neapsiribojo vien proginėmis kalbomis, skirtomis Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos minėjimui. Svarstyta, ginčytasi, kas trukdo rimtesnei Lietuvos ir Latvijos konsolidacijai neišmanymas, trumparegiškumas, inertiškumas, o gal net piktoji valia? Šiame straipsnyje keletas labiausiai įsiminusių įžvalgų.
Seimo narys Egidijus Vareikis pabrėžė, kad Latvija jam labai brangi. Kiekvienam lietuviui Latvija privalo būti brangi. Jei norite pailsėti prie jūros, nebūtina belstis į Klaipėdą, Palangą. Važiuokite prie Latvijos pajūrio, nes Ryga arčiau. Jis taip pat paminėjo, jog lietuviai ir latviai nebūdavo laimingi, kai juos siedavo vien prekybiniai santykiai. Nors sakoma, kad prekyba suartina, tačiau nereikia pamiršti, kad ten, kur prekiaujama, atsiranda ir suktybių, ir nesąžiningumų. Mes nebuvome laimingi, kai vieni kitus valdėme ar vieni kitus bandėme apgauti. Mes buvome laimingi, kai turėjome bendrų reikalų. Pavyzdžiui, kai vienodai nemylėjome Sovietų Sąjungos ir vienodai stipriai troškome iš ten pabėgti, pasakojo parlamentaras. Šiandien, anot Seimo nario E. Vareikio, visa Europos Sąjungos (ES) užsienio politika virsta vien prekyba. Užsienio reikalų ministrai ES susitikimuose kalba vien apie prekybą. Bet jei mus jungia vien pardavimo ir pirkimo santykiai, vadinasi, mes esame tik nedideli rinkos segmentai. Mažyčius rinkos atstovus didesnieji visuomet galės parduoti, išmainyti. Taigi be prekybinių santykių, mes dar privalome turėti ir meilės santykius.
Didelė bėda ištiko ir dėl to, kad apie savo brolius mes sužinome tik iš rusiškų informacijos šaltinių, latviai apie mus irgi iš ten pat. Taigi mes matome ne itin simpatiškus latvius, o jie lietuvius.
Baltijos Asamblėjos prezidentas parlamentaras Paulius Saudargas svarstė, kuo Lietuvai reikšminga Latvija ir kuo būtų įmanoma tai pasverti. Parlamentaras pateikė duomenų, kiek Lietuva eksportuoja prekių į Latviją. Duomenys įspūdingi. Latvijoje mums pavyksta parduoti kur kas daugiau savų prekių nei Lenkijoje, nors joje rinka kur kas didesnė. Taigi Latvija mums bent jau šiuo metu labai palanki remiantis net vien pragmatiškais, ekonominiais svertais. Pagal eksporto duomenis, Latvija šiuo metu mums svarbesnė ir už Lenkiją, ir už Baltarusiją, nes perka daug mūsų prekių. Parlamentaro įsitikinimu, negalima pamiršti aplinkybės, jog latviai labai daug keliauja į Lietuvą ir per Lietuvą. Kitaip jie negali patekti į Europą tik per Vilnių, per Klaipėdą.
Parlamentaras P. Saudargas pateikė dar vieną iškalbingą pavyzdį. Gruzija ir Armėnija užtektinai panašios valstybės tiek savo geopolitinėmis koordinatėmis, tiek gyventojų skaičiumi, o prekybinis balansas toks: lietuviškų prekių į Gruziją išvežama apie 10 kartų daugiau negu į Armėniją. Paaiškinimas paprastas su gruzinais lietuvius sieja draugiškesni, šiltesni, dvasingesni santykiai, todėl geriau klostosi ir prekybiniai ryšiai.
Parlamentaro P. Saudargo įsitikinimu, lietuvių ir latvių santykiai turi dar vieną puikų bruožą. Mes bendraujame be kompleksų. Nėra jokių didžiojo ar mažojo brolio sindromų. Nebijome vieni kitiems atvirai išsakyti pastabų. O jeigu kokioje nors srityje ir pasibarame, pavyzdžiui, dėl naftos telkinio Baltijos jūroje ar suskystintų dujų terminalo, tai šie ginčai nepersimeta į kitas sritis.
Lietuvai nedera pamiršti aplinkybės, kad Latvija yra šiek tiek silpnesnė vien dėl tautinės sudėties. Kai kuriose teritorijose latviai sudaro minimalią daugumą, esama vietų, kur latviai jau ir mažuma, todėl reikia prisipažinti, kad Latvija balansuoja ant valstybingumo ir nevalstybingumo svarstyklių. Lietuva privalo suvokti šią liūdną realybę ir visuomet padėti broliams latviams subtiliai, kad pavyktų išvengti galimų įsižeidimų.
Tada konferencijai vadovavęs Seimo pirmininkės patarėjas Laurynas Kasčiūnas ir kai kurie kiti konferencijos organizatoriai bei dalyviai kėlė klausimą, ar lietuviai nedaro klaidų, bent jau svarbiausiais klausimais neatsižvelgdami į Rygos interesus. Kodėl, sakykime, gali būti tik lietuviškas suskystintų dujų terminalas? Kodėl negalėtų būti regioninio dujų terminalo, kuriame lygias dalis turėtų tiek Ryga, tiek Vilnius? Gal būtent dėl tokių vienpusiškų lietuviškų žingsnių atsiranda niekam nereikalingos įtampos? Pavyzdys latvių noras trauktis iš lietuviškosios atominės jėgainės statybos partnerių.
Keli konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog Lietuva šiuo metu tikrai bando ištrūkti iš Rusijos energetinės priklausomybės, o Latvija gal jau nenori arba nebegali šito padaryti, nes rusiškos partijos jau tvirtai įkėlusios koją į Latvijos valdžios struktūras. Apie tai byloja iškalbingas Rygos mero pavyzdys. Latvijos sostinės meru tapo rusas, kurio tėvai neturi Latvijos pilietybės, o meras šalies pilietybę įgijo tik natūralizacijos būdu. Čia reikia padaryti rimtą išlygą: daug latvių mano, jog naujasis sostinės vadovas yra kur kas darbštesnis, sąžiningesnis, principingesnis nei iki tol buvę latviai merai.
Filosofas Arvydas Juozaitis pirmiausia atkreipė dėmesį, jog Latvijoje iki šiol nėra jokių nuorodų į Vilnių. Keliuose iki šiol stovi tik ženklai, rodantys, kaip nuvažiuoti į Kauną. Vilnius ignoruojamas, jo tarsi nėra. Tai prasidėjo 1920-aisiais, kai Lenkija užpuolė Lietuvos sostinę. Latvija tuomet nenorėjo aštrinti santykių su Varšuva ir šiame konflikte laikėsi neutralios pozicijos. Tačiau kodėl 1920-aisiais kilusi nuostata ignoruoti Lietuvos sostinę tęsiama iki šiol? stebėjosi dr. A. Juozaitis. Kitas A. Juozaičio akcentas buvo pozityvieji mitai, kuriais gyvena dabartinė Latvija. Nuolat pakurstomas Rusijos grėsmės mitas. Latviai vis akcentuoja, pabrėžia, net šaukia, esą reikia saugotis, nes ateina rusai. Antirusiškas mitas labai aktualus. Jo latviai niekad neatsisakys, nors kartais šis šūkis skamba keistai. Rygoje latvių vos 42 proc. Taigi rusai neateina, rusai jau seniai atėję, tačiau mitas, girdi, ateina rusai labai reikalingas. Latviai privalo įvardinti priešą. Gyventi be priešų neįmanoma, nes, jei valstybė ir tauta neturi oponentų, ji teturi vien bičiulius. Aiškus priešo apibrėžimas verčia latvius konsoliduotis, o rusus teisintis ir mažinti agresyvumą.
A. Juozaičio įsitikinimu, Lietuvai kaip tik ir trūksta tokio pobūdžio idėjų. Lietuviams būtina šaukti, esą ateina lenkai. Toks skambinimas pavojaus varpais ne tik reikalingas, bet ir teisingas. Jis lietuvius labiau konsoliduotų, nes šis perspėjimas ne iš piršto laužtas. Šiandieninė Lenkija išties puoselėja imperines, grobuoniškas nuostatas. Jos planuose Vilniaus krašto sulenkinimas. Šiuos nusiteikimus oficialioji Varšuva vis mažiau slepia, tad, jei lietuviai dar nemato lenkų grėsmės, tą pavojų netrukus išvys. Taigi lietuviams dera mokytis iš latvių, kurie viešai kalba ne tik apie strateginius partnerius, bet nepamiršta ir strateginių nedraugų.
Pasak A. Juozaičio, latviai kuria ir itin svarbų, reikalingą mitą, esą kiekvienai latvių šeimai būtina auginti ne mažiau kaip trejetą vaikų. Vaikai gimsta ne dėl to, kad motinos būtų sočiau pamaitinamos. Šeimos gausėja iš meilės, vilties ir tikėjimo, kad gimstantys vaikai turi perspektyvą augti normalioje aplinkoje. Šiuo atveju latviškoje aplinkoje.
Kad trečiojo vaiko mitas labai produktyvus ir reikalingas, byloja Estijos pavyzdys. Valdžia jau seniai kala estams į galvas, jog trys vaikai šeimoje tai būtinas estų šeimos atributas, gerovės, sėkmės ženklas. Ir, žiūrėk, gimstamumas Estijoje ženkliai šoktelėjo. Bent jau esama vilties, jog estų tikrai nemažėja. Deja, Lietuva kol kas neturi nė vienos pozityvios idėjos, kuri verstų konsoliduotis ją į kumštį. Retsykiais lietuviai dedasi esą net stipresni už brolius latvius. Tada, anot A. Juozaičio, tai pirmieji ir padovanokime dovaną savo broliams. Nieko nelaukdami pirmieji savo mokyklose įveskime latvių kalbos discipliną kaip privalomą dėstomą dalyką be jokių išankstinių raginimų latvius pasielgti analogiškai. Latvija mums bus labai dėkinga. Ji šito nepamirš. Ji būtinai atsidėkos tuo pačiu lietuvių kalbos pamokomis, svarstė filosofas dr. A. Juozaitis.
VDU Letonikos centro vadovas prof. A. Butkus nerimavo, jog visame pasaulyje tėra tik dvi baltiškos tautos. Švedai turi norvegus, danus, rusai baltarusius, lenkus, ukrainiečius... O lietuviai artimesnių kraujo brolių už latvius neturi. Jie taip pat teturi lietuvius, tačiau šios abi tautos iki šiol nesugeba išmokti viena kitos kalbų. Jos dažnai tarpusavyje kalbasi rusiškai. Kodėl toks savižudiškas požiūris? Pasauliui mes įdomūs tik kaip baltai, o ne kaip anglakalbiai europiečiai, akcentavo prof. A. Butkus.
Kad Latvija yra maža, nieko blogo bendraujant su Lietuva. Tai greičiau privalumas nei trūkumas. Tarp Lietuvos ir Latvijos nėra didelės asimetrijos kaip, sakykim, su Lenkija, Vokietija ar Rusija. Taigi nėra jos ir visose kitose srityse. Be to, LietuvosLatvijos valstybinė siena viena seniausių, nusistovėjusi dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Tai byloja, kad ištisus šimtmečius nesikeičia lietuvių ir latvių tarpusavio santykiai, pasižymintys pastovumu, draugiškumu, nuoširdumu.
Jei skaičiuotume, kuri iš Baltijos valstybių yra silpnoji grandis, tai, anot prof. A. Butkaus, lietuvių stiprybė turi ir savąjį Achilo kulną. Per pastaruosius keletą šimtmečių lietuviai skausmingai blaškėsi, kas jie esą lenkai ar lietuviai, o latviai tokių dilemų neišgyveno. Jie veltui nešvaistė nei savo jėgų, nei laiko, neturėjo ir tokių didelių praradimų, kaip savanoriškas nutautėjimas. Tad ar nevertėtų latvius laikyti net sąmoningesniais už lietuvius? Prof. A. Butkaus įsitikinimu, netiesa, kad lietuviai nenori išmokti latvių kalbos, o latviai nenori mokėti lietuvių kalbos. Ypač šis norėjimas akivaizdus pasienio ruože. Tačiau čia labai trukdo mūsiškių televizininkų inercija. Be abejo, ir lietuviai, ir latviai nėra tokie landūs, įkyrūs kaip lenkai ar rusai. Mes nesistengiame savo baltiškumo eksportuoti į kitas šalis, todėl ir kabelinėse TV, kurias mato Lietuva, nėra latviškų kanalų. Visada sakoma, kad nėra poreikio. Jei yra poreikis žiūrėti ukrainietiškas, baltarusiškas, rusiškas, net korėjietiškas laidas, turi atsirasti noras žinoti, kaip gyvena mūsų tikrieji ir vieninteliai kraujo broliai. Lietuviai turi labai didelę bėdą, kuri juos menkina latvių akyse, nesugeba deramai atsispirti lenkų spaudimui. Latviai puikiai mato mūsų bejėgiškumą nuolaidžiaujant lenkų tautinei mažumai. Prof. A. Butkaus manymu, latviai geriau atremia rusiškas atakas, intrigas bei propagandas, nei mes lenkiškas, nors rusų Latvijos žemėse kur kas daugiau negu lenkų Lietuvos teritorijoje. Čia būtina prisipažinti: lenkai mus labiau šokdina nei rusai latvius. Prof. A. Butkus apgailestavo, kad kai kada lietuviai elgiasi itin nesolidariai, pavyzdžiui, rengdami naująjį tautinių mažumų įstatymą, kuris numato ir regionines kalbas, ir dvikalbius užrašus. Tai lietuviškas peilis latviams į nugarą. Taip išduodame savo kraujo brolius. Priėmę tokius potvarkius mes netiesiogiai atiduotume kozirius Latvijos rusams. Jie reikalaus tokių pat teisių, kokias išsikovos Vilniaus krašte tautinė lenkų mažuma.
Taigi tema apie lietuvių ir latvių tarpusavio santykius dar ir skaudi. Akivaizdu, kad turime užtektinai rimtų klausimų, dėl kurių vertėtų kuo greičiau pradėti tartis ir susitarti, išsiaiškinti, kas yra silpnoji grandis ir kas ką išduoda bei parduoda. Tačiau perfrazuojant prof. A. Butkų, dauguma mūsų bandymų veikti konkrečiai pasibaigia niekuo neįpareigojančiais valdininkų furšetais. Reikia labai pasistengti, kad gegužės 4-osios konferencija nebūtų paženklinta vien nieko konkrečiai neįpareigojančiomis rezoliucijomis bei deklaracijomis.
© 2012 XXI amžius
|