Taikos ar susipriešinimo Šventoji Žemė?

Juozas Dapšauskas

Koptų tradicijos krikščionys

Alyvų sodas, kur prieš kentėdamas meldėsi Jėzus

Šv. Jurgio vienuolynas Judėjos dykumoje

Kafarnaumas, kuriame lankydavosi Jėzus

Kupranugaris Judėjos dykumoje, tikėjimo, ištvermės simbolis, netoli seniausio pasaulyje miesto Jericho 8000 m. pr. Kr

Lietuviai Verbų procesijoje

Šventovė ant Palaiminimų kalno

Taboro kalnas ant kurio atsimainė Jėzus

Tikriausiai kiekvienas pagalvoja, kad vertinga būtų aplankyti Šventąją Žemę, dabartinę Izraelio ir Palestinos teritoriją, kurioje sugulusi ne šimtmečių, o tūkstantmečių istorija, pradedant seniausiu pasaulio miestu Jerichu (mezolito laikotarpis, 8000 m. pr. Kr.) ir baigiant šiandienine prieštaringa istorija, santykiais tarp izraelitų ir palestiniečių.

Su žydais mūsų šalies istorija labai susijusi, jie įnešė ženklų indėlį į mūsų krašto kultūros kūrimą, daug naujosios Izraelio valstybės kūrėjų yra kilę iš Lietuvos. Tad Izraelio valstybės gimimo dieną verta pasižvalgyti po šią žemę.

Unikalus Izraelio sukūrimas 1948 m. gegužės 14 d., kai buvo paskelbta Izraelio valstybė, kuri sudarė sąlygas žydams gausiau burtis (po beveik 2000 metų blaškymosi po pasaulį) savo protėvių žemėje. Kraštui atsivėrė ne tik plėtojimosi bei klestėjimo galimybės, bet ir kruvini karai, konfliktai, kurie tebesitęsia iki šiol.

Ši teritorija priskiriama vadinamojo derlingojo pusmėnulio erdvei. Čia savo kultūros pėdsakus paliko šumerai, babiloniečiai, egiptiečiai, persai. Suprantama, žemė nulaistyta kovojusių krauju, bet alsuoja viltimi, kad čia, anot šį kraštą apkeliavusio Šventojo Rašto vertėjo prel. prof. Antano Rubšio, „istorija yra staklės, kuriomis audžia Dievas“, čia kalbėjo pranašai, savo darbus atliko apaštalai, kiti Biblijos personažai ir, žinoma, čia vaikščiojo didžiausią įtaką pasaulio istorijai padaręs Jėzus.

Visi esame jei ir neperskaitę viso Šventojo Rašto, tai bent girdėję jo ištraukas. Greičiausiai esame radę citatų iš Biblijos literatūros veikaluose. Biblijos siužetus stebėjome paveiksluose, su jais susijusios tradicinės šventės – Kalėdos ir Velykos. Tad prisiliesti prie pačių ištakų, savo akimis apžvelgti šias vietoves, pajusti atstumus, nuotaiką, tvyrojusią prieš tūkstančius metų, – vertinga patirtis.

Šios vietos traukia besidominčius kultūra. Daugybę metų čia keliavo piligrimai. Viduramžiais tokios piligrimystės buvo rizikingos, pavojai tykodavo tiek jūroje, tiek pačioje Šventojoje Žemėje. Kad būtų užtikrintas svarbių vietų lankymo saugumas, iš Europos organizuoti kryžininkų žygiai, kurie taip pat įsipynė į šio krašto istoriją.

Kad kelionėje lankant su Biblija susijusias vietas derėtų ir pažintinės, ir piligriminės maldos dvasios aspektai, tikslinga buvo vykti su piligrimų organizacija „Quo vadis“ ( išvertus reiškia – „kur eini?“). Apaštalas Petras klausė: „Viešpatie, kur eini?“, o abejojantysis apaštalas Tomas Jėzui skundėsi: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“ Organizacija „Quo vadis“ padeda pažinti svarbias piligrimines vietas. Pavadinimas „Quo vadis“ siejamas su romėnų šventykla, kur, kaip pasakoja senovės legenda, Jėzus Kristus akmenyje paliko savo pėdos įspaudą. Jėzaus įspaudas matomas ne tik ten, kur jis vaikščiojo savo žmogiškosios kelionės metu, bet tos pėdos atpažįstamos daugybėje krikščionių, pasklidusių po visą pasaulį.

Apie svarbias piligrimams vietas pasakoja tūkstančių metų tradicija, tačiau išsivysčius archeologijos mokslui, daugybė Biblijoje minimų vietų yra atkasamos ir ištiriamos – paneigiami nepagrįsti mitai, patvirtinamos, patikslinamos istorinės detalės. Ypač intensyvūs archeologiniai kasinėjimai Artimuosiuose Rytuose vyko XX amžiuje.

Dabartinio Izraelio ir Palestinos autonomijos teritorijoje kraštovaizdis labai įvairus: žaliuoja laukai, plyti kalnai, dykumos, priklausomai nuo vietovės aukščio ir atstumo nuo jūros, galime išvysti ir sniego, ir varginančių kaitrų, todėl galima susipažinti su skirtingu klimatu, temperatūra, kraštovaizdžiu, augmenija ir kt.

Jeruzalė – judėjams, krikščionims ir musulmonams reikšmingas miestas. „Urusalim“ paminėtas dar 2400 m. pr. Kr., kuris išvertus reiškia ramybę, išgelbėjimą, taiką, tačiau ir šiandien tos taikos, švelniai sakant, tikrai šiame mieste pasigendama, nelabai ji galima ir ateityje, kai religijos raidė iškeliama aukščiau už tikėjimo dvasią, bendražmogišką dialogą, taikos vertybę. Beje, net ir skirtingų krikščioniškų tradicijų krikščionys „sugeba“ apsistumdyti dėl jų „vertinamų“ ir prižiūrimų šventų vietų. Tarsi svarbiausia būtų vietos lopinėlis, o ne Jėzaus paraginimas Dievą garbinti „dvasia ir tiesa“.

Dievą garbinant „dvasia ir tiesa“ reikšminga išvysti tikėjimui bei istorijai svarbias vietas. Istorija kuriama šiandien. Tik norėtųsi visiems palinkėti, kad ji būtų kuriama be konfliktų, taikoje, ramybėje, darnoje. Ši prasmė būdinga labai turiningam žydų pasisveikinimui: Šalom.

Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“