Kova su terorizmu: tikra ar menama?

Černigovo Visuomeninio žmogaus teisių gynimo komiteto pirmininkas Aleksiejus Tarasovas ir Baltarusijos Nacionalinio atgimimo tarybos Organizacinio komiteto pirmininkas Vladimiras Borodač

Birželio 1-ąją Seimo Baltijos Asamblėjos salėje surengtas „Apskritas stalas“ „Terorizmo problemos NVS šalyse“. Organizatotriai – LR Seimo parlamentinė grupė „Už demokratinę Baltarusiją“ ir Piliečių gynybos paramos fondas (Vilnius). Įžanginį žodį tarė LR Seimo parlamentinės grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ vicepirmininkas Saulius Pečeliūnas ir Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis. Diskusijų metu pranešimus perskaitė Žmogaus teisių instituto direktorius Valentinas Gefteris (Rusija), Černigovo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Aleksiejus Tarasovas (Ukraina) ir Baltarusijos Nacionalinio atgimimo tarybos Organizacinio komiteto pirmininkas Vladimiras Borodač.

Šiandien skelbiame žurnalisto Gintaro Visocko interviu su Černigovo (Ukraina) žmogaus teisių komiteto pirmininku A. TARASOVU ir Baltarusijos Nacionalinio atgimimo tarybos pirmininku V. BORODAČ.

Viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo pranešimų, esą, kuo nuožmiau kovojame su terorizmu, tuo daugiau jo apraiškų sulaukiame. Pastebėta, jog kai kurios valstybės, prisidengdamos tariama kova su teroristais, susidorojo su kitaminčiais bei politiniais oponentais, grubiai pažeisdamos pagrindines žmogaus teises ir laisves.

A. Tarasovas. Pasaulinis terorizmas virto visos žmonijos nelaime. Pasipriešinti šiai grėsmei įmanoma tik suvienijus jėgas. Norint išvengti terorizmo, reikia detaliai išsiaiškinti jį lemiančias priežastis ir suprasti ištakas. Terorizmas nuolat ir radikaliai keičia formas, pasirenka vis naujus objektus ir yra aktualus beveik kiekvienam žmogui, kur jis begyventų.

Ukrainoje kova su terorizmu įgyja vis didesnį prioritetą. Antai 2003 metais buvo priimtas Kovos su terorizmu įstatymas. Vėliau Ukraina ratifikavo Europos konvenciją. Tai buvo atsakas į pastaruoju metu gausėjančias teroristinės veiklos apraiškas. Šios konvencijos pagrindu 2006-ųjų rugsėjį Ukrainos parlamentas priėmė įstatymą dėl pataisų Ukrainos Baudžiamajam kodeksui. Galiojanti 2006 metų redakcija Baudžiamajame kodekse nustato baudžiamąją atsakomybę už šią nusikaltimo rūšį, bet ji reikalauja pakoregavimo. Nauji nūdienos iššūkiai Ukrainą verčia vis dažniau reaguoti į terorizmo grėsmes. Nepriklausomybės metais, iki 2011-ųjų pabaigos, dėl teroro aktų Ukrainoje du žmonės žuvo, 25 nukentėjo, kitų sužeidimai – įvairaus sunkumo. Teismai išnagrinėjo 6 baudžiamąsias bylas ir nuteisė 12 žmonių.

V. Borodač. Terorizmas tuo ir pavojingas, kad kiekvienoje valstybėje jis turi savo šaknis ir pasireiškia skirtingai. Iki Aleksandro Lukašenkos atėjimo į valdžią ir totalitarinio režimo įvedimo dėl Baltarusijos gyventojų vienarūšiškumo buvo mažiau prielaidų terorizmo plėtrai. Iš keturių terorizmą lemiančių veiksnių – religinio, nacionalinio, politinio ir ekonominio – dominuoja du paskutinieji. Todėl ilgokai Baltarusija buvo ramus užkampis, kurį tepasiekdavo gandai apie teroro aktus iš užsienio. Griaudėdavo tik taškiniai profesionalūs sproginėjimai per banditų santykių aiškinimąsi.

Baltarusijoje kol kas nėra religinių, nacionalinių prielaidų terorizmui. Pavyzdžiui, nėra islamo faktoriaus. Bet diktatoriaus A. Lukašenkos 17 valdymo metų sukūrė politines prielaidas terorizmui. Dabar pati valstybė bando išnaudoti terorizmą kaip priemonę valdžiai šalyje išlaikyti. Gaujų vykdomas ekonominis terorizmas Baltarusijoje labai žemo lygio. A. Lukašenka visuomenei pranešė, kad įteisintų vagių Baltarusijoje nėra.

Su tuo reikia sutikti. Tiesa, klausimo sprendimo metodai, žinoma, ginčytini. Kriminalinius, finansinius nusikaltėlius paprasčiausiai išžudė Baltarusijos „mirties eskadronas“. Prasidėjus šiam „sistemingam darbui“, visi nusikaltėlių autoritetai paskubomis paliko Baltarusiją.

Kaip dabar vertinama padėtis Ukrainoje ir Baltarusijoje?

A. Tarasovas. Esama tiesioginio pavojaus terorizmui pasireikšti. Visų pirma, – skurdas. Pagal bendrus pajamų didėjimo rodiklius, vargingumo lygis išlieka stabilus – apie 27–28 procentai, o atsižvelgus į visas konstitucines garantijas, vargingųjų kategorijai galima priskirti net 70 proc. mūsų šalies gyventojų.

Antra, Ukraina tampa aktyviu užsienio politikos subjektu, daugelio taikdariškų operacijų dalyve, ir tai yra būtina, bet, didina teroristinio pavojaus potencialą.

Trečia, iki šiol neištirta daug garsių baudžiamųjų bylų, susijusių su politinių veikėjų nunuodijimais, nužudymais, kuriuos galima vertinti kaip politinio terorizmo apraiškas.

Ketvirta, nepaisant galiojančių politinių susitarimų dėl paskutiniosios politinės krizės įveikimo, mes aštriai jaučiame per didelę visuomenės poliarizaciją, kuri ne tik gilėja, bet ir įgyja naujų požymių. Valdžios atstovai atvirai nepaiso įstatymų, demonstruoja cinišką atsainumą Konstitucijai, atvirai kišasi į teismų, prokuratūros, milicijos darbą. Dėl to visuomenės nepagarba valdžiai tampa vis grėsmingesnė. Galutinai praradus pagarbą įstatymams, gali kilti chaosas.

V. Borodač. Dešimtojo dešimtmečio viduryje, konstitucinės krizės laikotarpiu, Baltarusijoje įvyko keletas politinių teroro aktų, už kuriuos atsakomybę prisiėmė giliai užsislaptinusi organizacija – Baltarusijos išvadavimo armija. Tai greičiau politinė radikali organizacija, nes ji surengė perspėjamuosius teroro aktus valstybiniuose objektuose tuo metu, kai valdžia ir visuomenė tikrai konfliktavo. Tie teroro aktai buvo surengti be žmonių aukų. Sprogdinimai buvo mįslė specialiosioms tarnyboms.

Ar kovodama su terorizmu Ukrainos valdžia pažeidžia pagrindines žmogaus teises? Ar tokių įtarimų esama?

A. Tarasovas. Terorizmas – grėsmė pamatinėms žmogaus teisėms. Ši problema ypač paaštrėjo per pastaruosius dešimt metų, todėl iškilo būtinybė įvesti detalią tarptautinę kontrolę, kad būtų laikomasi teisėto kovos su terorizmu kryptingumo, kad būtų išvengta dvigubų standartų kovojant su šiuo blogiu. Ukrainos praktika liudija, kad, deja, metodai, kurie dažnai taikomi kovoje su terorizmu, gali šiurkščiai pažeisti žmogaus teises.

Antai neteisėtai tebeveikia Ukrainos saugumo tarnybos (UST) izoliatorius, nors pagal įsipareigojimus Europos Tarybai, prisiimtus stojant į ją, jis buvo de jure uždarytas dar 2003-aisiais.

Kita didžiulė problema – tariamojo terorizmo problema. Jau dabar daugelis baudžiamųjų bylų, kurias valdžia paskelbė kaip terorizmo atvejus, kelia visuomenei daug klausimų, o kartais ta kova panaši į provokacijas, kurias organizuoja pačios Ukrainos specialiosios tarnybos, siekdamos atitraukti visuomenės dėmesį nuo opozicijos persekiojimo problemų ir ekonominės bei socialinės krizės.

O vertinami atvejai, kai mįslingomis aplinkybėmis pradingdavo A. Lukašenkos politiniai oponentai Baltarusijoje? Kas tai – politinės, kriminalinės žmogžudystės?

V. Borodač. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Baltarusijoje tikrai sustiprėjo valstybinis terorizmas prieš politinius režimo oponentus. 1999 metų gegužės 7 dieną dingo buvęs vidaus reikalų ministras J. Zacharenka. Generolas buvo pagrobtas prie savo namų. Visuomeninė grupė nustatė, kad jį kankinant buvo bandoma priversti prisipažinti rengus konstitucinį perversmą. Kai jau buvo aišku, kad jis atsisakys parodymų teisme, jį nušovė. 1999-ųjų rugsėjo 16-ąją grupė nežinomų asmenų pagrobė žinomą politiką, prezidento oponentą V. Gončarą ir jo rėmėją A. Krasovskį. Jų likimas iki šiol nežinomas.

Gal galėtumėte pateikti konkrečių ukrainietiškų pavyzdžių? Kuo įsimintina, pavyzdžiui, vadinamoji Zaporožės zakristijonų byla? Tai – ne terorizmas? Teisiami niekuo dėti asmenys?

A. Tarasovas. Tragedija įvyko 2010 metų liepos 28 dieną. Sprogo savadarbis „laikinai sulėtinamo skeveldrinio-fugasinio veikimo“ sprogmuo. Prietaisas buvo padėtas greta centrinio įėjimo į šventovę. Dėl to šeši žmonės buvo sužeisti, 80-metė vienuolė, sėdėjusi greta sprogmens, nuo žaizdų mirė ligoninėje. Apie bylą buvo plačiai pranešta, nes tai buvo pirmasis Ukrainos istorijoje sprogimas šventovėje.

Tarp tiriamų versijų – teroro aktas. Analitikai jį siejo su Patriarcho Kirilo vizitu Ukrainoje. Teisėsaugininkai net patikrino Zaporožės cerkves, ar nėra sprogmenų. Kitą dieną po sprogimo Ukrainos prezidentas tiesioginėje televizijos laidoje įsakė vidaus reikalų ministrui ir generaliniam prokurorui nedelsiant atskleisti šį nusikaltimą. Generalinis prokuroras pažadėjo bylą ištirti per septynias dienas. Jau rugpjūtį valdžia pranešė, kad nusikaltimas atskleistas, suimti trys įtariamieji. Du iš jų – cerkvės zakristijonai, kaltinami organizavę sprogdinimą Šv. Pokrovskio cerkvėje Zaporožėje.

Tačiau kaltinamųjų gynėjai bylą laiko politiškai motyvuota. Advokatai pateikia įrodymų, kurie įtikina, kad parodymai gauti neteisėtu būdu. Duodami parodymus liudytojai buvo mušami, kaltinamieji kankinti, jų ir liudytojų parodymai skiriasi, aprašytas sprogmuo, neva sumontuotas kaltinamųjų, neturi nieko bendra su realiai sprogusia „pragaro mašina“. Be to, netyrinėtos cerkvės ir verslo konflikto versijos.

Tikriausiai panaši ir vadinamoji „Vasilkų teroristų“ byla?

A. Tarasovas. „Vasilkų teroristų“ bylą daugelis žmogaus teisių gynėjų ir visuomenės veikėjų laiko pseudoterorizmo pavyzdžiu. Ji prasidėjo nuo to, kad pernai rugpjūtį pagal įtarimą rengiant teroro aktą Nepriklausomybės dienai buvo sulaikyti nacionalistų organizacijos „Patriot Ukrainy“ aktyvistai, gyvenantys Vasilkų mieste, Kijevo srityje. UST pareiškė, kad kratos metu ji, cituoju, „paėmė sprogmenų, jie ragino nuversti Leniną ir kalbėdami grasino prezidentui“.

Ukrainos saugumo tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą kelių, pasak jos, ekstremistiškų visuomeninių-politinių organizacijų nariams už ruošimąsi įgyvendinti teroro aktą, viešus raginimus vykdyti teroro aktus ir neteisėtą sprogstamojo užtaiso gaminimą. Ir dar UST pareiškė, kad patalpoje, priklausančioje Vasilkų miesto tarybai, buvo rastas daiktas, kurį ekspertizė apibrėžė kaip paruoštą naudoti savadarbį sprogstamąjį skeveldrinį užtaisą, prikimštą vinių ir varžtų. Be sprogstamojo užtaiso rasta daugybė atsišaukimų, UST nuomone, su ekstremistinio pobūdžio raginimais.

Čia įtarimą sukėlė faktas, kad patalpose sulaikyti trys žmonės, iš kurių neva atimta „bomba“, netrukus buvo paleisti. Jei tie žmonės buvo teroristai, tai kaip juos buvo galima paleisti į laisvę! O patys įtariamieji pareiškė, kad neturi nieko bendra su pas juos rastais įkalčiais ir kad jiems jie buvo pakišti.

Specialiosios tarnybos greitai pakeitė „muziką“. Tie žmonės, kuriems buvo inkriminuojamas pasiruošimas teroro aktui, ginklų ir sprogmenų laikymas (ant kurių nerasta nė vieno iš byloje kaltinamų žmonių pirštų atspaudų), – buvo suimti, ir dabar jų byla nagrinėjama teisme. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad byla – suklastota.

Pats garsiausias atvejis Ukrainoje – sprogimai Dnepropetrovske. Bet ir čia lieka itin daug neaiškumų.

A. Tarasovas. Baisiausias ir nesuprantamiausias teroro aktas Ukrainoje surengtas 2012 metų balandžio 27 dieną Dnepropetrovske. Pirmasis sprogimas įvyko apie 11 val. 40 min. miesto centre. Bomba buvo padėta šiukšlių dėžėje ir sprogo, kai į stotelę atvažiavo perpildytas tramvajus. 12 val. 30 min. įvyko antrasis sprogimas greta kino teatro „Rodina“. Trečiasis sprogimas nugriaudėjo ties įėjimu į parką 12 val. 45 min. Ketvirtasis – 13 val. tame pačiame rajone, kur ir pirmasis, irgi tramvajaus stotelėje. Penktąjį sprogmenį suspėta nukenksminti. Taigi oficialiai patvirtinti tik keturi sprogimai. Iš viso nukentėjo 27 žmonės, 25 iš jų paguldyti į ligoninę.

Sprogimus sukėlė užtaisai be apvalkalo, neturintys pažeidžiančių elementų, o traumos, kaip manoma, buvo padarytos šiukšlių dėžių skeveldrų ir kitų daiktų.

Dnepropetrovsko srities gubernatoriaus potvarkiu Dnepropetrovske nuo balandžio 27 iki gegužės 2-osios buvo uždrausti visi masiniai renginiai. Į tą sąrašą keistu būdu pateko ir bado streikas ekspremjerei Julijai Tymošenko remti. Ekspertų nuomone, egzistuoja keletas versijų. Visų pirma, sprogimai buvo naudingi tiems, kas siekia nukreipti  žmonių dėmesį nuo J. Tymošenko įkalinimo problemos prie kovos su terorizmu. Juk teroro aktų grėsmės dingstimi galima uždrausti protesto akcijas, bet negalima atmesti ir versijos, jog sprogimus galėjo surengti J. Tymošenko šalininkai, siekdami diskredituoti vyriausybę.

Dar viena versija – islamo pėdsakai. Antai neseniai prieš sprogimus prezidentas pasirašė bendradarbiavimo su NATO 2012 metais planą. Kodėl gi kokiai nors teroristinei grupei, susijusiai su musulmonų ekstremistais, „neatkeršyti“ Ukrainai? Bet ši versija gana abejotina.

Buvo iškelta versija, esą tai kerštas už verslininko Genadijaus Akselrodo, kuris buvo nušautas balandžio viduryje ir kurį prieš pusmetį iki nužudymo taip pat buvo bandoma susprogdinti Dnepropetrovsko centre, mirtį.

Miesto milicijoje manoma, jog tyrimas kaip įtikimiausią nagrinėja versiją, esą bombas sprogdino vienišius, žmogus be pusiausvyros.

Opozicijos deputatas Genadijus Moskalis pareiškė, kad sprogimų srities centre priežastis – slapta kova dėl UST Valdybos viršininko pareigų Dnepropetrovosko srityje, nes šios pareigos buvo pažadėtos Regionų partijos Dnepropetrovsko miesto organizacijos vadovui, bet nesuteiktos.

Į šį tyrimą iš Ukrainos vidaus reikalų institucijų pritraukta apie 1000 darbuotojų. Gegužės 6-ąją jau buvo žinoma, kad versija apie ekstremistinių organizacijų sąsajas su sprogdinimais nepasitvirtino.

Neseniai Ukrainos valdžia pareiškė, kad bendromis tyrėjų pastangomis Dnepropetrovske sulaikyti du vietiniai gyventojai, įtariami prisidėję prie sprogdinimų. Sulaikymo detalės nežinomos.

Taigi, Jūs manote, jog būtina labai kritiškai žvelgti į Ukrainos valdžios pareiškimus apie sulaikytus teroristus?

A. Tarasovas. Pateikta informacija liudija, kokia sudėtinga terorizmo problema ir Ukrainoje, ir visame pasaulyje. Tarptautinių ir regioninių organizacijų vaidmuo ginant žmogaus teises turi stiprėti, todėl reikalinga tikslesnė mūsų bendrų veiksmų koordinacija, ypač prevencinės priemonės siekiant pasipriešinti specialiųjų tarnybų vykdomam pseudoterorizmo skatinimui.

Per keliolika metų Baltarusijoje nugriaudėjo keletas sprogimų. Kokia Jūsų versija: kas, kodėl juos organizavo ir ar tikrai nuteisti tikrieji kaltininkai? Jūs manote, kad daug kur – ir vadinamojo „Mirties eskadrono“ pėdsakas?

V. Borodač. Buvusio VRM specialiosios paskirties brigados vado pulkininko Pavličenkos karjera paženklinta savo piliečių krauju. Jis asmeniškai vadovavo Zacharčenkos, Gončaro, Krasovskio ir kitų piliečių grobimo ir naikinimo grupei.

Bet vieno banalaus nusikaltimo metu jis apsižioplino ir pakliuvo į dar ne visai sugriuvusio KGB akiratį. Baltarusijos generaliniam prokurorui davus sanksciją, jis buvo suimtas ir nugabentas į KGB tardymo izoliatorių. Per kratą pas jį rasta apie 30 kasečių su jo nusikaltimų vaizdo įrašais. Per apklausas Pavličenka išdavė visą nusikalstamą sindikatą. Tačiau A. Lukašenka grąžino į darbą pulkininką Pavličenką, o į atsargą išsiuntė KGB pirmininką Mackevičių ir prokurorą Boželką, kurie persekiojo poną Pavličenką...

Tie įvykiai sukėlė nevienareikšmišką Baltarusijos visuomenės reakciją. Priminsiu, būta dviejų sprogimų 2005 metais Vitebske (sužeista apie 40 žmonių), būta teroro aktų 2008-ųjų liepos 4-ąją per šventę, vos už 150 metrų nuo prezidento ir 2011-ųjų balandžio 11-ąją už 200 metrų nuo A. Lukašenkos rezidencijos. Per teroro aktą žuvo 15 žmonių ir daugiau kaip 400 nukentėjo. Dėl tų teroro aktų apkaltinti šaltkalvis Konovalovas, kuris sąžiningai visą laiką stovėjo prie staklių, ir elektrikas Kovaliovas – už nepranešimą.

Mūsų neįtikina teisiamiesiems inkriminuojami nusikaltimai „panaudojant sprogstamąsias kovines medžiagas“. Ką gali įtikinti tokie pareiškimai: „vieną vasaros dieną“ arba „kažkurią dieną nuo kovo iki lapkričio“? Čia ryškėja ideologinis gyventojų apdorojimas. Yra didelių prieštaravimų tarp tardymo ir ekspertizės išvadų, nesutampa kaltinamųjų parodymai, neteisingi veiksmai per tardymo eksperimentus, sprogimo vietos slėpimas nuo savų ir užsienio specialistų, vaizdo medžiagos montažas, paties kaltinamojo nebuvimas nusikaltimo vietoje sprogimo momentu. Pagaliau – nuosprendis ir sušaudymas be eilės. Nors jie nekėlė jokio pavojaus kalėjime.

Daugelis iš minėtų nusikaltimų buvo nagrinėti uždarame teisme, o tai leidžia nuslėpti, jog tyrimas neturi įrodymų bazės. Tik atviras teismo procesas dėl teroro akto rengimo išgelbėjo, pavyzdžiui, gubernatorių Savčenką nuo mirties bausmės. Net 8 iš 9 liudytojų Aukščiausiajame teisme prisipažino, kad tardytojai iš jų išgavo melagingus parodymus. Kalėjimo psichologas Šnitka nesutiko duoti melagingų parodymų, todėl buvo pašalintas iš darbo.

Atviras procesas dėl 2011 m. balandžio 11 d. teroro akto atskleidė siaubingus nesutapimus Konovalovo byloje, ir dėl to dauguma net nukentėjusiųjų per sprogimą reikalavo atlikti objektyvų tyrimą.

Beje, visi garsūs nusikaltimai veda link aukščiausio valdžios pjedestalo ir A. Lukašenkos šeimos. Kas juos tiria, sulaukia tik nemalonumų. Geriausi šalies tyrėjai kartu su savo pavaldiniais pakliūva į kalėjimus, jėgos žinybų ministrai, generaliniai prokurorai iškeliauja į atsargą, tardytojai, kuriems labiau pasisekė, išsigelbsti nuo nusikaltėlių bėgdami į užsienį.

Jeigu pirmuosiuose procesuose dar buvo galima samdyti nepriklausomus advokatus, dar buvo reikalaujama rimtos įrodymų bazės, kaltintojai ir teisėjai leisdavo skelbti nepriklausomą nuomonę, tai per paskutiniuosius procesus to nebėra. Nepriklausomi advokatai po tokių procesų praranda licencijas.

Net Baltarusijos valdžiai naudinga demonstruoti, kaip ji šauniai kovoja su teroristais?

V. Borodač. Esama pagrindo manyti, kad Baltarusijos valdžia pradėjo vaidinti dar vieną spektaklį – kovą su terorizmu. Spektaklio režisierius – A. Lukašenka. Baltarusijos prezidentui reikia pateisinti nepateisinamai skubų pagrindinių liudytojų sprogdinimo metro 2011 metais sušaudymą. Jis siekia parodyti, esą tokiomis sąlygomis griežta tvarka – neišvengiama. Jam rūpi toliau visuomenėje kaitinti baimės ir įtarumo atmosferą, atitraukti žmonių dėmesį nuo tikrų problemų.

Jis taip pat sumaniai šantažuoja Vakarus, ketindamas užsitikrinti tarptautinę paramą tokiuose svarbiuose reikaluose, kaip kova su terorizmu. Dar vienas jo uždavinys – „išgraužti“ iš Vakarų papildomo finansavimo Baltarusijos teisėsaugos organams ir specialiosioms tarnyboms pagal tarptautinio bendradarbiavimo liniją.

© 2012 „XXI amžius“