Aukštųjų mokyklų apsišaukėliai tebežaidžia užkulisinius žaidimus

Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis

Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis principingai pasipriešino nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje. Su juo kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmiausiai priminkite, kaip baigėsi kova su nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų Lietuvoje šalininkais ir globėjais? Jūs tą kovą galų gale laimėjote, nors teko ne vieną kartą varstyti teismų duris?

Taip, kovą su nelegaliu Baltijos rusų institutu laimėjome. Ponas Jevgenijus Kostinas buvo demaskuotas. Padėtis nėra kardinaliai pasikeitusi į gerąją pusę. Nelegalūs rusiškų aukštųjų mokyklų filialai Lietuvoje tebeveikia – dalina aukštojo mokslo diplomus, tik tyliau, atsargiau, apdairiau. Sąlygos, leidusios dirbti nelegaliems, aukštosioms mokykloms keliamų reikalavimų neatitinkantiems filialams, nėra panaikintos. Daug kalbėta, žengti keli konkretūs žingsniai, kurių pagalba visi naujųjų aukštųjų mokyklų filialai dabar privalo būti patikrinti. Bet jie nebūtinai registruojasi. Jie įsigudrino dirbti kaip tarpininkai.

Taigi neigiami procesai tęsiasi. Jie niekur neišnykę. Teisine kalba šnekant, – neužkardyti. Rusiški nelegalūs universitetų filialai siekė Lietuvoje tapti legaliais ir veikti absoliučiai atvirai. Mums pavyko įrodyti, kad jie legalizuoti Lietuvoje pažeidžiant įstatymus. Tų filialų vadovai mums apie save pateikdavo arba netikslius, arba beverčius duomenis, kurie neturėjo jokios teisinės galios. Padėtis šiuo požiūriu Lietuvoje formaliai dabar geresnė, sutvarkyta. Daug visokių aukštųjų mokyklų apsišaukėlių mūsų valstybėje tebežaidžia savo užkulisinius žaidimus.

Kodėl nepavyskta jų pažaboti, sustabdyti, demaskuoti?

Mūsų valdžiai ne tas rūpi. Ji dėmesį sukoncentravusi ne į visai valstybei gyvybiškai svarbias problemas, o į projektus, kurie finansiškai pelningi, duoda žymią, greitą finansinę grąžą. Nelegalių rusiškų aukštųjų mokyklų veikla kenkia Lietuvos valstybei, o jų naikinimas yra visos Lietuvos išlikimo reikalas jau vien dėl to, kad ten mokosi net  mūsų jėgos struktūrų ir specialiųjų tarnybų atstovai. Absurdas, bet valdžia tokioms bėdoms dėmesio per pastaruosius keliolika metų skyrė mažai.

Didesnio išsigimimo nė nesugalvosi. Ne viena mūsų šalies teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų darbuotojų dešimtis mokėsi būtent tuose nelegaliuose dariniuose. Tiksliau tariant, siekdavo ne žinių, o kuo greičiau gauti aukštojo mokslo diplomą, leidžiantį kopti karjeros laiptais. Patriotizmo, valstybingumo sąvokos Lietuvoje akivaizdžiai nyksta.

O kaip įvertintumėte Lietuvos aukštojo mokslo reformą?

Šia tema domėjausi ne vienerius metus. Deja, ir čia nieko gero nematau. Pagrindinė blogybė – aukštasis išsilavinimas Lietuvoje tapo ne visiems vienodai prieinamas. Taip atsitiko dėl diskriminacinės mokėjimo už studijas politikos. Šią išvadą padarė solidžios tarptautinės organizacijos OECD ekspertai. Tokios pokomunistinės šalys, kaip Estija, Vengrija, Lenkija, jau prisijungė prie OECD organizacijos ir dabar gauna labai vertingą ekspertų paramą. Būtų labai šaunu, jei ir Lietuva priklausytų šiai organizacijai. Bet mes jau tokie: dažnai nesugebame labai svarbių darbų atlikti laiku, nevėluodami.

Taigi OECD sudarančių valstybių prašymu vertina jų aukštojo mokslo sistemas. Lietuvos aukštojo mokslo reforma, valstybinėse aukštosiose mokyklose įteisinusi dviejų rūšių studentus (mokančius ir nemokančius už studijas), buvo pradėta jau po to, kai OECD ekspertai tokį studentų rūšiavimą kitose pokomunistinėse šalyse įvertino kaip naikinantį teisingumą ir bešališkumą aukštajame moksle.

Konstitucijoje parašyta, jog aukštasis mokslas Lietuvoje – nemokamas. Tačiau ką daryti, jei šiai sričiai trūksta lėšų? Tada aukštosios mokyklos, prisidengdamos konstitucine išlyga, jog nemokamos studijos suteikiamos gerai besimokantiems studentams, pradėjo priiminėti ir tuos, kurių stojamasis balas yra žemesnis, su sąlyga, kad jie už tai mokės. Dabartinė aukštojo mokslo reforma tik įteisino tokią praktiką. Sukurta konfliktiška situacija: maždaug pusė studentų už mokslą nemoka nė lito, kita dalis – moka tūkstančius. Kur čia derėtų įžvelgti diskriminaciją? Ogi vieni studentai, tie, kuriems nereikia mokėti už studijas, visas savo jėgas gali skirti žinių įsisavinimui. O tie, kurie priversti mokėti pinigus, dažniausiai turi galvoti, kur susirasti geriau ar menkiau apmokamą darbą, nes ne visų tėveliai pajėgūs padengti visas studentiškas išlaidas. Vadinasi, pačioms studijoms lieka ir mažiau laiko, ir jėgų. Taigi akivaizdu, jog aukštasis mokslas ne visiems Lietuvos studentams vienodai prieinamas. Tiems, kurie moka už studijas, sunkiau siekti žinių. Nepamirškime labai svarbios aplinkybės – savo lėšomis studijuoja dažnai būtent tie, kurie negalėjo pasigirti gerais vidurinių mokyklų atestatų pažymiais, kurie turi silpnesnius mokymosi įgūdžius, nėra labai imlūs žinioms. Tad akivaizdu, kad blogiau besimokantiems studentams Lietuvoje sukuriamos dar ir apsunkintos finansinės sąlygos. Užuot daugiau laiko praleidę bibliotekose tokie studentai neretai priversti vakarais ar naktimis dirbti. Tokia situacija yra daugelyje pokomunistinių šalių. Stebina, kad Lietuva perėmė pokomunistinę, o ne brandesnės demokratijos šalių patirtį.

Lietuvos aukštąjį mokslą griauna ne tik diskriminacinė mokėjimo už studijas politika. Aukštojo mokslo finansavimas pagal krepšelio, judančio paskui studentą, principą sukoncentravo valstybės biudžeto lėšas populiariausiose studijų programose (teisės, ekonomikos, vadybos ir pan.), o tokios valstybei reikalingos studijų programos, kaip agronomija, miškininkystė, veterinarija ir kitos, liko be biudžetinių asignavimų.

Kodėl nepasirinktas principas, kad už mokslą būtų priversti simboliškai mokėti visi studentai?

Civilizuotos demokratinės valstybės pasirinko būtent tokį solidarumo kelią. Jei valstybės įstatymai nustato, kad aukštasis mokslas yra mokamas, visi moka vienodą studijų mokestį (kartais jo dydis nežymiai priklauso nuo vidutinių pajamų toje darbinėje veikloje, kuriai rengiasi studentas). Jei valstybės konstitucijoje nustatytas nemokamas aukštasis mokslas, bet trūksta lėšų, tai dažniausiai įvedamas nedidelis, visiems vienodas vadinamasis registracijos mokestis. Civilizuotos šalys laikosi solidarumo principo, todėl ir mokestis nėra didelis – greičiau simbolinis, o ne skaudžiai besikandžiojantis. Niekam labai neskauda, ir visi vienodai gali skirti dėmesį žinių įsisavinimui.

Be to, šiose valstybėse palankiomis sąlygomis teikiamos studijų paskolos. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje studentai, paėmę paskolas, po studijų pradeda jas grąžinti tik tada, kai jų pajamos pasiekia tam tikrą dydį. Lietuvoje studijų paskolos grąžinimo sąlygos yra žiaurios – paskola turi būti grąžinama nepaisant to, ar turi pajamų. Be to, Europos Sąjungos tarnybos skelbia, kad Lietuvoje mokestis už studijas yra vienas didžiausių Europoje.

Lietuva nepanorėjo eiti civilizuotu keliu. Pasirinko šunkelį, kuris baigiasi aklaviete. Kai kurios į šią bėdą įklimpusios pokomunistinės šalys jau bando išlipti. Vengrijai nepavyko, bet Estija nuo kitų metų rudens atsisakys diskriminacinės mokėjimo už studijas politikos. Iškalbinga, bet tokios ydingos politikos sugebėjo atsikratyti net Kinija. Tiesa, totalitarinei Kinijai paprasčiau – kaip valdžia liepė, taip ir bus. Pretenduojančioms atrodyti demokratinėmis pokomunistinėms šalims sunkiau – jų parlamentų opozicija, stengdamasi „įkąsti“ valdantiesiems, nors ir nedidelį, bet visuotinį mokestį už studijas populistiškai pateikia kaip valdančiųjų bandymą atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo.

Lietuvos valdžia, nutarusi, kad blogiau besimokantys turi mokėti už studijas, pasirinko patį kvailiausią variantą. Dabar į aukštąsias mokyklas ir universitetus priimami net tokie studentai, kurių pasirengimas studijoms nesiekia penktadalio vidurinės mokyklos programos. Gebėjimas mokytis, žinių bagažas – jau nebesvarbu. Svarbiausia, kad laiku sumokėtų pinigus į universiteto kasą. Liūdniausia, kad tokie „studentai“, kurie realiomis sąlygomis nebūtų net įstoję, įgyja aukštojo mokslo diplomus. Dėstytojai kai kada pro pirštus žiūri į jų nesugebėjimus suvokti elementariausias, būtiniausias disciplinas, nes svarbu, kad tik jie neiškristų ir mokėtų į kasą pinigus.

Lietuvai geriausia būtų pasirinkti solidarumo principą – visi mokėkime mažus įnašus. Šiuo keliu eina Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas, kurių konstitucijos laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą. Ten studentai moka nedidelį visuotiną registracijos mokestį.

Esu įsitikinęs, jog didelė mūsų abiturientų dalis studijas užsienio universitetuose renkasi būtent dėl kvailos aukštojo mokslo reformos. Statistika – negailestinga. Iki šios reformos į Didžiosios Britanijos universitetus studijuoti kasmet išvykdavo tik negausus mūsų abiturientų būrys. Pavyzdžiui, iki reformos britų universitetus pasirenkančių lietuvių merginų ir vaikinų skaičius kasmet nežymiai didėdavo – prisidėdavo maždaug po šimtą vidurines mokyklas baigusiųjų. Įsivažiavus reformai, antraisiais metais britų universitetus pasirinko tūkstančiu studentų daugiau nei iki tol, o trečiaisiais metais – net dviem tūkstančiais daugiau. Ir tai – tik į Didžiosios Britanijos universitetus. O juk studijuoti vykstama ne tik ten.

Jei mūsų studentai važiuotų į užsienį pasisemti žinių ir įgyti patirties, būtų labai puiku. Tokių, žinoma, yra, bet vis daugiau studentų į užsienius bėga dėl ydingos reformos, dėl neteisingumo, dėl neapibrėžtumo. Mūsų jaunimas kitose šalyse ieško (ir randa) teisingos ir bešališkos studijų aplinkos. Baisiausia, kad bėga tautos ateitis –  žinių siekiantys jauni žmonės. Jie sprunka iš Lietuvos kartu su ekonominiais emigrantais.

© 2012 „XXI amžius“