Triukšmadarys iš Švedijos

Gintaras Visockas

Švedą Perą Kromvelį iš Švedijos viešųjų ryšių kompanijos „Studio Total“ norėtųsi priskirti prie jokios naudos neatnešusių triukšmadarių. Būtent šis švedas – vadinamosios pliušinių meškiukų akcijos sumanytojas. Žurnale „IQ“ jis vadinamas švedu, „pažeminusiu diktatorių“. Jo sumanytas nelegalus skrydis iš Lietuvos Minsko link ir pliušinių meškiukų išmėtymas virš diktatoriaus valdomos šalies tikrai sukėlė daug triukšmo. Žurnale „IQ“ cituojami švedo žodžiai – „siekėme atkreipti dėmesį į spaudos, žodžio laisvės suvaržymus“, „mes tik siekėme dar sumenkinti Aleksandro Lukašenkos kuriamą stipraus lyderio įvaizdį pasišaipydami iš jo – juk galiausiai jis įniršo dėl pliušinių meškiukų“. Na, A. Lukašenka išties įniršo. Bet ar demokratijos po išbarstytų kelių tūkstančių pliušinių meškiukų šioje šalyje padaugėjo? Galimas net toks klausimas: jei demokratijos nepadaugėjo nė per nago juodymą, tai gal bent jau diktatūros sumažėjo? Paskutinieji rinkimai Baltarusijoje bylote byloja, jog pliušiniai meškiukai nepadarė jokios įtakos ir negalėjo padaryti. Todėl į šią akciją galima būtų pažvelgti ir kritiškai: gal tai – beprasmis jėgų ir lėšų švaistymas? Gal tai – kaip įspūdingas fejerverkas? Gražu pažiūrėti, o nauda – abejotina, sunkiai apčiuopiama. Juk pats švedas žurnale „IQ“ prisipažino, esą „plano įgyvendinimas atsiėjo 100 tūkst. eurų“. Tad norėtųsi paklausti, gal tuos pinigus buvo galima racionaliau panaudoti, pavyzdžiui, virš Minsko išmėtant ne 2000 pliušinių meškiukų, bet 2000 Olego Alkajevo knygos „Rastrelnaja komanda“ egzempliorių? O. Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos (VRM) struktūrose. Du dešimtmečius jis priklausė Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus kalinius. 1999 metais šiam padaliniui vadovavęs O. Alkajevas norom nenorom tapo liudininku, kaip diktatorius rengė politinių oponentų likvidavimo akcijas, ir išsigando, jog ši nuodėmė bus suversta ant jo pečių. Jis buvo priverstas politinio prieglobsčio ieškoti Vokietijoje. Ten parašė A. Lukašenkos nusikaltimus demaskuojančią knygą „Rastrelnaja komanda“, kurioje daug sensacingos, A. Lukašenkai nepalankios informacijos. Gal visiems būtų buvę geriau, jei už tuos šimtą tūkstančių eurų švedai būtų išleidę pakartotinį šios knygos leidimą ir surengę slaptą jos įvežimą į Baltarusijos teritoriją? O gal už tą šimtą tūkstančių buvo galima įkurti dar vieną baltarusiškas temas analizuojantį laikraštį ar internetinį portalą arba bent jau sustiprinti baltarusiškus opozicinius leidinius, kurie jau egzistuoja? Akivaizdu, jog tuos šimtą tūkstančių eurų buvo galima panaudoti racionaliau, išmintingiau. Bet šiuo konkrečiu atveju Švedijos viešųjų ryšių kompanijai „Studio Total“ labiausiai rūpėjo, regis, ne tiek demokratijos bėdos Baltarusijoje, kiek jų pačių įvaizdis. Pastarųjų metų įvykiai byloja, jog demokratijos niekur nėra per daug – nei Lietuvoje, nei Švedijoje. Jei Lietuva vadovautųsi demokratijos principais, ji nepersekiotų pensininko dėl keliolikos centų vertės maišelio, o Švedija nesmerktų savo pilietės Ingridos Karlkvist, išdrįsusios viešai Briuselyje pareikšti, jog švedų kultūra ir tradicijos – ne mažesnė vertybė už Švedijoje gyvenančių imigrantų kultūras ir tradicijas. Tokios nuostatos besilaikančiai švedei, atrodo, tapo sunku gyventi Švedijoje, esą oficiali valdžia tvirtina, kad ne imigrantai turi derintis prie švedų, o švedai – prie atvykėlių.

© 2012 „XXI amžius“