Šveicarija – lietuvės akimis

Dr. Angelė Šarlauskienė

Angelė Šarlauskienė – Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus Pilaitės bendruomenės tarybos narė, jos tinklaraščio įkūrėja ir tvarkytoja, Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė, laikraščio „Žalioji Lietuva“ bendradarbė, publicistė, leidinių apie Pilaitę, teisėtas demokratijos išsikovojimo priemones autorė; kultūrinių, visuomeninių renginių organizatorė, dokumentinių filmų kūrėja. Su ja kalbamės ne apie Lietuvą ir jos aktualijas, o apie Šveicariją. Čia jai teko gyventi maždaug mėnesį ir savo akimis išvysti triukšmingąjį 8-ąjį „Street“ paradą. Šveicarijoje patirtais įspūdžiais ji dalinasi su žurnalistu Gintaru Visocku.

Prieš pateikdamas klausimą, kokį gi įspūdį Jums paliko Ciuriche surengtas 8-asis „Street“ paradas, norėčiau sužinoti, kaip giliai pažįstate Šveicariją? Ar dažnai joje svečiuojatės?

Šveicarijoje lankiausi du kartus. Iš viso joje buvau beveik mėnesį. Šveicarija – nedidelė šalis. Per tiek laiko galėjau ją skersai ir išilgai išvažinėti. Joje gyvena man artimi žmonės. Jie buvo puikūs gidai. Padėjo Šveicariją pamatyti ir pažinti. Be to, prieš daugiau nei dešimt metų teko bendrauti su ilgėliau Lietuvoje užtrukusiais šveicarais. Galėjau stebėti jų elgesį, įpročius. Sužinojau jų požiūrį į gyvenimą. Taigi Šveicariją pažįstu šiek tiek daugiau nei iš knygų ir interneto.

Gal norėtumėte ten pasilikti?

Šveicarija, kaip šalis, man pirmiausia imponuoja gaiviu oru, pakankamai švariu vandeniu, beveik visur tvyrančia tyla, vis dar kvapnių rožių krūmynais (daug pačių įstabiausių rožių jau nekvepia). Ji – pakankamai komfortiška šalis, jei turi darbo vietą ar artimą žmogų, kuris gali tave išlaikyti, jei esi sukaupęs nemažus indėlius banke ir gali gyventi iš palūkanų.

Tačiau jei ir įsirašyčiau į tokių Šveicarijos piliečių grupę, man nusibostų perdėm geležinė bendrabūvio tvarka: esi akylai stebimas kaimynų, ar tinkamai rūšiuoji buitines atliekas, ar saulei leidžiantis apleidi savo kolektyvinį sodą, jame nebedirbi ir nepasilieki nakvoti, ir t.t. Tai savotiškos demokratijos ir savivaldos požymiai, kurie šioje šalyje ne paskutinėje vietoje.

Kol kas Lietuva man yra ta vieta, kurioje jaučiuosi sava, esu jai vis dar reikalinga. Gyvendama svetur, nesijausčiau esanti savo rogėse.

Nors man pačiam keliauti tiek po Europą, tiek po Aziją ir Kaukazą teko užtektinai daug, tačiau Šveicarijoje nė sykio nebuvau. Todėl mane domina viskas: kaip šveicarai žiūri į emigrantus, kokia ten ekonominė padėtis, kaip jie auklėja savo vaikus, ar taupūs, ar saugo gamtą, ar brangina istoriją? Taigi pirmiausia apibendrinkite tai, kas Jums pasirodė svarbiausia, aktualiausia, netikėčiausia?

Šveicarija apskritai niekada neskubėjo į net aukščiausiai kotiruojamus tarptautinius ekonominius, politinius ar panašius kooperatyvus. JTO nare ji tapo tik 2002 metais, pasiklaususi savo gyventojų referendumų, kurie Šveicarijoje pakankamai populiarūs, metu. Taigi ji labiau orientuojasi į sau patogius sprendimus, ir, regis, šveicarai tuo patenkinti. Šalis prisižiūrėjusi perdėm laisvos ES ir JAV emigracinės politikos, ir sukrėtus pasaulį ekonominei krizei, pasidarė mažiau liberali emigrantams.

Tiesa, didesniuose prekybos centruose jau nemažai aptarnaujančio personalo iš besivystančių šalių, daugiausia iš Kinijos. Šveicarija emigrantams nenuolaidžiauja. Atvykusiems iš musulmoniškų šalių neleidžiama dėvėti burkų, statytis mečečių. Pastaruoju metu ir Lietuva pateko tarp aštuonių ES šalių, kurioms sumažintos įsidarbinimo kvotos. Beje, gauti pilietybę Šveicarijoje ne taip paprasta – labai daug įvairiausių reikalavimų. Kartais būtinas ir nemažas piniginis įnašas, kad įsirašytum į lygiateisius Šveicarijos piliečius.

Teko matyti daug jaunų moterų iš Kinijos, ištekėjusių už šveicarų, dažniausiai už gerokai vyresnių. Yra ištekėjusių ir už jaunų šveicarų. Kalbama, kad tai labai nereiklios žmonos, todėl tokios paklausios, tarsi už savo išskirtinį moterišką paklusnumą dovanų gauna Šveicarijos pilietybę.

Beje, pasitaiko ir kitokių atvejų. Šveicarės teka už atvykusių čia dirbti vyrų iš besivystančių šalių. Neretai tokios mišrios santuokos išyra. Teko bendrauti su išskirtinai patrauklios išvaizdos mulate, kuri buvo ištekėjusi už šveicaro. Ši pora, sugyvenusi tris vaikus, išsiskyrė. Moteris nebuvo išmesta į gatvę. Gyvena jai vyro paliktame name. Papildomai iš jo gauna išlaikymą sau ir vaikams. Į Šveicariją atvyko pas Ženevoje tarptautinėje organizacijoje dirbusį brolį.

Šveicarijoje visur taupomas plotas. Amžinojo poilsio vietos irgi kuklios kaip ir šveicarų gyvenamieji būstai. Suprantamas toks taupumas. Šveicarija trečdaliu mažesnė už Lietuvą, turi nemažai kalvotų vietovių, o gyventojų – du kartus daugiau. Beje, čia taupomas ir laikas. Po visus šalies kampelius riedantys traukiniai turi laikytis griežto grafiko: nė minutėlės nevėluoti. Taigi punktualumas čia taip pat labai svarbus.

Šveicarai pasirodė pakankamai konservatyvūs ir taupūs, bent vokiškoje – šiaurinėje – dalyje. Atgyvenusius buities reikmenis, kuriuos mes negailėdami išmestume į sąvartyną, pritaiko savo ankštuose kolektyviniuose soduose, kempinguose, o kai kuriuos net meniškai atnaujina. Kartais labai skirtingus daiktus išmoningai suderina, pavyzdžiui, pašalinę arbatinuko dugną, tokiame nebenaudojamame inde įmontuoja naujovišką mažai elektros naudojančią lemputę – gaunamas akiai patrauklus ir ilgai tarnausiantis šviestuvas.

Šveicarijoje juntamas žaliuoju praminto kapitalizmo proveržis. Darosi paklausios ekologinės prekės, pradedant maistu, kosmetika, baigiant iš atliekų perdirbta nemažai kainuojančia produkcija.

Savo paveldą šveicarai itin tausoja. Net labai neišvaizdžias medines trobeles, tvartelius, jaukiai prisišliejusius prie uolų, yra užkonservavę, o teritorijos taupymo sumetimais neišgriovę ir neužstatę aukštais pastatais. Nemažai miestuose ir miesteliuose jaukių paminklų, atminimo lentų, susijusių su svarbiais istoriniais įvykiais ir asmenimis.

Regis, vaikai čia nuo pat gimimo perima iš savo tėvų elgesio taisykles. Net ir labai norėdamas, vargiai viešose vietose pamatysi vaikų kaprizų scenų. Vaikai jiems skirtose žaidimo aikštelėse vienas su kitu irgi pakankamai atsargiai bendrauja.

Netikėčiausia buvo matyti greta šeimininkų be antsnukių einančius šunis, kurie gali atsigerti iš gausiai įrengtų ir šių keturkojų patogumui pritaikytų fontanų.

Šiandien, kai Lietuva negali pasigirti puikiais ekonominiais rodikliais, knieti sužinoti, kokiais verslais užsiima, kokia veikla jiems geriausiai sekasi? Ar bankininkystė, laikrodžių pramonė – jau pasenę stereotipai?

Pastaruoju metu Šveicarijos ūkio politika linksta išskirtinai į aukštųjų technologijų vystymą, kur labai svarbūs gero išsilavinimo žmonės, kur minimalus gamtinių išteklių panaudojimas. Taigi laikrodžiai vis dar lieka prekiniu Šveicarijos ženklu.

Pasiūla tenkina tiek multimilijonieriaus, tiek vidutinioko pagal pajamas skonį, kadangi mechaniniai laikrodžiai grįžta į madą. Stebėjau, ar laikrodžiai, pakabinti miestuose, rodo tikslų laiką, lyginau su savo pakankamai geros firmos Japonijoje pagamintu mechaniniu laikrodžiu.

Būtų neteisinga teigti, kad visuotinė ekonominė krizė aplenkė Šveicariją. Dėl jos šiek tiek sušlubavo visame pasaulyje garsėjančios šokolado gaminių firmos Lind&Sprunglie eksportas. Apsilankius prie šio įspūdingo fabriko įsikūrusioje parduotuvėje galima pigiausiai įsigyti jų produkcijos. Tai ir padariau. Net ir nedidelis tokių saldumynų kiekis nemažai kainavo. Jie, kaip ir maistas, lyginant su mūsiškomis kainomis, nepigūs.

Bankai vis dar lieka nuolat šveicarus maitinančiomis  ir menkai dėl pasaulinių negandų savo išmilžius mažinančiomis karvutėmis. Šioje srityje darbuojasi nemažai žmonių. Įdomu, kad ekonominės krizės, kurią sukėlė staigus nuosmukis bankininkystėje, metu šveicarų finansinė padėtis pagerėjo. Jų santaupos, lyginant su kritusiu euru, išaugo. Tiesa, daliai besidarbavusių finansų srityje žmonių teko atsisveikinti su darbo vieta.

Mane nustebino, net pribloškė, kad šveicarai, vertindami savo išskirtinai neutralią politiką, nuo XIX amžiaus nežinantys karo baisumų, nes per Antrąjį pasaulinį atsitiktinai JAV karinių pajėgų buvo subombarduotas tik vienas jų miestas, nevengia pagerinti savo ekonominių reikalų, eksportui pagamindami nemažai smulkiosios ginkluotės.

Teko aptikti nemažai panašumų ir su mumis. Ir šioje šalyje taip pat išpūstos nekilnojamo turto kainos. Ir čia didesnius prekybos centrus tvindo kinų maisto ir lengvosios pramonės prekės. Šveicarijoje irgi populiarūs ūkininkų turgūs. Pasijunti kaip Lietuvoje. Pardavinėjami labai panašūs mėsos gaminiai, tik kainos skirtingos – jos čia gerokai aukštesnės.

Tiesa, Šveicarijoje ženkliai daugiau fermentinių sūrių rūšių. Bet čia neužtiksi varškės sūrių, o varškės nesurasi ir maisto prekių parduotuvėse. Čia nerasi ir silkių. Nepamatysi ir tokio plataus, koks yra pas mus, duonos gaminių asortimento. Apie juodą duoną galima tik pasvajoti. Ji – pati didžiausia dovana Šveicarijoje gyvenantiems lietuviams. Populiarėja rūbų, papuošalų, kulto reikmenų iš trečiojo pasaulio šalių šeštadieniniai turgūs.

Pasitaiko, kad juose savo kūrybą, ne visada etninę, o esančią „ant stiliaus bangos“, pavyzdžiui, iš metalinių siūlų nunertas apyrankes, pardavinėja menininkai. Tarp tokių pasitaiko vienas kitas jaunas menininkas iš Lietuvos.

Kokia kultūrinė ten padėtis? Koks požiūris į savąją istoriją, į Europos Sąjungą? Ar šveicarai žino, kur yra Lietuva, ar važiuoja ilsėtis, turistauti į Baltijos valstybes?

Šveicarija – federacinė valstybė. Ji formavosi iš atskirų kunigaikštysčių, kurių kiekviena savita. Juk ir dabar yra keturios Šveicarijos: vokiškoji, itališkoji, prancūziškoji ir retoromaniškoji. Kiekviena jų saugo savo išskirtinumą. Tai labai sveikintinas reiškinys. Šveicarai yra pasiekę savivaldos aukštumas: kiekvienas šios federacinės valstybės kantonas (jų yra 26, o juos sudaro gyventojų bendruomenės) turi sprendžiamąjį balsą, kaip jam tinkamiausia savo kieme pačiam tvarkytis.

Tad šveicarams nekyla didelis noras virti žymiai didesniame katile, kokiu pastaruoju metu tampa ES, ir savo sukauptais ištekliais šildyti kažkurį katilo šoną, kuriame net nežinoma, ką iš tikro norima virti. Reikėtų nepamiršti, kad Šveicarija yra Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos (ELPA), įsikūrusios 1960 metais, šalių, kurios nenorėjo ar neturėjo teisės stoti į Europos Ekonominę Bendriją – dabartinės ES pirmtaką – narė. Ji, skirtingai nei kitos šio junginio narės, stipriau su ES nesiglėbesčiuoja.

Neatrodo, kad Šveicarijoje kultūros puodas virte verda. Turiu mintyse kultūringumą, matuojamą renginių įvairove ir gausumu. Čia metų metais vyksta solidūs tarptautiniai muzikiniai renginiai. Iš jų išsiskiria Liucernos klasikinės muzikos ir Montro džiazo festivaliai. Įspūdingi ir tirolietiški pasidainavimai, kuomet tautiškai apsirėdžiusios vyrų ir moterų grupelės keliauja traukiniais iš vienos vietos į kitą, trumpam išlipa, padainuoja, pamuzikuoja ir toliau keliauja. Kas, kada ir kur vyksta, informuoja masiškai prieinami leidinukai. Jų pagalba galima iš anksto pasirinkti, kas prie širdies, ir laiku pasiruošti apsilankyti tokiuose renginiuose.

Nemažai įspūdingų archyvų turi sukaupusios Šveicarijos bibliotekos. Jos vis plačiau atveria savo turtus visuomenei – vienos nemokamai, kitos pakankamai brangiai. Pavyzdžiui, Šv. Galeno mieste baroko stiliaus vienuolyno bibliotekoje yra tikrai įspūdingo grožio rokoko stiliumi išpuošta salė, kuria galima pasidžiaugti už 150 litų. Knygynai paskutiniuoju metu yra pustuščiai, nors juose pati įvairiausia leidinių pasiūla. Knygų kainos pagal mūsų atlyginimus taip pat aukštos. Labai dažnai peržengia šimto litų ribą.

Nepasirodė šveicarai esą ypatingi istorijos žinovai. Apkūnesnes ir ryškiau apsirengusias Lietuvos moteris tapatina su rusėmis ir joms dažnai klijuoja barakudų, ieškančių geros vedybinės partijos, etiketes. Tačiau skirtingose Lietuvos vietose apsilankiusi pažįstama radijo žurnalistė iš Šveicarijos susižavėjo Lietuva. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad ten, kažkur už geležinės užkardos, gali būti kažkas panašaus į jos gimtąją Šveicariją. Lietuva jai pasirodė labai panaši į jos tėvynę, taip pat turinti gražią gamtą, tik ne taip totaliai sukultūrintą. Lietuvoje viešniai imponavo ir pakankamai (palyginti pagal šveicariškas kainas) pigus maistas, kuris pasirodė ir skanus, ir įvairus.

Nors Lietuva vienintelė iš posovietinių Baltijos šalių turi savo atstovybę Berne, jos garsinimas Šveicarijoje fragmentiškas. Galima pasidžiaugti čia platinama knygele apie Lietuvos negandas, patirtas dėl sovietinės okupacijos. Knygelė gali padėti geriau suprasti, kas dėjosi toje nedidelėje šalyje prie Baltijos, iš kur čia krimsti mokslų dar iki okupacijos važiuodavo ne vienas pasiturintis lietuvis. To tikrai nepakanka, kaip ir nepakanka, kad šveicarai mus pastebėtų dėl mūsų ekologiškai auginamų jautukų skerdienos ar  didesniuose prekybos centruose pirkdami dzūkų surinktas voveraites. Kol kas Šveicarijoje plačiau apie Lietuvą sužinoma ne iš pačių geriausių pusių. Manoma, kad lietuviai labai netolerantiški, nes draudžia vaivorykštinius (gėjų) paradus.

Galima pasidžiaugti tuo, kad juntamas pagyvėjimas tarp mūsų emigrantų, kurių skaičius Šveicarijoje gali siekti 1200. Jie dirba pačiose įvairiausiose srityse ir siekia labiau tarpusavyje bendrauti, savo vaikus leisti į lietuvišką darželį. Atnaujintas prieš 50 metų leistas ir nustojęs eiti laikraštis „Šveicarijos lietuvių žinios“.

Kokia statistinė šveicarų šeima? Kiek augina vaikų? Ar daug jaunimo studijuoja, kuo domisi? Ar kuria mišrias šeimas? Ar gerbia tėvus, senelius? Ar aktualios narkomanijos, alkoholizmo problemos?

Remiantis statistika, kai dabartinė vidutinė mūsų šeima nebesiekia net dviejų, Šveicarijoje ją sudaro trys asmenys. Aplinkui apsidairius, galima pamatyti, kad Lietuvoje dažniausiai auginami du vaikai, o Šveicarijoje – trys. Čia moterys vis dažniau ryžtasi pradėti gimdyti po 35 metų (beje, gimdymas po 40 metų populiarėja aukšto pragyvenimo lygio šalyse). Iki tol jos siekia aukštumų karjeroje.

Suprantamas toks moterų noras. Šveicarų moterims teisė rinkti suteikta tik 1971 metais, nors šios šalies universitetuose silpnosios lyties atstovėms pirmiau nei kitose Europos šalyse leista studijuoti, kai ankstesniaisiais laikais vyrams nepaklusnios žmonos būdavo viešai auklėjamos: išstatomos pajuokai miestų ir miestelių aikštėse.

Pasiekusios karjeros aukštumas, jos uoliai pradeda gimdyti. Paskui nori vėl sugrįžti į darbą ir tęsti karjerą gali ne anksčiau nei po 2 mėnesių. Tai (lyginant su motinystės lengvatomis mūsų mamoms) – katino ašaros. Tokiais atvejais darbo atsiranda auklėms. Tiesa, naujagimiai nelepinami ankstyvais, kaip priimta pas mus, maudymais. Pirmą gyvenimo mėnesį apvalomi aliejais. Pagimdžiusios motinos ir kūdikiai yra nuolat lankomi patronažinių seselių, panašiai kaip pas mus sovietiniais laikais. Vaikai į žaidimo aikšteles negali būti išleidžiami be suaugusiųjų priežiūros. Juos gana dažnai prižiūri seneliai. Daugėja vaikų, gimusių iš mišrių santuokų (neretai su kitų rasių partneriais).

Šveicarija turi labai senas aukštojo mokslo tradicijas. Jos universitetai ir kitos aukštosios mokyklos yra tarp aukščiausiai reitinguojamųjų, tačiau taip masiškai, kaip pas mus, aukštasis mokslas čia neprieinamas, nėra sukurtos paskolų sistemos. Beje, yra pakankamai nemaži reikalavimai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas ir begalė visokių kitų mums sunkiai suprantamų apribojimų.

Jaunimas visur panašus: maištaujantis, turintis amžiaus tarpsnių įpročių. Teko stebėti, kaip su savo keturiomis atžalomis bendrauja tėtis. Jis ne tik priminė vaikams laiku išjungti televizorių, kompiuterius ir mobiliuosius, sutvarkyti namus, bet užsakė rytojaus dienai pagaminti pusryčius. Vaikai be didesnių atsikalbinėjimų vykdė tėvo reikalavimus.

Savaitgaliais labai populiarios visos šeimos išvykos į gamtą. Dažnai keliaujama traukiniais. Jei vaikai vyksta su tėvais, jiems bilietų nereikia. Užtenka įsidėti į kuprinę sumuštinių ir nepamiršti pasiimti gertuvių, kurias galima prisipildyti iš gausiai įrengtų fontanų, ir bendra iškyla į patį atkampiausią Šveicarijos kampelį, kur visada atsiras vietos užkąsti visiems patogiai įsitaisius pievelėje ar ant suoliuko, garantuota.

Šveicarijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, labai aktualios tiek alkoholizmo, tiek narkomanijos problemos. Alus nuolat gurkšnojamas užeigose vokiškojoje dalyje, o itališkoje ir prancūziškoje labiau mėgiamas vynas. Veikiančiuose vienuolynuose gaminamas vynas savo iždams papildyti. Ten siūloma nusipirkti ir bealkoholinio vyno, pavyzdžiui, pagaminto šiaurinėje Šveicarijoje iš vienuolių auginamų raudonųjų serbentų, nes čia dėl atšiauresnio klimato vynuogės nedera.

Ciurichas laikomas vienu iš brangesnių pagal pragyvenimo lygį miestų pasaulyje, ir pirmauja pagal kokaino, populiariausio narkotiko, suvartojimo kiekį. Populiarus ir heroinas. Kanape piktnaudžiauja apie trečdalis visų svaigintis linkusių Šveicarijos piliečių. Tai nemažas procentas. Kadangi kanapė nepriskiriama prie stiprių narkotinių medžiagų, Žaliųjų partija laikosi minties, kad jos nelegalizavus, paminama žmogaus laisvo pasirinkimo teisė, ir mano, kad tam pritarti ar nepritarti reikėtų nuspręsti referendumo keliu.

O dabar papasakokite apie 8-ąjį „Street“ paradą, neseniai surengtą Ciuriche. Kokį Jums įspūdį paliko šis renginys? Kaip į tas eitynes reagavo patys šveicarai? Kodėl jis surengtas būtent šioje šalyje?

Atsitiktinai iš pačių ciurichiečių sužinojau, kad čia netrukus vyks aštuntasis tarptautinis Street (liet. k. – „gatvės“) paradas. Tai palei Ciuricho ežerą nuo 2004 metų antrąjį rugpjūčio šeštadienį rengiamas techno muzikos festivalis. Akcentavo, kad tai vienas gausiausių ir svarbiausių tokios muzikos festivalių pasaulyje. Jis pritraukia beveik milijoną dalyvių ir suteikia galimybę visiškos laisvės reiškėjams susirinkti vieną kartą per metus vienoje vietoje iš viso pasaulio.

Priminė, kad šiais metais jis turėtų tapti laisvės, meilės ir tolerancijos demonstracija, o jo moto – „Klausyk širdies balso“. Nustebau, kad toks krikščioniškų vertybių ir ženklus pasaulinės bankininkystės centras, kaip Ciurichas, įsileidžia tokius kontroversiškus renginius. Man buvo paaiškinta: Ciurichas labai tolerantiškas miestas.

Priminta, kad čia taip pat rengiami ir gėjų paradai. Buvo nurodyta ir kita „Street“ parado atsiradimo šiame mieste priežastis. Tai gera proga Ciurichui ženkliai papildyti savo biudžetą. Juk tokiai daugybei festivalio dalyvių reikia ir maitintis, ir atsigerti, ir apsistoti, kad galėtų tinkamai šiai fiestai pasiruošti, išsimiegoti.

Taigi panorau savo akimis pamatyti šį paradą. Buvau perspėta, kaip turėčiau elgtis. Pirmiausia, jokiu būdu neturėčiau atsirasti ant tilto prie Ciuricho ežero, kuris virsta grandiozinės diskotekos vieta. Tada būtų nelengva sulaukti tokios fiestos pabaigos pastoviai trepsint techno muzikos ritmu, kol iš gausybės dalyvių susiformavę spąstai praretėtų. Buvau perspėta, kad tokio visuotino trepsėjimo metu galiu būti apgraibyta, suspausta, išterliota, net apšvarinta.

Pats Ciurichas „Street“ parado valandomis pastebimai pagyvėjo. Festivalio centro prieigose šventės dalyvius viliojo gausiai įsikūrę greitojo maisto ir gėrimų kioskeliai. Čia pat buvo galima įsigyti akį rėžiančių spalvotų perukų ir panašių aksesuarų. Nors miesto viešbučiai ir užeigos šiai pasaulinei fiestai buvo atitinkamai pasiruošę ir plačiai atlapoję duris, ne visi dalyviai ten veržėsi. Ne kiekvieno dalyvio kišenė leido tokį brangų malonumą. Festivalis vyko ir uždarose teritorijose – išsinuomotose patalpose ar pas bendraminčius.

Šios masinės fiestos dalyviai atrodė laimingi, buvo pakilios nuotaikos ir geranoriškai nusiteikę. Noriai pozavo žurnalistams ir šiaip norintiems juos įamžinti. Dėl galybės žmonių šventei dar neįsibėgėjus pagrindinė parado gatvė skendėjo šiukšlėse. Greitai persipildė šiukšlių dėžės. Bet auštant, šventei baigiantis, Ciuricho centras, kuriame vyko paradas, buvo kruopščiai išvalytas. Tarsi tokio masto renginio išvis čia nebuvo. Tai galima laikyti išskirtiniu Šveicarijos reiškiniu.

Pagyvenusiems šveicarams toks renginys, regis, patiko. Jie iš anksto patogiai įsitaisę atvirose užeigų terasose prie gatvių, pro kurias į centrinę renginio vietą iki pat vakaro plūdo ekstravagantiškiausiai atrodantys dalyviai iš viso pasaulio, grukšnodami jei ne alų, tai kavą, ramiais veidais juos stebėjo.

Kai kurie į „Street“ paradą buvo išsiruošę šeimomis. Nemažai ciurichiečių šiame parade ir patys aktyviai dalyvavo. Jie taip pat stengėsi išsiskirti išvaizda, būti matomi. Buvo ir nepatenkintų šiuo renginiu dėl apšnerkštų ir laiku nesutvarkytų atokesnių gamtos kampelių, dėl juose kūrentų laužų. Šveicarams šiukšlinimas prilygsta karui.

Buvo ir prieš šią šventę protestuojančių. Tai viena tokia Šveicarijoje gyvuojanti evangelistų bendruomenė. Jos nariai, susitelkę prie masyvaus transparanto „Jėzaus paradas“, tarsi baidytų piktąsias dvasias, mosavo užrašais: „Ne narkotikams“, „Esu pamišęs dėl Jėzaus“ ir pan.

Nors šis paradas iš dalies laikomas prevenciniu, nukreiptu prieš kvaišalų naudojimą, neapseita be stimuliatorių – silpnųjų ir stipriųjų narkotikų, alkoholio. Policija buvo labiau užsiėmusi bendros tvarkos palaikymu, o ne uoliu įtartinai atrodančių šios fiestos dalyvių tikrinimu. Jei tai ir būtų dariusi, vargiai būtų suspėjusi. Didesnioji pramogaujančiųjų dalis atrodė nerealiai pakylėta. Kitu laiku įtartini asmenys būtų bemat viešai apieškomi policininkų.

© 2012 „XXI amžius“