Lietuvos gyventojų skaičius: nedžiuginančios tendencijos

Neilgai galėjome džiaugtis, kad pagal gyventojų surašymo duomenis Lietuvos gyventojų skaičius viršija tris milijonus. Rugsėjo pabaigoje Statistikos departamente paskelbti galutiniai 2011 metų gyventojų surašymo rezultatai rodo, kad 2011 metų kovo 1-ąją Lietuvoje buvo 3 mln. 43 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau dabar jau suskaičiuota, kad šių metų rugsėjo 1-ąją Lietuvoje teliko 2 mln. 988 tūkst. žmonių. Perskaičiavus 2012 metais gyventojų skaičių, paaiškėjo, kad per aštuonis šių metų mėnesius gyventojų skaičius sumažėjo 19,3 tūkst.

Tokios tendencijos ėmė ryškėti prieš dešimtmetį, t.y. nuo 2001 metų visuotinio gyventojų surašymo, kai šalies gyventojų skaičius sumažėjo 12,6 procento, arba net 440,6 tūkst. Statistikų tvirtinimu, gyventojų mažėjimą daugiausia lėmė migracija (76,9 proc.): per dešimtmetį iš šalies išvyko 402,9 tūkst. gyventojų (atvyko 64,2 tūkst.). Dėl neigiamos natūralios kaitos gyventojų sumažėjo 101,9 tūkst. (23,1 proc.). Čia galima pastebėti, kad vien per ketverius metus į svetimus kraštus iš Lietuvos išvyko apie 200 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai didžiulis grėsmingas iššūkis lietuvių tautai, grasinantis mums katastrofiškomis pasekmėmis.

Lietuvoje pernai kovą gyveno 1 mln. 402,6 tūkst. vyrų ir 1 mln. 640,8 tūkst. moterų. Vadinasi, moterų buvo 238,2 tūkst. daugiau nei vyrų. Tūkstančiui vyrų teko 1170 moterų. Taigi moterys sudarė 53,9 proc. visų šalies gyventojų. Anot Statistikos departamento, sumažėjo vyrų ir moterų, gyvenančių santuokoje, dalis. 2011 metais vedę vyrai sudarė 54,9 procento visų 15 metų ir vyresnių vyrų, moterys – 45,9 procento visų 15 metų ir vyresnių moterų. Prieš 10 metų, 2001-ųjų surašymo metu, vedusių vyrų buvo 56,7 proc., ištekėjusių moterų – 51,6 proc. 2001 metais santuokoje gyvenančių buvo1564 tūkst., o 2011 metais – tik 1293 tūkst., t.y. per 10 metų susituokusiųjų skaičius sumažėjo net beveik 271 tūkst. Labai svarbus ir santuokoje pagal amžių jau galinčių gyventi, bet jos taip ir nesukūrusiųjų skaičius. 2001 metais niekada negyvenusių santuokoje buvo 683,4 tūkst., o 2011 metais – net beveik 711,5 Lietuvos gyventojų, t.y. jų padaugėjo 4,1 proc. Pastebėtinas ir toks neigiamas reiškinys, kad per dešimt metų niekada negyvenusių santuokoje vyrų dalis išaugo nuo 28,3 proc. iki 32,2 proc., moterų – nuo 21,2 proc. iki 23,5 proc. Dar labiau per 10 metų padaugėjo (net 11,9 proc.) išsituokusiųjų – nuo 254,5 tūkst. iki 284,8 tūkst. Padaugėjo ir našlių – nuo beveik 298,8 tūkst. iki beveik 300,6 tūkst. Suskaičiavus visą nesusituokusiųjų, išsituokusiųjų ir našlių skaičių, pastebėsime, kad vienišų žmonių Lietuvoje per dešimtmetį padaugėjo nuo 1236789 asmenų 2001 metais iki 1296860 asmenų 2012 metais, t.y. padaugėjo daugiau nei 60 tūkst., kai per tą laiką sumažėjo bendras gyventojų skaičius minėtais 440 tūkst. žmonių. Taigi vienišų žmonių Lietuvoje skaičius jau viršija susituokusiųjų skaičių – taip vystosi iškreiptos moralinės-dvasinės visuomenės ydos. Visa tai vėlgi daro įtaką demografinei padėčiai – mažėja galimybė gimti naujiems palikuonims, spartėja tautos nykimas (šalia to didėjant emigracijai). Aišku, tarp tų „vienišų“ žmonių yra ir, kaip dabar labai įprasta, gyvenančių kohabitacijoje, t.y. susidėjusiųjų (vadinamojoje partnerystėje), kurie vėliau gali virsti ir santuokoje gyvenančiais. Kai kurie tyrimai rodo, kad 75 proc. visų partnerysčių Lietuvoje prasideda nuo kohabitacijos, o ne nuo santuokos.

2011 metų kovą mieste gyveno du trečdaliai (2 mln. 31,2 tūkst., arba 66,7 proc.) gyventojų, kiti – 1 mln. 12,2 tūkst., arba 33,3 proc., – gyveno kaime. Miesto gyventojų skaičius per dešimtmetį tarp surašymų sumažėjo 300,9 tūkst. (12,9 proc.), kaimo – 139,7 tūkst. (12,1 proc.). Šalies didžiuosiuose miestuose gyveno 40,2 procento visų šalies gyventojų. Gyventojų skaičius sumažėjo visuose didžiuosiuose miestuose: Šiauliuose (daugiausia) – 18,4 procento, Panevėžyje – 16,7, Kaune – 16,6, Klaipėdoje – 15,9, Vilniuje (mažiausia) – 3,3 procento. Tad faktiškai visuose miestuose, neskaitant kaimų vietovių, gyventojų skaičius sparčiai mažėjo, tik sostinėje jis beveik nesikeitė – Vilnius išlieka visų veiklos sričių centru.

Prieš dešimtmetį, 2001 metais, katalikais save įvardijo 79 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau dabar jų skaičius yra sumažėjęs – 77,3 proc. Lietuvos gyventojų save priskiria Romos katalikų bendruomenei. Stačiatikių tikėjimą išpažino 4,1 proc. Sentikiais save įvardijo 0,8 proc. Lietuvos gyventojų. Padaugėjo žmonių, išpažįstančių įvairesnes religijas (detalesni jų duomenys paaiškės kitąmet). Tai galėjo atsitikti dėl gana stipraus įvairių tikėjimų ar sektų skverbimosi į Lietuvą. Katalikų dalies sumažėjimą galėjo lemti ir tai, kad pernai gyventojai galėjo nenurodyti, kuriai religinei bendruomenei save priskiria. Kas dešimtas to ir nenurodė. Tačiau pastebėtina, kad esant bendrai katalikų daliai 77,3 proc., tarp lietuvių šis skaičius siekia 82,9 proc., tarp lenkų jis vis dėlto didesnis – 88,6 proc., be to, katalikų yra ir tarp rusų – net 11,9 proc. Nė vienai religinei bendruomenei savęs nepriskiria 6,1 procento šalies gyventojų. Beje, net 11,6 proc. rusų nepriskiria savęs jokiai tikybai, o 12,0 proc. nenurodė priklausantys kuriai nors tikybai, t.y. ateizacija ir indiferentizmas tarp Lietuvoje gyvenančių rusų yra gana dideli. Sudėjus nenurodžiusius tikybos 305642 asmenis ir nurodžiusius, kad nepriklauso jokiai tikybai (t.y. prisipažinusius, kad netiki ar neskiria tam dėmesio), 186 670 asmenų, susidaro didelis ateizacijos ir indiferentizmo lygis – iš viso net 492312 asmenys, t.y. beveik pusė milijono Lietuvos gyventojų yra netikintys ar neteikia reikšmingo dėmesio tikybai. Beje, sociologai pastebi, kad žmonės, save priskiriantys katalikų bendruomenei, ne visada vadovaujasi Katalikų Bažnyčios skleidžiamomis vertybėmis. Skaičiuojama, kad sekmadieniais tik apie 14 proc. tikinčiųjų ateina į bažnyčias. Dar mažiau priimami atskiri principiniai Katalikų Bažnyčios reikalavimai atskirais gyvenimo klausimais – aborto, eutanazijos, kontracepcinių priemonių atžvilgiu dalis katalikų bendruomenės narių šių tikėjimu grįstų moralinių dvasinių reikalavimų savo gyvenime netaiko.

Surašymo duomenys rodo, kad aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turi 21,2 proc. gyventojų, 68,7 proc. turi vidurinį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Moterų, įgijusių aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, buvo daugiau nei vyrų. Trečdalis vyrų ir 42,3 procento moterų buvo įgiję aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Dauguma baigusiųjų aukštąjį ir aukštesnįjį mokslą – miesto gyventojai (atitinkamai 81,6 ir 69,8 proc.).

2011 metų surašymo duomenimis, 41,6 proc. gyventojų be gimtosios kalbos mokėjo vieną užsienio kalbą. Dažniausiai žmonės nurodė mokantys rusų, anglų, lietuvių, vokiečių ar lenkų kalbą. Prieš dešimtmetį vieną užsienio kalbą mokėjo 39,7 proc. gyventojų. Kas trečias gyventojas (2001 metais – kas ketvirtas) nurodė, kad moka dvi užsienio kalbas, daugiausia – rusų ir anglų, rusų ir lenkų, anglų ir vokiečių. Kad moka tris užsienio kalbas, nurodė 6,6 proc. gyventojų. (2001 metais tokių buvo 5 proc.) Keturias ar daugiau kalbų nurodė mokantys 1,3 proc. šalies gyventojų. Prieš dešimtmetį tokių buvo 0,8 proc. 63 proc. gyventojų nurodė, kad moka rusų kalbą, 30,4 proc. – kad moka anglų kalbą, 8,5 proc. nurodė mokantys lenkų kalbą, vokiečių – 8,3 proc. Išaugo 15–19 metų amžiaus gyventojų, mokančių anglų kalbą, skaičius.

Tarp Lietuvoje gyvenančių 154 tautybių didžiausią gyventojų dalį sudaro lietuviai – 84,2 proc. Lenkai sudaro 6,6 proc., rusai – 5,8 proc., baltarusiai – 1,2 procento, o 2001 metais tarp gyventojų lietuvių buvo 83,4 proc., lenkų – 6,7, rusų – 6,3, baltarusių – 1,2 proc. Pernai Lietuvoje gyveno 108 valstybių pilietybę turintys gyventojai. Lietuvos Respublikos piliečiai sudarė 99,3 proc. visų šalies gyventojų. Dauguma (99,8 proc.) šalies gyventojų nurodė turintys vieną pilietybę, 4,1 tūkst. – dvi pilietybes.Pirmą kartą Lietuvos gyventojų surašymų istorijoje gyventojai galėjo nurodyti dvi gimtąsias kalbas. Vieną gimtąją kalbą nurodė 99,4 proc. gyventojų, iš jų 85,4 proc. kaip gimtąją nurodė lietuvių kalbą. Dvi gimtąsias kalbas nurodė 0,6 proc. (17,2 tūkst.) gyventojų, dažniausiai – lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų, rusų ir lenkų kalbas. Vadinasi, be savo gimtosios kalbos, Lietuvoje gyvenantys rusai ir lenkai kartais gimtąja kalba laiko ir lietuvių kalbą, o kai kurie lenkai – ir rusų kalbą.

2011 metų kovo 1 d. užimtų gyventojų buvo 1 mln. 175,4 tūkst. ir tai sudarė 46 proc. visų 16 metų ir vyresnių gyventojų. 2011 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 2 mln. 553 tūkst. 16 metų ir vyresnių gyventojų, iš kurių 57,5 procento (1 mln. 467 tūkst.) buvo ekonomiškai aktyvūs (užimti gyventojai ir bedarbiai). Didžiausias ekonominio aktyvumo lygis, t.y. pajamas iš darbo gaunančiųjų skaičius, užfiksuotas Neringos savivaldybėje – 68,3 procento, Visagino – 66,6, Vilniaus m. – 65,5, Vilniaus r. – 62,6, Klaipėdos m. – 60,7, Elektrėnų – 60,6, Šiaulių m. – 60,2 proc. Mažiausias aktyvumo lygis buvo Alytaus r. savivaldybėje – 46,2 proc., Lazdijų – 46,7, Anykščių r. – 47,8, Šakių r. – 48,2, Kalvarijos – 48,2, Kelmės r. – 48,5 procento.

Iš surašymo lape įvardytų pragyvenimo šaltinių buvo galima nurodyti ne daugiau kaip tris. Vieną nurodė beveik visi gyventojai, du – 13,4 procento, tris – 1,6 procento. Darbo užmokestį, kaip pagrindinį pragyvenimo šaltinį, nurodė 1 mln. 93 tūkst. (35,9 proc.) gyventojų (2001 metais – 28,6 proc.).

Pirmuoju patikimu surašymu laikomas 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymas, aprėpęs lietuvius ir Lietuvoje, ir Rusijos gilumoje. Jo duomenimis, dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno 2 mln. 750 tūkst. žmonių.

Kai kurių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančių surašymų duomenys fiksuoja didesnius skaičius – pavyzdžiui, 4,5 mln. žmonių XVII a. viduryje. Tačiau tuomet buvo suskaičiuoti gerokai didesnėje teritorijoje gyvenę žmonės.

Didžiausias kada nors dabartinės Lietuvos teritorijoje buvęs gyventojų skaičius – 3,7 mln. Tai užfiksuota 1992 m., o nuo tada žmonių nuolat mažėja.

Per aštuonis šių metų mėnesius mirė 4,2 tūkst. daugiau žmonių nei gimė: gimusiųjų buvo 23,1 tūkst., mirusiųjų – 27,3 tūkstančio.

2011 metais nuo su rūkymu susijusių piktybinių navikų mirė 1645 žmonės, arba 68 daugiau nei 2010-aisiais. Praėjusiais metais dėl alkoholio vartojimo mirė 927 žmonės.

2011 m. kovo 1 d. Lietuvoje gyveno 3 mln. 43 tūkst. nuolatinių gyventojų.

2012 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje gyveno jau tik 2 mln. 988 tūkst. žmonių.

2011 m. Lietuvoje iš 100 tūkst. vyrų mirė 1399,5, o iš 100 tūkst. moterų – 1164,3 asmenys.

Didžiausias vyrų mirtingumas skaičiuojant 100 tūkst. vyrų buvo Ignalinos (2459,2), Rokiškio (2004,3) ir Zarasų (1996,4) rajonų savivaldybėse. Šiuose rajonuose vyrų mirtingumo rodiklis vidutiniškai 1,5 karto didesnis negu šalies vidurkis.

2011 m. didžiausias moterų mirtingumas (mirusiųjų skaičius 100 tūkst. moterų) buvo Ignalinos (2283), Zarasų (1972,4), Širvintų (1772,4) ir Alytaus (1730,9) rajonų savivaldybėse. Registro duomenimis, viena iš didelio mirtingumo priežasčių galėjo būti ta, kad šiose savivaldybėse didelė dalis gyventojų yra 65 metų ir vyresni.

Mažiausias vyrų mirtingumas buvo Neringos (927,3), Visagino (1004,9) ir Alytaus miesto (1092,7) savivaldybėse, moterų – Neringoje (814,8), Vilniuje (922,6) ir Alytuje (935,6).

ES statistikos tarnyba Eurostatas skelbia, jog maždaug šio amžiaus viduryje demografinis nuosmukis Lietuvoje baigsis, ir čia gyvens 2,7 mln. žmonių.

Yra prognozių, kad 2050–2060 metais trečdalį gyventojų sudarys 60 metų ir vyresni žmonės, bet senėjimo rodiklis turėtų ir nusistovėti ties šia riba.

© 2012 „XXI amžius“