Europoje sustabdyta katalikų politikų diskriminacija. Ar ilgam?

Europos Komisijos sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos komisaras Tonio Borgas

Tik daugiau nei po mėnesio debatų Europos Parlamente (EP) buvo pritarta Tonio Borgo kandidatūrai į Europos Komisijos (EK) sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos komisaro postą. Už jo kandidatūrą balsavo 386 EP nariai, 281 buvo prieš, 28 susilaikė. Kandidatas turėjo sutikti, kad jis „nediskriminuos“ kelių frakcijų, o labiausiai LGBT Intergrupės ginamų homoseksualų, transseksualų ir panašių „mažumų“ teisių. Ginčas kilo dėl to, kad T. Borgas yra praktikuojantis katalikas. Jis kilęs iš Maltos, kurioje laikomasi tradicinių katalikiškų pažiūrų gyvenime ir politikoje. Maltoje iki šiol uždrausti abortai, o skyrybos buvo įteisintos tik praėjusiais metais. Katalikų Bažnyčia vienoje mažiausių Europos Sąjungos (ES) valstybių atlieka ypač svarbų vaidmenį kasdieniame žmonių gyvenime. Kunigai Maltoje gerbiami, jų balso klausoma. Religinės televizijos laidos – vienos populiariausių tarp šios valstybės gyventojų. Tad nenuostabu, kad maltiečio T. Borgo požiūris į santuoką ir apskritai gyvenimą sutampa su Katalikų Bažnyčios pozicija.

Panašus precedentas įvyko prieš aštuonerius metus, kai EP nepatvirtino kandidato į Europos teisingumo komisarus profesoriaus iš Italijos Rocco Buttiglione’s (Butiljonės) kandidatūros, kadangi jis buvo praktikuojantis katalikas. Profesorius, atsakinėdamas į klausimus, nurodė, kad lieka ištikimas Katalikų Bažnyčios pozicijai, pagal kurią homoseksualūs santykiai yra nuodėmingi. Nors katalikiškos pažiūros kažin ar būtų trukdžiusios įgyvendinti ES teisės aktus teisingumo srityje, EP pasielgė griežtai ir atmetė R. Buttiglione’s kandidatūrą. Šis įvykis tada sukėlė nepasitenkinimą tarp katalikų, kuriuos papiktino toks EP sprendimas.

Po aštuonerių metų panaši istorija galėjo vėl pasikartoti. Prielaidos tam buvo pakankamos. Katalikiškų pažiūrų Maltos užsienio reikalų ministras T. Borgas tapo kandidatu į Europos sveikatos ir vartotojų apsaugos politikos komisaro postą. Homoseksualų teises ginantys kairieji EP grasino balsuoti prieš jį. T. Borgo kandidatūrai priešinosi ne tik jie. Europos humanistų federacijos prezidentas Pierre’as Galandas nusiuntė laišką Europos Komisijos vadovui Jose Manueliui Barroso, kuriame tvirtinama, kad T.Borgo katalikiškos pažiūros prieštarauja „Europos vertybėms“. P. Galandas rašė, jog „ES sutarties 2 straipsnyje nurodyta, kad ES yra tvirtai įsipareigojusi ginti žmogaus, ypač mažumų, teises ir bendruosius Europos principus – vyrų ir moterų lygybę ir priešintis diskriminavimui“. P. Galandas apkaltino T. Borgą, kad šis nuolat priešinasi moterų seksualinėms teisėms ir pasisako prieš abortus. T. Borgas 2004 metais surengė kampaniją, kurios tikslas buvo įtraukti abortų draudimą Maltoje į šalies Konstituciją. Kandidatas iš Maltos taip pat esą niekino gėjus ir lesbietes bei priešinosi kartu gyvenančių homoseksualių porų teisių pripažinimui Maltos parlamente 2009 metais.

Homoseksualus palaikę kairieji parlamentarai iš visų jėgų mėgino sutrukdyti kandidatui iš Maltos tapti Europos komisaru. Tačiau T. Borgas atsilaikė. Tiesa, jis turėjo atvirai prisipažinti, kad anksčiau niekino homoseksualus. Gal jis tai padarė prisiminęs R. Buttiglione's nesėkmę? Dar daugiau, maltietis aiškino, kad pritars Europos teisės aktams, smerkiantiems diskriminaciją, ir prižadėjo ginti žmones nuo bet kokių „homofobijos“ formų pasireiškimo visose Europos Sąjungos šalyse. Atsakydamas į klausimą apie gyvenimą pagal katalikiškas vertybes T.  Borgas teigė, kad tai nepriklauso ES kompetencijai. Jo nuomone, Maltos moterys, paliekančios šalį dėl galimybės pasidaryti abortą kitose šalyse, kur nedraudžiama, nepažeidžia jokių įstatymų.

Tokie kandidato iš Maltos atsakymai gerokai nustebino kairiuosius EP politikus. Tačiau tai jam tuo metu dar negarantavo pergalės. EP gėjų teisių grupės vadovas britas Michaelas Cashmanas su savo šalininkais iš LGBT Intergrupės balsavo prieš T. Borgo kandidatūrą. Juo pasekė ir kai kurie kiti kairieji. Lapkričio 13 dieną T. Borgas Europos Parlamento posėdyje tris valandas atsakinėjo į klausimus, sprendimas dėl jo kandidatūros turėjo būti priimtas per kitas dvi dienas. Tačiau tik dar po savaitės, lapkričio 21-ąją, EP nariai vis dėlto parvirtino R. Borgą komisaru. Vis dėlto homoseksualų gynėjai ir kairieji deputatai liko iš dalies patenkinti, nes jiems pavyko „išprievartauti“ T. Borgą – jis bent pažadėjo „nediskriminuosiąs“ įvairių seksualinių mažumų.

Spalio viduryje Vatikano radijas išreiškė susirūpinimą, kad kandidatas į Europos sveikatos komisarus T. Borgas, išsakantis katalikiškas nuostatas į visuomenės poreikius, gali nesulaukti pritarimo Europos Komisijoje. Vietoj atsistatydinusio Maltos deleguoto komisaro Johno Dalli, šalis turėjo deleguoti kitą asmenį ir kandidatu į komisaro pareigas parinko dabartinį užsienio reikalų ministrą T. Borgą. Radijas savo komentare kėlė klausimą: krikščioniškos vertybės nėra europietiškos vertybės?

Toks klausimas galėjo kilti dėl to, kad iš karto prieš T. Borgą buvo pradėtos jau minėtos politinio spaudimo akcijos, kurias koordinuoja Europos gėjų ir lesbiečių asociacija, ateistinė Europos humanistų asociacija ir Tarptautinės planuotos tėvystės asociacija, žinoma dėl savo lobizmo už abortus. Pagrindinės T. Borgo „ydos“ – buvimas kataliku, krikščioniška pasaulėžiūra abortų ar tos pačios lyties asmenų santuokų atžvilgiu, nors abortai ar tos pačios lyties santuokos nėra nei komisaro, nei Europos Komisijos kompetencija.

Komentare Vatikano radijas teigė: „Galima suprasti, kad, pavyzdžiui, ateistai mano skirtingai nei tikintieji. Tačiau stebina ne pati kritika, natūraliai kylanti iš pažiūrų įvairovės, o tai, kaip ji konstruojama. Kaip apžvelgia „Europeandignitywatch“ nevyriausybinė organizacija, nepasibodėta Maltos užsienio reikalų ministro vertybes vadinti „neeuropietiškomis vertybėmis“ ar net „ekstremistinėmis vertybėmis“. Panašu, kad krikščioniškos pažiūros kai kuriais klausimais jau savaime yra „ekstremizmas“.

Ką apie tai pasakytų Europos integracijos iniciatoriai ir pradininkai, „tėvai steigėjai“, kurių ne vienas, kaip patvirtina nesunkiai randami šaltiniai ir parengtos monografijos, buvo gana pamaldūs krikščionys, kuriems tikėjimas buvo svarbi motyvacija daryti tai, ką darė, o krikščioniška tradicija – įkvėpimo šaltinis tokiems svarbiems veikimo principams kaip asmens orumas, solidarumas ar subsidiarumas.

Labai ciniška pretenzija, pasak „Europeandignitywatch“, jog „iš tikro europietiškos“ pažiūros yra antikrikščioniškos, palaikančios homoseksualių asmenų santuokas ar abortus. Žinia gana aiški – krikščioniškos vertybės nesuderinamos su „europietiškomis vertybėmis“. Tai sakoma tuo pat metu, kai dauguma europiečių yra krikščionys, kai Europos Sąjunga gina pasaulyje minties ir religijos laisvę, kai Europos Sąjungos pamatinių teisių chartijoje gerbiama „Europos tautų kultūrų ir tradicijų įvairovė“ ir deklaruojama ištikimybė „dvasiniam ir doroviniam paveldui“.

Ko gero, yra kitaip – universalus pasakymas „europietiškos vertybės“ čia nekorektiškai ir neadekvačiai vartojamas kaip priedanga kelių grupių specifinei pasaulėžiūrai. Tačiau klausimas kitas: ne viešieji debatai, o tai, ar Europos Sąjungoje jau galima nesuteikti aukšto rango pareigų asmeniui ne dėl kvalifikacijos trūkumo, o todėl, kad jis krikščionis?“

Kai lapkričio 21-ąją EP nariai vis dėlto patvirtino R. Borgą komisaru ir katalikiškoms vertybėms politikoje iškilęs diskriminacijos pavojus bent sąlyginai praėjo, išlieka klausimas: ar ilgam? Ir kokia kaina Europos Sąjungoje, prieš beveik šešias dešimtis metų sukurtoje katalikų politikų, privalu ir galima atsisakyti šių vertybių?

Edvardas ŠIUGŽDA

© 2012 „XXI amžius“