Kai ambasadoriai tik salotas šlamščia

Viešojoje erdvėje neseniai teko skaityti pranešimų apie vyrišką Vašingtone rezidavusio Gruzijos ambasadoriaus Temuro Jakobšvilio žingsnį. Šis Gruzijos atstovas informavo Gruzijos užsienio reikalų ministeriją, jog yra nusivylęs savo darbu Jungtinėse Valstijose. Diplomatas prisipažino, jog po metus rezidavimo Vašingtone jis nepajėgė pritraukti deramo Amerikos valdininkų dėmesio į savo „mažytę, bet strategiškai svarbią respubliką“. Diplomatas apgailestavo, esą Amerikoje privalu pasišnekėti su keliais šimtais žmonių, jei nori sutvarkyti bet kokią smulkmeną. Kad diplomatas turėjo drąsos prisipažinti apie savo beprasmį gyvenimą Amerikoje pačiai Gruzijos URM vadovybei, – pagirtinas žingsnis, tačiau dar įdomiau, kad jis išdrįso demaskuoti kai kuriuos diplomatinio darbo ypatumus viešai. 45-erių metų diplomatas viešojoje Facebook'o erdvėje paliko maždaug tokią pastabą: „Vašingtone didelė dalis diplomatijos sukinėjasi priėmimuose ir visuomeniniuose renginiuose, visi šlamščia populiaras „Cezario“ salotas ir, suprask, dėl nieko nesuka sau galvos“. Tai greičiausiai pakenks diplomato tolimesnei karjerai. Galbūt kai kas mano, jog šitaip elgtis diplomatui neleistina. Ir vis dėlto šis T. Jakobšvilio akibrokštas vertas pagarbos. Kas geriau – apsimesti, jog šlamšdamas nemokamas salotas gini valstybės interesus, ar prisipažinti, jog salotų valgymas nėra valstybės interesų gynimas?

Mano supratimu, Lietuva dažnai susiduria su panašiomis problemomis, bet skirtingai nei Gruzija, kažkodėl neturi tokių drąsuolių, kurie atvirai, nesibaimindami dėl asmeninės karjeros, rėžtų nepatogią tiesą į akis. Be abejo, jei visi diplomatai staiga pradės sakyti tai, ką iš tiesų galvoja, neabejotinai žlugtų net pati stipriausia valstybė. Tačiau valstybei reikia ir tokių, kurie kartais supurtytų aptingusį, sustabarėjusį mūsų gyvenimą, leistų mums pažvelgti į save iš šalies.

Gintaras Visockas

© 2012 „XXI amžius“