Lietuvos tarptautinį pripažinimą sustiprinusi karinė akcija

Minint Klaipėdos krašto sukilimo 90-metį

Prancūzų įgula priešais Klaipėdos geležinkelio stotį

1923 m. sausio 9–16 d. įvykęs Klaipėdos krašto sukilimas, kaip svarbiausias savarankiškas Lietuvos politinis ir karinis prieškario žingsnis, parodė, kad Lietuvos vadovybė puikiai išmoko karčias pamokas kovojant dėl Vilniaus, kai „sukilėlis L. Želigovskis“ su lenkų daliniais bei slaptu Lenkijos palaiminimu užėmė Vilniaus kraštą. Savaime suprantama, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos paskelbtas nepriklausomybės aktas realios nepriklausomybės nesuteikė. Tiek bermontininkų veržimasis, tiek Lenkijos pareikštos pretenzijos į Lietuvos teritoriją kartu su generolo L. Želigovskio įvykdytu žygiu prieš Vilniaus kraštą, tiek Lietuvos rytuose V. Kapsuko sudaryta promaskvietiška bolševikinė valdžia, remiama rusų raudonarmiečių durklų, tiek jau 500 metų Vokietijos nuo Lietuvos atplėštas Klaipėdos kraštas ir tolesnis neaiškus jo likimas rodė, jog Lietuva sunkiai iškovoja valstybinę nepriklausomybę su bent formaliai jai priklausančiomis etnografinėmis sienomis. Tad karinė operacija, pavadinta Klaipėdos krašto sukilimu ir apiforminta kaip krašto prijungimas prie (Didžiosios) Lietuvos, tapo ryžtingu, šauniu, ypatingos reikšmės aktu, pavyzdžiu pokarinei Europai bei sektinu diplomatiniu žingsniu, verčiančiu pripažinti Europoje dar nepastebėtą naują politinę jėgą – Lietuvos Respubliką.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas laikinai administruoti Prancūzijai. Tai derybų metu buvo motyvuojama tuo, kad krašto gyventojų daugumą sudarė ne vokiečiai, o lietuviai. Tačiau sprendimas buvo priimtas ne tiek Lietuvos, kiek Lenkijos naudai. Taikos konferencijoje buvo linkstama kraštą priskirti Lietuvai, bet Versalio sutartyje apie tai nebuvo pasakyta aiškiai. Tuo metu Lenkijos politikai vis dar puoselėjo mintis atkurti Lenkiją su Lietuva jos sudėtyje, t.y. Abiejų Tautų Respubliką. Prancūzija neoficialiai pritarė Lenkijos planams. Klaipėdos krašto likimas turėjo būti išspręstas tada, kai paaiškės Lietuvos statusas. Tačiau tas „statusas“ neskubėjo išaiškėti. Juk Lietuva dar tik skynėsi kelią į nepriklausomybę, dar nebuvo garantuotas naujos valstybės gyvybingumas, nepriklausomo jos egzistavimo nepageidavo nei Lenkija, nei Prancūzija, kuri Lenkiją laikė reikšmingiausia „sanitarine užkarda“ tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos. Po Pirmojo pasaulinio karo sudėtingus laikus išgyvenanti Prancūzija neturėjo rimtų geopolitinių interesų Baltijos regione. Ji siekė susilpninti savo „istorinį priešą“ Vokietiją, o savo natūraliu sąjungininku šiame regione matė Lenkiją, kuri po konflikto dėl Vilniaus tapo pagrindiniu Lietuvos priešininku. Planas priskirti Lietuvai Klaipėdos kraštą Vokietijai irgi buvo priimtinas, nes kraštą priskyrus Lenkijai, Vokietija vargu ar galėtų pretenduoti po kurio laiko pasiimti jį sau. Iš silpnos, neįtakingos, pasaulio dar nepripažintos naujos Lietuvos Respublikos Klaipėdos kraštą pasiimti būtų buvę žymiai lengviau. Juk jau buvo įvykęs Vilniaus užėmimo precedentas. Tokiame laisvajame krašte („Freištadte“) savo įtaką būtų galėjusios daryti visos valstybės, tik ne ekonomiškai silpna Lietuva. Galbūt tada būtų keltas laivybos Nemunu internacionalizavimo klausimas, nes laivyba į Memelį (Klaipėdą) iš Baltarusijos ir Rytų Lietuvos nuo senų laikų buvo aktyvi.

Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai jau anksčiau buvo pasisakę už Mažosios Lietuvos ar bent Klaipėdos krašto susijungimą su Lietuva. Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba 1918 m. lapkričio 30 d. paskelbė Tilžės Aktą apie tai, kad Mažoji Lietuva siekia susijungti su Didžiąja Lietuva, ir paragino prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos 1920 m. vasario 21 d., praėjus devynioms dienoms nuo vokiečių kariuomenės išvedimo, o dar po savaitės jos atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą. 1921 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo nutarimas prijungti Klaipėdą prie Lietuvos nebuvo realizuotas.

Aišku, reikėjo ir didelių diplomatinių pastangų ir susitarimų, dažnai užkulisinių, slaptų, kad Klaipėdos kraštas taikiai atitektų Lietuvai. Pasinaudota tuo metu susidariusiu Lietuvai palankiu momentu, kai Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjus Vokietijai Santarvės šalys 1919 metais nusprendė Klaipėdos kraštą atskirti nuo Rytų Prūsijos. 1920 m. sausio 10 d. ratifikavus Versalio sutartį, Klaipėdos kraštas buvo galutinai atskirtas nuo Vokietijos reicho ir po mėnesio krašto valdymas buvo perduotas prancūzų generolui D. Odry. Reikia pasakyti, kad prancūzų administracijai Klaipėdos kraštas ir jo likimas buvo svetimas ir tolimas. 1922 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublika buvo pripažinta de jure, bet Ambasadorių konferencija Klaipėdą atiduoti Lietuvai nesiryžo, siekdama įkurti Tautų Sąjungos globojamą laisvąjį miestą „Freištadtą“. Konferencija rėmėsi tuo, kad pusė krašto gyventojų kalba vokiškai, o lenkams „priklausantis“ Vilniaus kraštas ir Lietuva turi turėti natūralų uostą – Klaipėdą. Lietuva tokius argumentus atmesdavo, tvirtindama, kad Klaipėdos kraštas istoriškai priklauso Lietuvai, o jame daugiausia gyvena suvokietinti lietuviai.

Lietuva turėjo ryžtis greitai veikti, nes 1923 metų pradžioje Ambasadorių konferencija rengėsi priimti galutinį Klaipėdos krašto ateities klausimo sprendimą. Kadangi prancūzai savaip jau buvo išsprendę Rūro krašto klausimą, jį okupuodami, tad ir Lietuvai susidarė sąlygos sekti Prancūzijos pavyzdžiu, ir Kaune įsikūrusios Lietuvos Respublikos vyriausybės ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ėmėsi koordinuoti sukilimo rengimo veiksmus. Tam tikrą vaidmenį vaidino ir Šaulių sąjunga, kurios vadovai ragino E. Galvanauską imtis ryžtingesnių veiksmų.  Tomis dienomis, kai buvo pradėta Klaipėdos užėmimo karinė operacija, Paryžiuje vykusioje konferencijoje Klaipėdos kraštas turėjo būti skelbiamas laisvąja valstybe. Jei Lietuva nebūtų veikusi laiku, tikėtina, kad Klaipėdos laisvoji valstybė IV dešimtmečio pradžioje viena pirmųjų būtų puolusi Hitlerio Reichui į glėbį.

Tuo metu Mažoji Lietuva jau buvo gerokai suvokietinta. Vietos lietuviai per 500 vokiečių valdžios metų buvo susigyvenę su vokiečių viešpatavimu ir labiau rūpinosi savo materialine gerove nei tautiškumu. Tarp lietuvininkų vyravo nuomonė, kad prijungimas prie skurdesnės Lietuvos pablogintų ekonominę padėtį (tokią nuomonę dar labiau stiprino krašte viešpatavusių vokiečių propaganda). Tautinė inteligentija buvo negausi ir neįtakinga. Priimta religija buvo liuteronybė, suvaidinusi dviprasmišką vaidmenį. Viena vertus, Mažosios Lietuvos pradinių mokyklų tinklas nuo seno buvo tankesnis nei Didžiojoje Lietuvoje ir raštingumo lygis aukštesnis.

Tačiau Mažosios Lietuvos lietuviai buvo mažiau išsimokslinę, nes jie beveik neturėjo ambicijų siekti aukštesnės kultūros, aukštesnio išsilavinimo, o jei ir turėjo, tai matė vienintelį kelią – pritapti prie vokiečių, suvokietėti, atsisakyti „kaimietiškų“ (lietuviškų) šaknų. XIX amžiaus pabaigoje ir Didžiojoje Lietuvoje dauguma lietuvių jau buvo raštingi, buvo juntamas didesnis aukštojo mokslo siekis (prisiminkime išplitusią knygnešystę – būtent paprasti lietuviai godžiai ieškojo lietuviško spausdinto žodžio). Lietuvis katalikas, ypač po baudžiavos panaikinimo, savo svarbiausiu tikslu laikė išleisti bent vieną sūnų į mokslus (į kunigus – tai buvo prestižiškiausia profesija). Tokios nuotaikos ir nuostatos ypač skatino spartų nacionalinės inteligentijos – dvasinės ir pasaulietinės – formavimąsi. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje lietuvininkų tikslas padaryti dvasinę karjerą buvo faktiškai nepasiekiamas, nes celibato atmetimas liuteronybėje suformavo dvasininkų dinastijas ir naujam žmogui į šį sluoksnį prasimušti buvo sunku, todėl Mažojoje Lietuvoje tautinė inteligentija nebuvo stipri.

Nors priimta manyti, kad sukilimą organizavo Kaune esanti valdžia, tačiau nemažas vaidmuo tenka ir tautiškai susipratusiems Mažosios Lietuvos veikėjams, tautinei lietuvininkų inteligentijai, susibūrusiai į Prūsų Lietuvos Tautinę Tarybą ir Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą. Sukilimo idėja politiškai buvo pradėta įgyvendinti tuo, kad 1922 m. gruodžio 22 d. buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris 1923 m. sausio 9 d. formaliai pradėjo sukilimą. Tad galima teigti, jog Klaipėdos sukilimą organizavo visa savo valstybę kurianti lietuvių tauta, jokiu būdu neišskiriant ir Mažosios Lietuvos lietuvių. Kaune sukilimo (karinės akcijos) planas buvo ypatingai įslaptintas. Sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į traukinį, kuris vežė į Klaipėdą. Pasiekę pasienio ruožą, kariai buvo perrengti civiliais drabužiais, buvo sunaikinti visi jų tapatybę ir priklausomybę Lietuvos kariuomenei įrodantys dokumentai. Oficialiai šaulių įžengimas į Klaipėdą buvo atsakas į pagalbos prašymą, kurį sausio 1 d. paskelbė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kviesdamas „apsaugoti krašto lietuvius nuo vokiečių persekiojimo“. Sukilėlių kariuomenę sudarė 40 karininkų, 584 reguliarios kariuomenės kareiviai, 455 šauliai ir apytikriai 300 krašto gyventojų (didžioji krašto gyventojų dalis  sukilimui nepritarė). Lietuviai nenorėjo kautis su prancūzais, nes nelaikė jų savo priešais. Buvo išplatintas pranešimas, raginantis prancūzų karius laikytis neutraliai ir nesikišti į „vietos gyventojų kovas“. Nesutikdami rimtesnio prancūzų pasipriešinimo (kaip minėta, prancūzams šis kraštas su jo problemomis mažai rūpėjo), sausio 15 dieną sukilėliai pasiekė Klaipėdos centrą, o vidurdienį buvo paskelbtos paliaubos, nors iš tiesų tai buvo prancūzų prefektūros kapituliacijos aktas. Per sukilimą žuvo 12 sukilėlių, prancūzai neteko dviejų karių, žuvo vienas vokiečių žandaras.

Aišku, sureagavo kraštą valdžiusi prancūzų administracija. Antantės šalių vardu Prancūzijos vyriausybė pasiuntė Lietuvai ultimatumą, reikalaujantį apleisti Klaipėdos kraštą per penkias dienas. Įsitikinę savo pergale sukilėliai visai pagrįstai manė, kad Prancūzija neturi politinės valios atsiimti šio krašto jėga ir ultimatumui nepakluso. Oficiali Lietuvos vyriausybė gynėsi, aiškindama, kad sukilėliai veikia nepriklausomai nuo centrinės valdžios. Laimei, tuo metu Prancūzijoje visas visuomenės dėmesys buvo skirtas invazijai į Rūrą. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija paskelbė Antantės ir Lietuvos susitarimą. Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai su sąlyga, kad bus parengti Klaipėdos krašto statusą apibrėžiantys dokumentai ir krašte įsteigta autonomija ir autonominės institucijos. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija ir Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais atiteko Lietuvos Respublikai.

Tad prieš 90 metų, 1923 m. sausio 10–16 dienomis, įvykęs Klaipėdos krašto sukilimas tapo sėkminga Lietuvos karine operacija – iššūkiu visai Europai ir lietuviškos tradicijos įtvirtinimu Mažosios Lietuvos krašte. Tačiau Lietuva, gaudama teises į Klaipėdos kraštą ir uostą, pralaimėjo kovą dėl Vilniaus – 1923 m. kovo 15 d. Antantė nustatė rytines Lenkijos sienas, pripažindama Vilniaus krašto inkorporavimą į Lenkijos sudėtį. Klaipėdos krašto vokiečiai, po Antrojo pasaulinio karo priversti išsikelti į Vokietiją, ir jų palikuonys laiko 1923 metų sukilimą Lietuvos agresija, nepripažįsta Klaipėdos prijungimo teisėtumo ir iki šiol lieja pyktį Lietuvai, o patį terminą „sukilimas“ to meto įvykių kontekste jie laiko istorijos klastote. Net kai kurie Lietuvos istorikai teigia, kad Klaipėdos krašto „sukilimas“ buvo surežisuotas Lietuvoje, taigi ir sukilimu nevadintinas.

Nors 1923 metų Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos baigėsi Hitlerio 1939 metais įvykdytu Klaipėdos krašto užgrobimu (jį teisėtu vadina dauguma „memelenderių“ – Klaipėdos krašto vokiečių ar nutautėjusių lietuvininkų), tai buvo neteisėtas aktas, nes Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos 1924 metais pripažino tarptautinė bendruomenė, įskaitant, žinoma, ir pagal Versalio taikos sutartį kapituliavusią Vokietiją.  Jei Lietuva nebūtų veikusi laiku ir 1923 metų sausį nebūtų įvykdžiusi karinės operacijos, tikėtina, kad Klaipėdos laisvoji valstybė IV dešimtmečio pradžioje, dar iki 1939 metais įvykdyto užgrobimo būtų viena pirmųjų puolusi Hitlerio Reichui į glėbį. Po nacių sukelto Antrojo pasaulinio karo Vokietija neteko trečdalio savo teritorijos. Iš Vokietijos atimtose teritorijose neliko vokiečių, jie buvo išvyti iš šių žemių – tai prilygo tikram tautų kraustymuisi. Didžioji nuo vokiečių „išvalytų“ žemių dalis atiteko Lenkijai, šiaurinė Rytų Prūsijos dalis – netgi nieko bendro su šia teritorija neturinčiai Rusijai. Klaipėdos kraštas grįžo Lietuvai. Šito nebūtų atsitikę, jeigu nebūtų 1923 metų sukilimo ir krašto priklausomybės Lietuvos valstybei precedento. Šiuo požiūriu svarbi yra 1923 m. vasario 16 d., kai buvo paskelbta Antantės valstybių deklaracija dėl suvereniteto teisių į Klaipėdos kraštą perdavimo Lietuvai. To fakto nepatvirtinus tarptautinėmis sutartimis, Klaipėdos kraštas šiandien galėtų būti Rusijos Kaliningrado srities dalis. Ne veltui kai kurie rusų šovinistai teigia, neva Lietuva Klaipėdą valdanti neteisėtai – pasirašant Molotovo–Ribbentropo paktą Klaipėdos kraštas buvo pripažintas Vokietijai, o jai pralaimėjus karą ir atstatant „teisingumą“, kraštas turi pereiti Rusijos žinion. Okupavusi visą Lietuvą, Sovietų Sąjunga „teisėtai“ pasiglemžė ir Klaipėdos kraštą, o tai jai davė didelės naudos – Klaipėda buvo pagrindinė Sovietų Sąjungos žvejybinė bazė Baltijos jūroje. Tačiau Lietuva ir vėl laimėjo: su SSRS vėliava plaukiojusiuose laivuose lietuvių buvo kur kas didesnis procentas nei, pavyzdžiui, latvių. Tai lėmė ir jūrinės visuomenės dalies, ir jūrinio mentaliteto formavimąsi. Tačiau svarbiausia Klaipėdos sukilimo reikšmė akivaizdi: jei ne 1923-iųjų įvykiai, Lietuvos politiniame pasaulio žemėlapyje dabar galėtų ir nebūti. Jei ir egzistuotų mūsų šalis, tai ji turėtų apie 7 proc. mažiau gyventojų, jos teritorija būtų mažesnė 4 proc. Jei ne šis žygis, Lietuva Klaipėdą ir šį Baltijos uostą galėjo prarasti ilgiems dešimtmečiams, o gal ir amžinai. Jei ne 1923 metų sausio 15 diena, mūsų pajūryje plazdėtų kitų valstybių vėliavos, o gyventojai kalbėtų kitomis kalbomis.

© 2013 „XXI amžius“