Mūsų išeiviai

D. Jakienė: „Tėvai sukūrė mums mažąją Lietuvą išeivijoje“

Jakų šeima: Rimas, Romukas ir Dalia atostogų metu Disney World, Floridoje

Romuko mokyklos baigimo nuotrauka

Tėvelis Vaclovas Nenorta, 1933 metais baigęs Kauno karo mokyklą

Nenortų šeima: tėveliai, Dalia ir broliai Vytenis bei Gintaras prieš išplaukiant i Ameriką 1949 metais

Įvairiais keliais į pokario emigraciją pakliuvo mūsų tautiečiai, bet tą kelią visada lydėjo skausmas. Juk buvo paliekamas gimtasis kraštas, gimti namai, draugai, pažįstami, dažnai – broliai, seserys ar net vaikai. Dauguma emigrantų tikėjosi greitai grįžti į gimtinę, tačiau viskas pasikeisdavo – pasirinkta tremtis vis labiau atitolindavo nuo gimtojo krašto – juk jis buvo okupuotas. Tokiu skausmingu keliu ėjo ir Nenortų šeima. Mažametė Dalia Nenortaitė, gimusi dar laisvoje Lietuvoje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gražiame Sūduvos krašte, Marijampolėje, Vaclovo ir Konstancijos (Matulaitytės – knygnešio Andriaus Matulaičio dukters) Nenortų šeimoje, į Vakarus traukėsi kartu su tėveliu, baigusiu Kauno Karo mokyklos XV laidą. Jis ėjo adjutanto pareigas kunigaikščio Vytenio 9-ame pėstininkų pulke, o per pirmą bolševikų okupaciją su kitais Lietuvos karininkais pateko į Sovietų armijos 29-ąjį lietuviškąjį korpusą. Tėveliui pasisekė pabėgti iš Minsko į Vilnių ir išvengti planuoto sovietų sušaudymo. Artėjant antrajai sovietų okupacijai 1944 metų antroje pusėje visa šeima, kartu su 60 tūkstančių tautiečių traukėsi į Vakarus, bandydama išvengti sušaudymo ir trėmimo į Sibirą. Dalia Nenortaitė Jakienė maloniai sutiko atsakyti į „XXI amžiaus“ klausimus.

Kokiomis aplinkybėmis atvykote į dabartinį kraštą?

Pasibaigus karui, nugalėtojų aljansas Vokietijoje steigė pabėgėlių stovyklas pagal tautybes – lenkų, ukrainiečių, lietuvių, latvių bei kitų „išvietintų“ (t.y. neturinčių pastovios gyvenamosios vietos) žmonių (displaced persons, arba DP’s). Taip tas „dipukų“ vardas mums prilipo visam laikui. Stovyklas globojo Jungtinių Tautų organizacija UNRRA. Vienoje iš jų, esančioje amerikiečių zonoje, Schwabische Gmund, apsigyveno mūsų šeima su trimis tūkstančiais lietuvių. Mes, vaikai, nesupratome, kad gyvenimas uždarose vokiečių kareivinėse nebuvo normalus. Ėjome į lietuvišką mokyklą, priklausėme atsikūrusioms skautų bei ateitininkų organizacijoms, šokome tautinius šokius. Visi tikėjomės, kad greitai grįšime į tėvynę. Tačiau po penkerių metų, stovyklas uždarant, negalėdami grįžti į namus, tėvelio dėdės pastangomis, gavome leidimą emigruoti į JAV (pagal 1948 metais JAV prezidento Harry Truman pasirašytą įstatymą, reikėjo susirasti Amerikoje globėją, kuris garantuotų darbą bei pastogę). Taip penkiese su daugeliu kitų emigrantų Amerikos kariniu transporto laivu „General Holbrook“ pasiekėme New York uosto krantus.

Kaip Jūs tuo svetur gyventu metu žiūrėjote į Lietuvos okupaciją, į joje likusių giminių ar artimųjų gyvenimą?

Įsikūrimo Amerikoje pradžia mūsų šeimai buvo ypatingai sunki. Tėveliui prireikė operacijos, o mes, vaikai, buvome per maži, kad mamai būtume ramstis. Tėvelis kurį laiką negalėjo dirbti ir visas rūpestis krito mamai ant pečių. Nors ji buvo mokytoja, tačiau svetimoje šalyje reikėjo imtis pirmo pasitaikiusio darbo siuvyklos fabrike. Kadangi buvau vyriausia, po kelių metų, kai man sukako 14, vasarą pradėjau savo darbo „karjerą“ tabako ūkyje, kur siūdavau ant karties nuskintus tabako lapus džiovinimui. Pasveikus tėveliui ir jau po Stalino mirties mama pradėjo susirašinėti su giminėmis Lietuvoje. Buvo likę abiejų pusių seneliai, tėvelio sesers šeima ir trys mamos seserys su šeimomis. Nors ir sunkiai vertėmės patys, tėveliai siuntė įvairius siuntinius į Lietuvą per agentūras daugelį metų. Mama, su ekskursija atskridusi į Vilnių 1973 metais, dar suspėjo pamatyti savo tėvus, pasikalbėti su seserimis ir pamatyti tikrą gyvenimą sovietų „rojuje“. Po dvejų metų nuskridau ir aš susipažinti su giminėmis, kurių neatsiminiau. Ši kelionė mane sukrėtė iki širdies gelmių. Laikiau save apsiskaičiusia ir teoriškai suprantančia padėtį okupuotoje Lietuvoje, tačiau asmeniškai susidūrusi su muitinės darbuotojų savivaliavimu, pamačiusi nepriteklius, patyrusi „angelų sargų“ globą, keliavimo varžymus, giminių baimę, grįžau pasiryžusi kiek galima daugiau jiems padėti. Jau buvau baigusi aukštąjį mokslą (dirbau chemike farmacinės įmonės naujų vaistų išradimo skyriuje), sukūrusi šeimą. Prasidėjo artimesnis, asmeniškesnis ryšys su giminėmis tėvynėje.

Kokie yra Jūsų ryšiai su Lietuva?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais ryšiai suartėjo netikėtais būdais. Susipažinome su Filadelfijoje besilankančiu dr. Dainiumi Pūru, to meto Lietuvos Psichiatrų organizacijos pirmininku. Jis susidomėjo mūsų sūnumi Romu (gimusiu su Dauno sindromu), kuris gerai mokėjo naudotis „Apple“ kompiuteriu ir jame sudėtomis programomis. Tuo metu dr. D. Pūras pradėjo organizuoti neįgaliems vaikams centrą Valakampiuose prie Vilniaus, ten subūrė specialistus vaikų ligų diagnozei ir jų ugdymo programų sudarymui. Šis centras dabar pavadintas Vilniaus Universiteto Vaiko raidos centru, Vytauto g-vė 15, Žvėryne. Mūsų Romas padovanojo savo pirmąjį „Apple“ kompiuterį vaikučiams Lietuvoje. Mes dar pridėjome programas, kurioms nereikėjo anglų kalbos mokėjimo. Sužinojome, kad kompiuterį taip pamėgo vaikai, jog jau po pusryčių darydavosi eilutė prie to kambario durų. Išrūpinęs paramą iš Lietuvių Fondo (Chicago mieste), Rimas pirko čia kompiuterius ir siuntė į Vilnių. Centras buvo kompiuterizuotas anksčiau negu Lietuvos mokyklos. Pasimainydami su Rimu kasmet skrisdavome į Vilnių susitikti su neįgalių vaikų tėvais, juos padrąsinti reikalauti iš valdžios savo vaikams privalomo mokslo bei kitos reikiamos paramos. Dr. D. Pūras, Lietuvoje leidžiamame žurnale „Veidas“ (Nr. 52, 2007 m. gruodžio 29 d.) rašė apie sambūrio „Viltis“ kūrimąsi Lietuvoje ir apie jo bičiulius, kurie dalijosi savo patirtimi… „Vienas iš ištikimiausių „Vilties“ bendrijos draugų per visus šiuos ilgus metus buvo Rimas Jakas, kurio širdis sustojo šių metų lapkričio pabaigoje“.

Mirus Rimui, kaip Lietuvių Fondo padalinį, įsteigiau Rimvydo Jako fondelį, kurio metinis pelnas yra skiriamas Vaiko raidos centro projektams.

Prieš šešis mėnesius viešėjau Vilniuje, aplankiau vieną krikšto dukrą, susilaukusią pirmagimio, ir dalyvavau antros krikšto dukros vestuvėse. Tad, ryšiai su tėvyne yra likę artimi.

Kokios priežastys trukdo Jums grįžti į nepriklausomą Lietuvą?

Labai skaudu, kad ne sovietai atėmė iš manęs Lietuvos pilietybę, bet nepriklausoma Lietuva. Nors pagal Konstitucijos pataisas ją susigrąžinti galėčiau, tačiau kitų patirtos biurokratinės kliūtys mane atbaidė. Be to, per 60 nugyventų metų yra įleistos gilios šaknys Amerikos žemyne. Čia artimi giminės ir draugai, pažįstama aplinka ir suprantami įstatymai. Tačiau visada yra smagu pasisvečiuoti gimtinėje.

Kaip Jūs dalyvaujate JAV lietuvių bendruomenės, kitoje tautinėje ar religinėje veikloje?

Mūsų tėvų karta mums sukūrė mažą Lietuvą išeivijoje. Mes augome apsupti lietuviškos aplinkos: lituanistinė mokykla šeštadieniais, tautinių šokių repeticijos, skautų sueigos sekmadieniais po lietuviškų mišių, vasarą skautų, ateitininkų stovyklos, studentų suvažiavimai. Jauni lietuviai pažinojo vienas kitą nuo Boston iki Philadelphia, nuo New York iki Chicago miestų. Todėl lengviau kūrėsi lietuviškos šeimos, kurios toliau tęsė tėvų pradėtą darbą. Tad man buvo natūralu ištekėjus ir persikrausčius į Philadelphia miestą įsijungti į skaučių židiniečių bei lietuvių bendruomenės veiklą prie lietuviškos Šv. Andriejaus parapijos. Esu šios parapijos komiteto narė, vadovavau jos remonto komisijai, esu Lietuvių Fondo Pennsylvania valstijos įgaliotinė. JAV lietuvių bendruomenės veikla truputį platesnė. 25-erius metus buvau lietuvių bendruomenės lietuviškos radijo valandėlės – „Bendruomenės balsas“ – viena iš vedėjų. Nesenai baigiau vieną kadenciją eidama JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos Kultūros Tarybos vicepirmininkės pareigas. Sudarėme švenčių programų pasiūlymus visos Amerikos apylinkių mastu. Dabar esu vietinės Philadelphia apylinkės valdybos narė. Ruošiame Sausio 13-osios aukų pagerbimą, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios nepriklausomybės minėjimus bei koncertus mūsų apylinkėje. Prie šios visuomeninės savanoriškos veiklos bandome pripratinti naujus emigrantus, kurie savo brendimo patirtimi skiriasi nuo mūsų. Pamažu surandame bendrą kalbą ir norinčius įtraukiame į veiklą.

Ar yra abipusis bendravimas su naujaisiais emigrantais?

Naujųjų emigrantų atvykimo į JAV priežastys labai skiriasi nuo mūsiškių. Po karo Lietuva liko okupuota 50 metų, o mes buvome nuo jos atkirsti ir ryšiai suvaržyti. Tėvai mus auklėjo lietuviška dvasia, aiškindami, jog mums tenka pareiga ir atsakomybė išlaikyti lietuvybę išeivijoje. Dabartiniai emigrantai, vadinamieji trečiabangiai, atvyko iš nepriklausomos Lietuvos. Jie gali laisvai grįžti, vaikus vasarai pasiųsti pas senelius, kalbėtis su jais internetiniu „skype“. Suprantama, kai kuriems mūsų veikla nereikalinga, gal net archaiškai atrodanti, tačiau kiti patys kuria naujas lietuvių bendruomenės apylinkes (ten, kur jų nėra) ir glaudžiasi prie jos, nes gauna Lietuvių Fondo paramą jų naujoms lietuviškoms mokyklėlėms per lietuvių bendruomenės Švietimo Tarybą. Mūsų parapijos vargonininkė yra trečiabangė, tad į chorą „Laisvė“ jai pasisekė pritraukti nemažai su gražiais balsais neseniai atvykusių lietuvių. Choras dalyvavo jau keliose išeivijos Dainų šventėse. Praėjusių metų rudenį pirmą kartą JAV lietuvių bendruomenės istorijoje Krašto valdybos pirmininke išrinkta trečiabangė Sigita Šimkuvienė-Rosen . Taigi mūsų gretos auga ir stiprėja.

Kas džiugina, kas liūdina dabartinėje Lietuvoje?

Gal didžiausia klaida po nepriklausomybės atgavimo buvo desovietizacijos  įstatymo neįvykdymas, kaip Vokietijoje denacizacija. Taip liko neišaiškinta daug juodų darbų okupacijos metu, ir tie patys žmonės, tik pakeitę partijų vardus, perėmė valdžią į savo rankas.

Man atrodo, kad Lietuvoje yra daug kuo džiaugtis ir didžiuotis – esame laisvi, priimti į Europos Sąjungą ir NATO. Lietuvos graži gamta neužteršta, Vilniaus senamiestis kaip deimančiukas žiba nenusileisdamas kitoms sostinėms. Kyla dangoraižiai, atgautos ir suremontuotos bažnyčios, kyla pramonė, plečiamas Klaipėdos uostas, gražinama aplinka. Smagu pamatyti atstatomus Valdovų rūmus. Prieš pusmetį viešint Vilniuje sutiktas amerikietis, atskridęs iš Maskvos, negalėjo atsistebėti senamiesčio švara ir tvarka. Gal mano tautiečiams reikia daugiau šypsenos ir ryžtingumo. Daug kas atlikta ir daug pasiekta per 22 nepriklausomybės metus. Noriu palinkėti savo tautiečiams didesnės šypsenos ir stipresnio ryžto.

© 2013 „XXI amžius“