Negęstanti Laisvės dvasia

Vasil Kapkan,

Lietuvos ukrainiečių bendrijos steigimo iniciatorius, pirmasis jos vadovas

Vienas Ukrainos išsivadavimo judėjimo lyderių buvo Jevhenas Konovalecas (1891–1938), kuriam atminti gruodžio 5 dieną Kaune buvo atidengta atminimo lenta

Jevheno Konovaleco Lietuvos piliečio užsienio pasas

Glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Ukrainos tautų yra daugeliu jų gyvavimo aspektų tiek bendroje istorinėje praeityje, tiek šiuolaikiniame šalių gyvenime. Neabejotinai reikia pabrėžti, kad šių santykių esmė visada darė teigiamą poveikį kiekvienai tautai, padėjo išsaugoti jų tapatybę ir vertybes. XX amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio istorijos puslapis – vienas iš dar iki galo neištirtų. Bet mokslininkų pateikti pagrindiniai tyrimai leidžia daryti išvadą, kad ir šiuo laikotarpiu abiejų tautų atstovus lydėjo ir jėgų suteikdavo ta pati dvasia – bendrystės ir kovos už kiekvienos tautos laisvę, savigarbos ir abipusės pagarbos dvasia, o svarūs jos vaisiai buvo valstybių ir tautų kūrimas – darbas, kuris net akimirkai nenustoja vykęs ir mūsų laikais. Be šio darbo, atlikto su dideliu atsidavimu, kartais ir savo gyvenimo kaina, nėra galimybių tautos vystymuisi bei išsaugojimui, nėra jos ateities.

„Tautų pavasario“ laikais tarp tautiškai nusiteikusių Lietuvos ir Ukrainos kultūrininkų, politikų atsirado abipusio supratimo ir pagalbos santykiai. Tai pastebima ir XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai prasidėjo kovos už nepriklausomybę ir valstybingumą. Paminėtinas yra bendravimas tarp lietuvių ir ukrainiečių tautų šviesuolių – Jono Basanavičiaus ir Michajlo Hruševskio, iš kurių kiekvienas stovėjo prie savo šalies valstybingumo ištakų. Pirmasis yra laikomas Lietuvos valstybės patriarchu, o antrasis – istorijos požiūriu trumpą laikotarpį buvo pirmasis nepriklausomos Ukrainos Prezidentas.

Tas laikas iš tiesų buvo nelengvas – ką tik baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, visa Europa dar nespėjo atsitokėti nuo jo pasekmių. Rusijos imperija, kuri buvo paglemžusi mūsų šalis, yra sužlugdoma komunizmo idėjų pagrindu sukeltos revoliucijos, o ant jos griuvėsių pradėjo augti Sovietų Rusija. Ukrainai tuo metu teko vaduotis iš beveik 300 metų trukusios Rusijos priespaudos. 1917 m. lapkričio 20 d. Ukraina deklaruoja savarankiškumą, o 1918 m. sausio 22 d. (t. y. prieš 85-erius metus) skelbia nepriklausomybę. Sovietų Rusija pradeda prieš Ukrainą nepaskelbtą 1917–1921 metų karą, 1917 m. gruodžio 25 d. paskelbiama bolševikų inspiruota Sovietų Ukrainos vyriausybė su laikinąja sostine Charkove.

Šie kariniai veiksmai ir įvairūs politiniai vingiai pačioje Europoje lėmė tai, kad Nepriklausomoje Ukrainoje per ketverius metus pasikeitė trys vyriausybės. Tai buvo demokratiška Ukrainos Tautos Respublika (1917 03 04–1918 04 28), etmonato Ukrainos Valstybė (1918 04 29–1918 12 14) ir prosocialistinė Ukrainos Tautos Respublika (1918 12 26–1920 11 18).

Kiekvienos vyriausybės valdymo metu vyko karas ir teko sunkiai priešintis bolševikų kuriamai komunizmo sistemai, kurios Raudonosios armijos padaliniuose buvo ir ukrainiečių, kovojusių prieš Ukrainą. Jie buvo kilę iš rytinės Ukrainos dalies. Paminėtina, kad šiame Ukrainos ir Sovietų Rusijos kare žuvo kas dešimtas ukrainietis.

Svarbus vaidmuo tuo metu atiteko kariniams veikėjams, nes jie buvo įgiję patirties valdyti kritines karines, o vėliau – ir politines situacijas. Vienas tokių lyderių Ukrainoje buvo Jevhenas Konovalecas, gimęs 1891 metais šventikų giminės šeimoje Vakarų Ukrainoje, perėjęs Pirmojo pasaulinio karo peripetijas ir 1918-aisiais tapęs nepriklausomos Ukrainos karinių padalinių vadu.

Minėtas Sovietų Rusijos karas prieš Ukrainą buvo nelengvas, nes vyko panaudojant tiek karines, tiek politines ir ideologines priemones. Būtent šiame kare už nepriklausomą Ukrainą sėkmingai kovojo pulkininko J. Konovaleco įkurti Sičės šaulių korpusai. Varginančių išbandymų ir tam tikros izoliacijos (Europos šalys kiekviena gelbėjosi atskirai) rezultatas buvo liūdnas: po ketverių nuožmių kovų metų, 1921 metais, kai bolševikų režimas užėmė Kijevą ir beveik visus regionus, Ukraina ilgam laikui neteko savo nepriklausomybės, nors partizaninio pobūdžio kovos dar tęsėsi iki pat 1930-ųjų.

Tolimesniame Ukrainos patrioto J. Konovaleco likime galime pastebėti kovos už šalies laisvę pėdsakus. Deramai įvertinęs nepriklausomybės praradimo pasekmes, J. Konovalecas tęsia kovą už laisvą Ukrainą ir jos valstybingumą, ir 1920 metais įkuria pro-karišką Ukrainos karinę organizaciją (UKO). 1929 metais J. Konovaleco iniciatyva Vienoje buvo įkurta plataus masto kovai už nepriklausomybę visose Ukrainos etninėse žemėse skirta politinė Ukrainos tautininkų organizacija (UTO). Būtent šios organizacijos narių ir jos vadovo J. Konovaleco dėka tuo metu JAV, Kanadoje ir kitose šalyse, kur gyveno išeiviai iš Ukrainos, buvo steigiamos organizacijos, deklaruojančios Ukrainos valstybingumą ir tęsiančios veiklą ligi šių dienų.

XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje J. Konovalecas, turintis kovų už nepriklausomybę išeivijoje vado mandatą, pradėjo bendradarbiauti su Didžiosios Britanijos, Lietuvos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos ir net Japonijos politikais, steigė informacijos tarnybas politiniuose Europos centruose. Ypač glaudus bendradarbiavimas susiklostė su Lietuvos Respublika. Jos laikinojoje sostinėje, Kaune, kur J. Konovalecas ne kartą lankėsi nuo 1925 metų, buvo spausdinamas svarbus Ukrainos patriotų leidinys, UTO organas „Surma“ („Trimitas“). Už itin svarbią karinio pobūdžio paramą, gautą iš J. Konovaleco vadovaujamos organizacijos, Lietuvos valstybė suteikė jam ir jo bendražygiams Lietuvos pilietybę.

1928 metais Kaune buvo įsteigta Lietuvių–ukrainiečių draugija. Iš Lietuvos pusės jai vadovavo tokios žymios istorinės asmenybės, kaip prof. Mykolas Biržiška, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, o iš Ukrainos pusės – UKO atstovas Ivanas Revjuk-Bartovičius ir kt.

Simboliška, kad už savo šalių ribų, Prahoje, Lietuvos ir Ukrainos intelektualų sluoksniai XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo nacionalinio išsivadavimo idėjos suvienyti į Lietuvos–Ukrainos studentų draugiją, kuriai vadovavo žymus lietuvių mokslininkas dr. Algirdas Končius.

Savaime aišku, kad tokia plati ir auganti, egzilyje vykstanti veikla už Ukrainos, inkorporuotos į Sovietų Sąjungą, nepriklausomybę negalėjo būti nepastebėta šios šalies slaptųjų tarnybų. Jų įsakymu buvo organizuotas teroristinis aktas rankomis žmogaus, kuris gimė rytinėje Ukrainos dalyje. Tada J. Konvalecas žuvo. Tai įvyko 1938 m. gegužės 23 d. Roterdame, Nyderlanduose.

Bet kovos už nepriklausomybę dvasia neišnyko – ji ir toliau gyvavo kovose už abiejų šalių – Lietuvos ir Ukrainos – laisvę. Tai idėjiniu bei organizaciniu požiūriu panašūs partizaniniai judėjimai prieš Sovietų Sąjungą baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir po jo. Tai ir bendri politinių kalinių Sovietų Sąjungoje veiksmai, išaugę į kartu organizuotus sukilimus Norilske, Vorkutoje ir kituose sovietų lageriuose. Tai ir XX amžiaus šeštojo dešimtmečio disidentinio judėjimo, steigiant Helsinkio grupes savo šalyse, dalyvių idėjinė artuma ir jų bendradarbiavimas iki pat Sąjūdžio laikų. Tai ir abiejų tautų atstovų dvasinio priešinimosi totalitariniam režimui atspindys Lietuvos pogrindžio leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ bei mūsų istorikų, atsidūrusių skirtingose pasaulio pusėse, bendradarbiavimas.

Naujas istorijos puslapis prasidėjo nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu – tai abipusis dalyvavimas Lietuvos Sąjūdžio ir jo Ukrainos Rucho renginiuose bei mitinguose, Lietuvos pagalba Ukrainai, spausdinant laisvą žodį, Ukrainos pagalba Lietuvai 1990 metais Maskvos organizuotos, nepaskelbtos blokados metu, ukrainiečių solidarumas su lietuviais Sausio 13-sios įvykių metu bei dalyvavimas Lietuvos Parlamento gynime.

Svarbiausios demokratijos vertybės – laisvė ir solidarumas – vėl įsitvirtino kiekvieno Lietuvos ir Ukrainos patrioto širdyje. Taip vėl atsistojo viena šalia kitos dvi istoriškai susijusios tautos.

Mūsų dienomis svariais Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo pavyzdžiais galima pavadinti Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pozityviai kūrybingą dalyvavimą Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ įvykiuose, jo svarbų 2006 metų vizitą vienu metu į Ukrainos sostinę Kijevą, vakarinę – Lucką – bei rytinę jos dalį – Donecką – bei politinę realiją – Ukrainos ir Lietuvos strateginės partnerystės sutartį 2008 metais.

Taigi svarbiausiais Lietuvai ir Ukrainai momentais, kai reikėjo išsaugoti laisvę, valstybingumą, kultūrą, kovoti už laisvę, esant priespaudai bei nepalankioms aplinkybėms, matome aiškiai atsekamą artumą, kuris apibrėžia Lietuvos ir Ukrainos esmę bei savitumą, jų sūnų ir dukterų šviesiausius lūkesčius – gyventi laisvai, dorai, bičiuliškai.

Visa tai dar kartą įtikina mus, kad senovėje sukurtos galingos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kurioje įvairių tautų ir kultūrų žmonių gyvenimas buvo grindžiamas vienu paprastu, tačiau teisingu principu: „Mes senovės neliečiame ir naujovių neįvedame“, ir senosios Rusios valstybės teisinėmis tradicijomis. Ši daugiau nei 300 metų valstybė, kuri jungė mažiausiai keturias dabartines tautas, iki šios dienos kartais yra mums paslaptis.

Pagal pranešimą, skirtą J. Konovaleco 120-osioms gimimo metinėms atminti, skaitytą 2012 m. gruodžio 5 d. Kaune vykusioje konferencijoje 

© 2013 „XXI amžius“