Pavojingas kėslas

Algimantas Zolubas

Lietuvos piliečiai jau pripratinti prie to, kad tai, ką kalba ir net į vyriausybės programą įsirašo socialdemokratai (LSDP), nebus daroma. Antai rinkiminės kampanijos metu jie, norėdami savo pusėn patraukti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) rinkėjus, žadėjo įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba. Tokią nuostatą, atsilygindami už LLRA sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje, įsirašė ir į šešioliktos Vyriausybės programą. Dabar tam pritaria premjeras Algirdas Butkevičius, žadėdamas tai legalizuoti. Taigi atrodo, kad šį kartą LSDP ruošiasi daryti tai, ką žadėjo. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas.

Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja apsaugoti tik tautines mažumas, kuriomis laikomos tik tos nacionalinėje valstybėje gyvenančios tautos, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę – Lenkiją. Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma. Be to, konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Konstituciją.

LSDP pirmininkas, dabartinis Vyriausybės vadovas A. Butkevičius, viešai reikšdamas tokią nuostatą, regis, šį kartą ruošiasi daryti tai, ką ketino, nebekreipdamas dėmesio į neperžengiamą kliuvinį. Tas kliuvinys – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis, kuris aiškiai sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir ja privalo vykti visas viešasis valstybinis bendravimas, raštvedyba ir informavimas. Lietuvos Konstitucinis teismas ne kartą patvirtino šias nuostatas, tokias pat principines išvadas yra padariusios ir Europos Sąjungos institucijos. Taigi toks Vyriausybės įsipareigojimas teisės požiūriu yra antikonstitucinis, prieštaraujantis Valstybės įstatymams, yra tikras kėsinimasis vykdyti valstybinį nusikaltimą.

Akivaizdu, kad LLRA siekia ne savo tautinės mažumos pilietines teises apsaugoti, nes jos iš tikrųjų čia nėra kaip nors ribojamos, o tebepuoselėja „autonomijos“ ar svajoja atkurti želigovskinės okupacijos statusą. Apie tokius požymius liudija įvairių okupacinių paminklų atstatymas arba naujų kūrimas, lenkų kariškų renginių viešas demonstravimas Lietuvoje, įvairūs minėjimai. Akivaizdu, kad oficialioji Lenkijos valdžia tokią tomaševskininkų poziciją palaiko ir net skatina. Ką gi reiškia Lenko korta, per Lenkijos ambasadą dalijama Lietuvos piliečiams lenkams? Jos savininkui keliamas reikalavimas – nekenkti lenkų tautos ir Lenkijos valstybės interesams. O tai – lojalumo išraiška ne Lietuvos, o Lenkijos valstybei. Be to, Lenko korta dalijama ne viso pasaulio lenkams, o tik gyvenantiems buvusioje Sovietų Sąjungoje, taip 1940 metais okupuotos Baltijos šalys nepagrįstai statomos į vieną gretą su buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Kyla ir kitas su Lenko korta susijęs esminis klausimas, ar galima tokiems „piliečiams“ leisti būti renkamiems į savivaldybių tarybas, į Seimą, skirti į atsakingas valstybines pareigas? Šis klausimas – ne retorinis, nes jis tiesiogiai siejasi su valstybės saugumu.

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) 2013 m. sausio 8 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininką, Premjerą ir į Seimo narius dėl teisinės atsakomybės už galimą priesaikos Valstybei sulaužymą ir dėl to gresiančią apkaltą. Reikia tikėtis, kad atsakymo LLKS sulauks iki Premjero vizito į Lenkiją, numatyto sausio pabaigoje.

© 2013 „XXI amžius“