„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2014 m. kovo 28 d., Nr. 3 (268)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Krymas: autonomija, respublika, aneksija

Ukrainos ir Rusijos
okupuoto Krymo žemėlapis

Per dvi savaites (kovo 1–16 dienomis) Rusijos įvykdyta Krymo aneksija atkreipė pasaulio dėmesį į šį taikų ir palyginti ramų pusiasalį. Buvo pasinaudota rusų, gyvenančių už Rusijos teritorijos ribų, gynybos pretekstu, kadangi šiuo metu rusai sudarė beveik 60 proc. Krymo respublikos gyventojų (kurių tikrai niekas neskriaudė ir nemušė), ir per dvi savaites buvo pakeista aukščiausioji valdžia, palaipsniui užimta beveik 200 Ukrainos karinių bazių, skubiai surengtas „referendumas“ ir įformintas Krymo prijungimas prie Rusijos. Taip sudarytos prielaidos keisti Kryme gyvenančių tautų teisinę padėtį, nekreipiant dėmesio į vietos etninę įvairovę, kur gyvena net daugiau nei 80 tautybių. Kaip rodo istorija, Kryme jau seniai gyveno jos pagrindinė tauta, būdinga tik šiam regionui, – „endemikas“ (tik tam tikro regiono augalas, gyvūnas), t. y. Krymo totoriai. Dabar jie sudaro 15 proc. pusiasalio gyventojų (maždaug 300 tūkst.) ir yra neatimama Krymo dalis.

Senoji Krymo totorių istorija

Krymo totoriai, daugiausia musulmonai sunitai, stipriai veikiami turkų kultūros. Krymo totorių etnosas susiformavo XIV–XV amžių sandūroje tiurkų gentims (hunų, tiurkų-bulgarų, pečeniegų, kipčakų, ogūzų) susiliejus su kalnuotųjų ir pakrančių Krymo rajonų sėsliaisiais gyventojais (tavrų, skitų, graikų, gotų, alanų ir kitų palikuonimis). Žodis „Krymas“ yra tiurkų kilmės, kaip spėjama, kilęs iš „kyrym“, reiškiančio griovį, sutvirtinimą. XV amžiaus pradžioje Aukso Orda, kurios sudėtyje buvo Krymas, dėl tarpusavio nesutarimų, Tamerlano žygių ir kitų išorės faktorių susilpnėjo, ir pusiasalis tapo faktiškai nepriklausomas. Palaikomas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, valdžią Kryme užėmė Chadži Girėjus, pirmasis iš Girėjų dinastijos, valdžiusios Krymo chanatą visą jo egzistavimo laiką – iki XVIII amžiaus pabaigos. Per tą laiką Krymo valdovai, laikę save Čingischano palikuonimis, įvykdė dešimtis niokojančių antpuolių į ukrainiečių ir rusų žemes. Vienas iš chanų, Devlet Girėjus, 1571 metais sudegino Maskvą, pastatė Rusų valstybę ant visiškos žūties slenksčio.

Jau antroje XV amžiaus pusėje Krymo chanatas pateko į Osmanų imperijos priklausomybę, pagrindinė pusiasalio pakrančių miestų dalis – Gezlevas (Eupatorija), Kafa (Feodosija) ir kiti – buvo tiesiogiai valdomi sultonato. Kaip turkų vasalas chanatas egzistavo iki 1774 metų, kada pagal taikos sutartį tarp Rusijos ir Turkijos jis pagaliau gavo nepriklausomybę. Tačiau nepriklausomybė truko neilgai – jau 1783 metais Rusijos imperatorienė Jekaterina II išleido manifestą, kuriuo chanato žemes prijungė prie Rusijos teritorijos. 1791 metais pagal Jaso taikos sutartį Turkija irgi pripažino šią aneksiją. Krymo chanato (be Krymo pusiasalio, į jį įėjo šiaurinės Juodosios jūros ir Kubanės teritorijos) pusiasalio dalies gyventojai prijungimo prie Rusijos metu, istorikų duomenimis, sudarė apie pusę milijono žmonių ir 92 proc. iš jų buvo Krymo totoriai. Rusijos ekspansija sukėlė masinę totorių migraciją į Osmanų imperijos žemes, ir XVIII amžiaus pabaigoje Kryme teliko vos 100 tūkst. totorių. Antroji migracijos banga sutapo su Krymo karo pabaiga XIX amžiaus viduryje. Dabar Turkijoje gyvena daugiau nei 5,5 mln. Krymo totorių palikuonių.

Didžioji deportacija

1921 metais Rusijos Federacijos sudėtyje buvo sudaryta Krymo autonominė tarybinė (sovietų) socialistinė respublika, kurios valstybinėmis kalbomis tapo totorių ir rusų kalbos. Trečioji totorių, kurių siekius atkurti nepriklausomą valstybę trukdė tiek baltieji, tiek raudonieji, emigracijos banga, buvo prievartinė: 1944 metais beveik 200 tūkst. totorių buvo ištremta į Vidurinę Aziją (iki 1944 metų pabaigos daugiau nei 16 tūkst. totorių mirė Uzbekistane). Deportacijų pretekstu tapo tai, kad 20 tūkst. totorių, sovietų valdžios duomenimis, buvo panaudota vokiečių kovai su partizanų daliniais. Nors tūkstančiai totorių kovojo Raudonosios armijos gretose (9 tūkst. totorių raudonarmiečių karui baigiantis irgi buvo deportuoti). Vokiečiai, aišku, apie jokią nepriklausomybę Krymo totoriams net nenorėjo žinoti, tik siekė įtraukti į III Reicho sudėtį.

1946 metų viduryje Krymo ASSR buvo paversta į Krymo sritį, kuri pirmoje 1954 metų pusėje buvo perduota Ukrainos SSR. Tai buvo padaryta dėl to, kad beveik visą vandenį, elektros energiją, žaliavas ir maistą pusiasalis gaudavo iš Ukrainos. Po totorių deportacijos Krymo žemės ūkis buvo sugriautas, tad sovietų valdžia tikėjosi, jog jo prijungimas prie Ukrainos ne tik palengvins pusiasalio ekonomikos valdymą, bet ir stimuliuos valstiečių iš Ukrainos pietų persikėlimą ten.

Kova už sugrįžimą

Savo kovą už teisę grįžti į Krymą totoriai pradėjo gerokai iki SSRS sugriuvimo. 1956 metais SSRS valdžiai panaikinus trėmimų režimą, Krymo totoriams nebuvo leista grįžti į gimtinę – jie toliau buvo laikomi „tėvynės išdavikais“. Tada kūrėsi iniciatyvinės grupės parašams dėl grįžimo rinkti, rašomos peticijos. Sovietinė valdžia pradėjo persekioti aktyvistus. Vienu aktyviausių gentainių, tada gyvenusių Uzbekistano teritorijoje, teisių gynėju tapo Mustafa Džamiliovas, būsimasis Medžliso (etninio parlamento) nuo 1991 metų pirmininkas. Nuo 1960-ųjų Krymo totorių visuomenė Uzbekistano miestuose, kur gyveno daug ištremtųjų totorių, vykdė masines akcijas peticijų reikalavimams palaikyti. Į savo istorinę tėvynę totoriai grįžti pradėjo 1970-ųjų pabaigoje. Tačiau tai tęsėsi trumpai. 1970-ųjų pradžioje daugelis Krymo totorių aktyvistų buvo areštuoti ir protestų sąjūdis pradėjo silpti. Keletui totorių vis dėlto tais metais pavyko grįžti į Krymą, bet daugumai – tik labai trumpam, nes sovietinis pasų režimas pusiasalyje buvo sugriežtintas ir persikėlėlius paprasčiausiai išvydavo iš namų. Tiktai 1987 metais pradėjo dirbti A. Gromykos vadovaujama valstybinė komisija Krymo totorių sugrįžimo klausimais. Tuo metu Kryme totoriai sudarė vieną procentą pusiasalio gyventojų (ir vieną procentą Uzbekistano gyventojų, kiekybiškai išreiškus, truputį daugiau nei 180 tūkst. žmonių), bet jau kitais metais repatriacija įgavo masinį pobūdį. Jeigu pagal gyventojų surašymą 1989 metais Kryme gyveno 38 tūkst. totorių, tai po dešimt metų jų jau buvo 250 tūkst. Senbuvių sugrįžimas kėlė konfliktus su vietiniais – nesutarimų pretekstas pirmiausia buvo vadinamieji užgrobimai. 1991–2007 metais pusiasalyje buvo užgrobta per 40 tūkst. hektarų žemės, atsirado apie 300 kaimų, kuriuose kompaktiškai gyveno totoriai. Kai kada totorių ir jų priešininkų sutramdymui valdžia iškviesdavo karinius būrius, leisdavo ašarines dujas ir šviesos bei triukšmo granatas. Daugiausia totoriai „įsisavindavo“ žemes aplink Simferopolį, palei Eupatorijos trasą, Sudake, Aluštoje, kitose pajūrio vietose. Nors baigiantis 2000 metams užgrobimų skaičius žymiai sumažėjo, tačiau įtempti santykiai tarp totorių ir rusakalbių iki šiol išliko.

Totoriai įsitvirtina gimtinėje

Iškart po to, kai pirmieji totorių repatriantai atvyko į Krymą, jie bandė pareikšti ir dėl savo politinių teisių. 1991 m. birželio 26 d. Simferopolyje buvo sušauktas nacionalinis suvažiavimas, aukščiausias įgaliotasis atstovaujamasis Krymo totorių tautos organas – Antrasis Kurultajus (pirmasis įvyko dar 1917 metais). O jau po kelių dienų, liepos 6-ąją, buvo sušauktas pirmasis Krymo totorių tautos Medžliso (parlamento) posėdis. Kurultajuje buvo priimta deklaracija dėl nacionalinio totorių suvereniteto. Joje, beje, teigiama, kad Krymas yra Krymo totorių tautos nacionalinė teritorija, kurioje tik ji, totorių tauta, „turi teisę į apsisprendimą taip, kaip ji išdėstyta tarptautiniuose teisės aktuose, pripažintuose pasaulio visuomenės“, ir nurodoma, kad „Krymo žemė ir gamtos resursai, įskaitant sveikatinimo-rekreacinį potencialą, yra Krymo totorių tautos nacionalinis turtas ir visų Krymo gyventojų gerovės šaltinis“. Pirmąkart totorių faktorius suvaidino savo vaidmenį 1991 m. gruodžio 1 d., kada (ir 80 tūkst. totorių rinkėjų dėka) 54 proc. krymiečių referendume palaikė nepriklausomos Ukrainos paskelbimą. 1994 metais totoriams buvo suteikta 16 vietų Krymo parlamente pagal nacionalines kvotas deportuotoms tautoms. Į kitą parlamentą Medžliso atstovai nepateko, bet vėliau Krymo totorių politikai į valdžią patekdavo per kitų partijų, pavyzdžiui, Ukrainos liaudies rucho (sąjūdžio) sąrašus. Reikia pastebėti, kad totoriai jau iš pat pradžių laikėsi bendradarbiavimo su proukrainietiškomis partijomis kurso, nes ir vienų, ir kitų politinis priešininkas buvo vienas – į Rusiją besiorientuojančios jėgos.

Ukrainiečių pagalbininkai ir oponentai

Kryme ukrainiečių tautinės pozicijos visada buvo ypač silpnos, todėl į Ukrainos valstybingumo gynybą čia stojo būtent totoriai. Tai jiems netrukdė reguliariai kaltinti tiek Krymo, tiek ir Ukrainos valdžias tuo, jog šios ignoravo jų interesus, skatindamos totorius neteisėtiems veiksmams, t.y. minėtiems žemių užgrobimams. Jų vadas M. Džamiliovas pernai teigė, kad 1991–2012 metais pagalbos repatriantams finansavimo trūkumas sudarė 438 mln. grivnų (daugiau nei 50 mln. dolerių). „Tokiu būdu galiu drąsiai sakyti, kad valstybė praktiškai nusišalino nuo deportuotųjų problemos sprendimo“, – pernai sakė totorių lyderis. Tačiau 2014 m. vasario 26 d. priešais Krymo Aukščiausiosios tarybos Simferopolyje rūmus, kur susirinko mitinguotojai su rusų vėliavomis, totoriai vėl pademonstravo, kad Maskvos ir Kijevo ginče jie pasirenka Kijevo pusę. Daugiau nei 15 tūkst. totorių kartu su ukrainiečių patriotais nustūmė oponentus nuo parlamento pastato ir netgi įsiveržė į vidų. Tačiau tai vis dėlto nepadėjo – kitą naktį parlamentą užgrobė „nežinomi ginkluoti žmonės“, ir nuo tada Krymo valdžia staigiai pasuko autonomiją Rusijos link. Nors vėliau totoriai į gatves neišėjo, tačiau jų Medžlisas atsisakė pripažinti legitimia Krymo vyriausybę, vadovaujamą Sergejaus Aksionovo, ir paragino visų pusiasalio tautybių gyventojus boikotuoti kovo 16 dienos referendumą. Ruso S. Aksionovo vyriausybė, siekdama privilioti totorius, pamalonino juos vilionėmis „pasidalinti valdžia“ ir naujame parlamente, ir vyriausybėje. Totoriams yra paskirti dviejų ministrų postai, beveik visose ministerijose – ministrų pavaduotojų postai, o vicepremjero kėdė paskirta totoriui Rustemui Temirgalijevui, kuris iškart apkaltino netgi visas Ukrainos valdžias (tikriausiai, ir V. Janukovyčiaus) nesirūpinimu socialine totorių padėtimi ir išsakė savo įsitikinimą, kad Rusija tuoj pat išspręs visus totorių kompaktiško gyvenimo teritorijų infrastruktūros klausimus. Tačiau tokias perspektyvas paneigia dabartinis Medžliso pirmininkas T. Čubarovas, sakantis, kad 150 tūkst. totorių dar nesuteikta galimybė grįžti į gimtinę ir to nenumato dabartinis Krymo statusas. Jo nuomone, tik į ES įsiliejančios Ukrainos sudėtyje Krymas galėtų patenkinti totorių lūkesčius.

Turkijos korta – kaip burbulas

Daugiataučiame Kryme, kuriame daugumą vis dėlto sudaro rusai, siekiama surasti priešų totorių asmenyje. Tam Krymo rusų ir jų kairiajame komunistų sparne neatsisakoma diegti mintį, jog į Krymą pretenzijas reiškia ar gali reikšti Turkija. Krymo komunistų vadas L. Gračas prieš dešimt metų bandė įteigti, kad kažkur, gal net prie Ai-Petri kalno papėdės, yra susirinkę musulmonų vahabitų smogikai, pasirengę pulti rusų teritorijas Kryme. Taip pat teigiama, kad esą pagal kažkokią Jakaterinos II sutartį Turkija, kaip ir Rusija, irgi turi teisių į Krymo teritoriją, ir čia totoriai virstų kažkokia „trečia jėga“, turinčia savo interesų. Tokiomis teorijomis norima sukelti įtampą tarp Krymo gyventojų, daugiausia rusų, ir laikyti juos pasirengusius „atremti antirusiškus iššūkius“. Tačiau tokios sutarties nebuvo, ir pagal 1783 metų Jakaterinos II manifestą Krymas priskirtas prie Rusijos, tad Turkija jokio suinteresuotumo Krymu neturi, nebent kariniu požiūriu jai nepatinka Rusijos karinio jūrų laivyno stiprinimas šiame svarbiame regione. Jeigu Turkija būtų reiškusi pretenzijas, tai daryti būtų galėjusi tik 1991 metais, kada ji turėjo formalią teisę susigrąžinti Krymą, tačiau nė nebandė daryti. Tad tokia propaganda paprasčiausiai vyksta kaip baimės baubo burbulo pūtimas ir įtampos didinimas. Nors jokių vahabitų būrių niekas nei Ai-Petri kalne, nei kitur Kryme nerado, vis tiek panaši informacija patenka į Krymo ar Rusijos žiniasklaidą. Kartu dar pagrasinama Turkijos, kaip NATO narės, baubu, esą ji pasirengusi praryti Krymą. Tačiau verta pastebėti, kad M. Džamiliovas dar pernai skundėsi, jog Turkijos premjero kažkada duotas pažadas finansuoti Didžiosios mečetės Simferopolyje, totorių kultūros centro ir trijų nacionalinių mokyklų statybą taip ir liko neįvykdytas.

Netgi manoma, kad nepaisant totorius palaikančių mitingų Turkijoje, Ankara tėra linkusi apsiriboti tik diplomatiniu „susirūpinimu“ dėl tikėjimo brolių padėties. Ir išties, į Krymo anšliusą įteisinantį kovo 16 dienos referendumą Turkijos URM atsiliepė tik tokiu ministro pareiškimu: „Veikianti valdžia Krymo klausimą gali iš pradžių paversti krize tarp Krymo totorių ir Rusijos, o vėliau – tarp Rusijos ir Turkijos. Bet mes neleisime tam atsitikti. Krymas – pirmiausia Ukrainos, o jau paskiau – likusio pasaulio problema“. Tad žiniasklaidos spėlionės, jog įsisenėjusi priešprieša tarp Rusijos ir Turkijos dėl Krymo gali atsinaujinti, vargu ar turi pagrindą.

Krymas, kaip neatskiriama Ukrainos dalis

1998 m. spalio 21 d. Krymo Aukščiausioji Rada priėmė naują Krymo konstituciją, formaliai veikiančią iki šiol. 1998 m. gruodžio 23 d. šią konstituciją patvirtino Ukrainos Aukščiausioji Rada. Konstitucijos 2 straipsnis sako: „Krymo Respublikos autonomija yra neatskiriama sudėtinė Ukrainos dalis ir Ukrainos konstitucijos nustatytų įgaliojimų ribose sprendžia klausimus, priskirtus jos kompetencijai“. Konstitucijoje nustatyta Ukrainos įstatymų viršenybė prieš Krymo respublikos įstatymus bei atleidžiant respublikos vadovus. Tad Krymo vyriausybės vadovo S. Aksionovo, neteisėtai paskirto į tą postą ir „pakvietusio“ Rusijos ginkluotąsias pajėgas apginti tariamai skriaudžiamus Krymo rusakalbius gyventojus, veiksmai buvo neteisėti. Tokiu pagrindu remdamasi tarptautinė bendruomenė negali pripažinti Rusijos prezidento V. Putino įvykdytos Krymo aneksijos. Tik apgailestauti galima, kad visas tas jau seniai parengtas Krymo anšliuso planas vyko Ukrainos vyriausybei sunkiomis dienomis, negalint pasipriešinti įvykdytai agresijai.

Pažeidžiamos visos sutartys

Byrant Sovietų Sąjungai, 1991 m. rugsėjo 4 d. Krymo Aukščiausiosios tarybos (AT) ypatingoji sesija priėmė Deklaraciją dėl respublikos valstybinio suvereniteto. Tačiau 1991 m. gruodžio 1 d. referendume 54 proc. dalyvavusiųjų balsavime Krymo rinkėjų, kartu ir Sevastopolis, balsavo už Ukrainos nepriklausomybę. 1992 m. gegužės 6 d. Krymo AT priėmė Krymo respublikos konstituciją, kuri Krymą faktiškai darė pusiau nepriklausoma valstybe. 1995 m. kovo 17 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada atšaukė Krymo konstituciją ir panaikino respublikos prezidento pareigybę. Iki tol įvyko svarbių įvykių. Subyrėjus SSRS, buvo sprendžiamas Ukrainai svarbus klausimas, kaip garantuoti šiai nepriklausomai valstybei saugumą atsisakant jai branduolinio ginklo. 1994 m. gruodžio 5 d. Rusijos, Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasirašė vadinamąjį Budapešto memorandumą, pagal kurį šios šalys, Ukrainai atsisakius branduolinio ginklo, patvirtino savo įsipareigojimą „gerbti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir egzistuojančias sienas ir kad joks jų apsiginklavimas niekada nebus panaudotas prieš Ukrainą“, taip pat „susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš Ukrainos teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę ir kad jokia jų ginkluotė niekada nebūtų panaudota prieš Ukrainą, išskyrus tik savigynos tikslais ar kuriuo nors kitu būdu pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatus“. Beje, memorandume nenurodytas veiksmų mechanizmas tam atvejui, kai pažeisti šalių prisiimti įsipareigojimai.

Ukrainos teritorinį vientisumą patvirtino 1997 metais pasirašyta ir ratifikuota Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės tarp Rusijos Federacijos ir Ukrainos sutartis, kurios antrasis straipsnis skelbia: „Aukštosios Susitariančios Pusės pagal JTO Įstatų nuostatus ir pagal Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Susitarimo Baigiamojo akto įsipareigojimus gerbia viena kitos teritorinį vientisumą ir patvirtina tarp jų esančių sienų nepažeidžiamumą“. Nėra abejonės, kad dabartiniai Rusijos veiksmai Kryme grubiai pažeidžia ir šią sutartį, ir 1994 metais penkių valstybių pasirašytą Budapešto memorandumą.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

 

Rusijos planas: atskelti nuo Ukrainos visas rusiškas sritis ir Kijevą

Kaip paskelbė leidinys „Ukrainskaja pravda“, pagal dokumentą, paviešintą leidinio „KyivPost“, planuojama nuo Ukrainos atplėšti visas rusiškas sritis ir Kijevą. Dokumentas buvo parengtas Rusijos Nacionalinio saugumo taryboje galbūt dar masinių protestų Kijeve ir regionuose metu. Plane teigiama, kad Rusija turi pasinaudoti neramumais Ukrainoje, norėdama „apginti“ savo interesus. Dokumente teigiama, kad „tik visiškas Ukrainos rusiškų sričių, konkrečiai Krymo, Lugansko, Donecko, Zaporožės, Dnepropetrovsko, Černigovo, Sumų, Charkovo, Kijevo, Chersono, Nikolajevo, prijungimas prie Rusijos gali garantuoti „taiką, saugumą ir gerovę“ jų gyventojams ir Rusijos interesų apsaugą“. Dokumente nurodoma, kad „realizuoti šiuos tikslus įmanoma tik perėmus Kijevo kontrolę“. Plano autorių nuomone, „tokią kontrolę užtikrina tik Rusijos kariuomenės panaudojimas, teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos“.

Dokumente iš Ukrainos pasprukęs Viktoras Janukovyčius įvardytas kaip nepatikimas partneris. Teigiama, kad jis nevykdė „2013 m. gruodžio 17 d. Maskvoje vykusiose derybose prisiimtų įsipareigojimų“. Plano autoriai nusprendė V. Janukovyčių pakviesti į Sočio olimpinių žaidynių atidarymą ir pareikalauti, kad jis pasirašytų kreipimąsi dėl Rusijos kariuomenės įvedimo į Ukrainą, siekiant „stabilizuoti situaciją“. Situacijos Ukrainos sostinėje destabilizavimas turėjo būti paskata V. Janukovyčiui paleisti Aukščiausiąją Radą ir jį patį paversti „vienintele teisėta valdžios institucija Ukrainoje“. „Per chaosą Kijeve“ buvo planuojama „užtikrinti pačių matomiausių banderovcų opozicijos atstovų neutralizavimą“ ir atskleisti „tikrąjį ukrainietiško fašizmo veidą“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija